Marokas – berberų, arabų ir europiečių kultūrų pynė

Juozo DAPŠAUSKO nuotr.
Į Sacharos dykumą – su kupranugarių karavanu.
Marokas – Afrikos žemyne, bet galima sakyti, kad tai – Europos, Azijos ir Afrikos sankryža. Šalis labai didelį dėmesį skiria turizmui, tad žmonės draugiški atvykusiems. Maroke nufilmuota daug garsių istorinių filmų, kurie susiję su Rytų kraštais, dykumomis.

Marokas, išvertus iš arabų kalbos, – „vakarai“. Beje, arabai šias žemes užkariavo VII a. Be vietinių berberų, čia jau iki arabų savo ryškius pėdsakus buvo palikę finikiečiai, romėnai. Užkariavus arabams, buvo garsios idrisidų, sadi, alavitų (valdo dabar) dinastijos.

XIX–XX a. pirmoje pusėje Maroke šeimininkavo ispanai, prancūzai. 1956 m. Marokas tapo nepriklausoma karalystė. 1999 metais sostą paveldėjo Mahamadas VI. Jis inicijavo reformas ir liberalizaciją, pagerėjo moterų padėtis. Leista labiau vystyti berberų kalbą ir kultūrą, berberų kalba pradėta vartoti ir mokyklose. Sklinda kalbos, kad įpėdinis yra konservatyvesnių ir ribotesnių pažiūrų.

Lankantis Marakeše, senojoje Maroko sostinėje, ryškus arabiškas rytietiškos prekybos be kainų šurmulys, kiek nusilygsi, susitarsi, tiek ir mokėsi.

Marokas labai didelį dėmesį skiria turizmo plėtrai, tad ir žmonės draugiški atvykusiems, nes tai – didelis indėlis į bendrą šalies ekonomiką.

Maroke nufilmuota daug garsių istorinių filmų, kurie susiję su Rytų kraštais, dykumomis. Varzazato mieste įsikūrusi garsi „Altas Corporation Studios“. Apsilankiau kino studijoje ir kino muziejuje. Filmavimui naudojamos studijoje sukuriamos dekoracijos, butaforijos, taip pat seni miestai bei vaizdingas kraštovaizdis. Čia nufilmuota daugybė visiems žinomų istorinių filmų: „Jėzus iš Nazareto“, „Mumija“, „Persijos princas“, „Senexa“, „Alexander“, „Gladiatorius“, „Kleopatra“ ir kiti. Nufilmuotas ir „Gladiatorius 2“, kuris kino ekranuose pasirodys šiais metais.

Darau masažus, tad ypač norėjau surasti gero argano aliejaus. Jis gaminamas iš argano vaisių. Šis medis auga tik Maroke ir Kanadoje, aliejus naudojamas kosmetikoje, vaistams, maistui. Teko lankytis aliejaus spaudimo kooperatyve, stebėti spaudimo procesą. Maroko gyventojai labai vertina įvairius kvapus ir spalvas. Apsilankiau ir berberų kilimų audimo kooperatyve, kilimų raštai ir spalvos taip pat sužavėjo.

Berberai (ypač anksčiau) – klajokliai arba pusiau klajokliai, jų Maroke yra apie 24 mln. Pristatydamas berberų tapatybę, kooperatyvo atstovas ir gidas teigė, kad jie nebūtinai musulmonai. Islamas atėjo su arabų užkariavimu. Anot jo, yra daug berberų, kurie vadovaujasi senuoju gamtiniu tikėjimu. Vėliava: mėlyna (vanduo), žalia (augmenija) ir geltona (saulė ir dykuma). Raudonas simbolis – savo, bendruomenės laisvę ginantis žmogus.

Maroke įkopiau į aukščiausią Šiaurės Afrikos kalną, Atlaso kalnuose esančią Tubkalio viršūnę – 4 167 m. virš jūros lygio. Oras pasitaikė labai gražus, o tai kopiantiems į kalnus yra sėkmės dalykas.

Maroke dirbamos žemės yra iki 20 proc. Nuolat tekančių upių labai mažai. Jos vasarą išsenka, išdžiūva.

Į Sacharos dykumą leidausi su kupranugarių karavanu: palydėjus saulę, pasivaikščiojus mėnulio pilnatyje po kopas, laukė nakvynė tūkstančio žvaigždžių viešbutyje dykumoje, tada – kėlimasis auštant ir saulės pasitikimas bei grįžimas ant kupranugarių.

Įspūdingas buvo ir apsistojimas Dades upės kanjone. Esaouiros miestas žavi gražiu senamiesčiu prie Atlanto vandenyno su saulėtais paplūdimiais. Gamta kitokia nei Lietuvoje – įvertini, pasidžiaugi, kad pas mus tiek gaivumos, žalumos ir žiedų.