Naujausios
Gerasis, Normalusis ir Švarusis. Kadangi bendradarbis Gailutis buvo geras, savaime pradėjau jį vadinti Geruoju Gailučiu, – mat su žmonėmis stengėsi nuoširdžiai kalbėti, nebuvo gobšus, ar piktavalis. Iš pradžių, jaučiau, kad Gailučiui tai nelabai buvo prie širdies, todėl bandė atsirevanšuoti, mane pavadinęs Normaliuoju. Man toji pravardė patiko. Dėl žodžių kompanijos užkliuvo Robertas Murza, kurį dėl pavardės pavadinau „Švariuoju“. Taip Šiaulių miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Architektūros ir urbanistikos valdyboje atsirado trys pravardės: Gerasis, Normalusis ir Švarusis.
––
„Paltas ne mano!“. Tiek aš, tiek gerasis Gailutis buvome džentelmenai, paduodavome moteriai paltą, padėdavome apsirengti. Kartą Birutė Žymantienė, nuėmusi nuo pakabos savo paltą, teatrališkai liepiamu mostu, ištiesė Gerajam: „užvilk!“. Gerasis apsimetė sąžiningu: „Ačiū, bet paltas ne mano“.
1981 m.
––
Gražioji Irutė. Atėjo į darbą dirbti sekretore Irutė. Ji iš pradžių buvo labai graži ar bent save laikė tokia. Mergos jos tokia nelaikė, o aš laikiau. Todėl jai pasakiau, kad ji man labai graži. Irutė paraudo ir man atsakė: „Jūs, draugs Puronai, man per senas!..“
Praėjo šioks toks laiko tarpas, gal pusmėnesis, gal mėnuo. Tas epizodinis pašnekesys visiems seniai užsimiršo. Vieną nuobodžią popietę, kai nebuvo interesantų, nei iš šio, nei iš to, pasipuošęs skausmingomis akimis išpuoliau iš kabineto priešais nustebusią Irutę ir garsiai bei grasinamai jai sušukau: „Argi aš tau per senas!!? Tau per senas!??“... Ir pagrasiau apstulbusiai Irutei pirštu.
1982 m.
...............................................................................................................
Pavadinimai. Pirmasis geras įstaigos pavadinimas, kurį sugalvojau, bedirbdamas prie vaistinės reklamos, buvo „Valerijonas“. Taip jame sutilpo ir katinai, ir vaistažolė, ir humoras, teigiantis, kad „draugą pažinsi nelaimėje, nes „Valerijonas“ – geriausias draugas nelaimėje“. Antras krikštas – tai naujos kavinės pavadinimas „Prie teatro“. Tai buvo gana netikėta, neįprasta, kai toks nekonkretus vietovardis tapo kavinės pavadinimu ir tuojau pat prilipo.
Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zenonas Sabalys sukluso: „Iš kur toks pavadinimas?“. „Puronas liepė...“ Koks Puronas? Kodėl Puronas? Jis dar ne to prigalvos, o paskui dar...“ Tokiu būdu mieste buvo įkurta „Vardynų komisija“. Kaip iki tol, taip ir po to pavadinimai pasidarė beskoniai ir bedruskiai.
Turbūt bijojo, kad avalynės parduotuvės nepavadinčiau „Evelina“, o kruopų – „Birute“.
–-
„Geluvoje“ vos nenusprogau. Vieną vakarą sėdėjome „Geluvos“ restorane už staliuko trise: aš, Virginija ir Raimonda (ji save pervardino iš Stasės, kad neatrodytų mužikė). Virš salės tvyrojo dūmų migla, visi aplinkui rūkė ir laukė naktinės programos, kurią atlikdavo Ivanauskienės šokėjos. Iš „raskažio“ nutariau pasipuikuoti, taip pat dūmą užtraukti. Kad atrodytų svariau – užsisakiau kubietišką cigarą. To gero buvo laisvai, kubietis Fidelis Kastro parūpindavo. Kadangi nesu rūkorius, nebijojau – į plaučius niekada dūmo netraukiu, palaikęs burnoje, išpučiu, argi tai pavojinga?
Kaip patyręs specas nupjoviau galą, pridegiau, patraukiau ir... vaje!, ne į tą gerklę pateko!. Pajutau, kad kažkas užsikirto, nebegaliu iškvėpti, galiu tik orą įkvėpti, o ir tas pilnas dūmų. Žiopčioju, akys stulpu, tuojau nualpsiu... Prieš alpdamas pamatau, kad salės tarpduryje, o Viešpatie!, Vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius su svečiais. Mane pastebėjo, sveikinasi su manimi. Situacija iš tiesų grėsminga: jei tuojau nualpsiu, jie pagalvos, kad nusigėriau. Stalo merginos nebežino, kaip man padėti, mane šaltas lipnus prakaitas išpylė, burnos gilumoje “H” raidė gerklę užkimšo, širdis dunda. Nejau, viskas, amba?..
Paskui, palengva, plaučiuose tarsi vietos atsirado. Palengva, palengva, palengva atkutau, kažkur tarp įkvepiamųjų dūmų, siaurutė oro srovelė vidun pateko.
Taip arti buvau ties apalpimo riba, o aplinkiniai nieko nesuprato.
1976 m.
...............................................................................................................
Šventasis. Kiekvienas dizaineris – Dievo dovana Šiauliams. Apie 1982 metus tokia Dievo dovana pasirodė Šiauliuose. Dovana buvo iš tiesų vertinga – puikiai valdė aerografą, puikiai valdė mąstymą – tiek filosofiją, tiek moralę, tiek toleranciją. Aukštas, juodbruvis, lieknas. Dovana vadinosi Arvydu Jankausku, kuris baiginėjo aukštuosius dizaino mokslus Leningrade. Jo prašomas parengiau kreipinį jo institutan, kad Šiaulių prekybos valdyba prašo per paskyrimų skirstymą jį nukreipti į Šiaulius. Jam buvo numatyta Šiaulių prekybos valdybos reklamos biuro vadovo vieta.
Visi žino, kad įvairiose religijose dievai skirtingi (tik velniai – tokie pat). Išaiškėjo, kad Arvydėlis – iš tiesų Dievo Dovana. Tiesa, ne mūsiškės Trejybės, o egzotiškojo Krišnos, per Leningradą ir Arvydėlį atsibasčiusio į Šiaulius iš Indijos. Dievo Dovana nevalgė mėsos (lavonų), nerūkė, negėrė, mergų neturėjo, o man atvėrė akis.
Aš, šiaudinis materialistas, sužinojau, kad kūnas gali būti trejopas: fizinis, astralinis ir mentalinis, kad pasaulis sugedęs ir dar labiau ges, todėl žmonės turi siekti grožio, gėrio ir amžinų vertybių. Tam, kad žmonės pultų siekti amžinojo grožio, reikia šį pasaulį kuo labiau daryti atstumiančiu, kad kiekvienas atsigręžtų į dvasinius turtus. Nenorėjau diskutuoti astralinėmis temomis, su visomis nedelsdamas sutikau. Atstūmiau tik paskutiniąją dogmą, stumiančią pasaulį daryti atstumiančiu. Juk ir arkliui buvo aišku, kad rytų dvasinė civilizacija siekė sunaikinti Vakarų daiktinę civilizaciją, kurią atstovavo mano Šiauliai ir aš – pramoninis dizaineris...
Praėjus mėnesiui sužinojau, kad reklambiuryje užsiveisė netvarka. Arvydas ėmė krišnaitų išmintį taikyti Šiaulių prekybos įstaigų ir vitrinų apipavidalintojams. Reklambiurio dailininkai, daugumoje technikumiečiai, ėmė nebeuždirbti, nes „Šventasis“, vykdydamas savojo Krišnos priesakus, ėmė velti ir neleisti rengti prekybinių interjerų, gaminti puošmenų. O ir jo filosofijos, pirmąsias savaites skambėję naujai, vėliau visiems įsiėdė... Dabar visi jo vengia. Visi zirzia dėl mano statytinio.
Išgrūsti jo negali, nes jis – jaunas specialistas, nors bendrai paėmus – netvarka... Pasijutau prisidirbęs. Partijos komitetui nepasiskųsi – tie nieko nesupras, o jei norės man padėti, dar daugiau malkų priskaldys.
O jei kreiptis į bažnyčią? Gera mintis!
Kai A†A kunigui klebonui Liudvikui Mažonavičiui išdėsčiau savo problemą, kiek ironiškai užsiminęs, kad būtų gerai, jei davatkėlės ražančiais „Šventąjį“ paluptų, dvasiškis sunėrė rankas ir šyptelėjo: „Mielas prieteliau. Mūsų katalikų bažnyčia turi du tūkstančius metų, ji pritaikyta europiečiams, mūsų klimatui ir gyvenimo išminčiai. Kiti religiniai reiškiniai – vien trumpalaikiai ateiviai, vien mados. Tokių sektų ar ideologijų buvo visuomet: ir prie Smetonos, ir dabar, ir ateityje jų bus. Nesuk sau galvos, jie patys save susinaikins, pamatysi. O jei pradėsi su jais kovoti, tik psiaudotikėjimo kankinių priveisi. Tuščia jų. Eime, išgersime „Talšos vandenėlio“. Gerb. Liudvikas Mažonavičius „Talšos vandenėlio“ paslaptį nusinešė į kapus (tai būdavo gryno (90°) spirito šlakelis, užgeriamas stiprios, šiltos kavos puodeliu užstalėje).
Taip katalikų bažnyčia sovietmečiu susidorodavo su visais kitatikiais: ir su mumis komunistais, ir su iškrypėliais sektantais.
1982 m.
................................................................................
