Naujausios
Pica ir balta, puri duona
Prieš susirinkusiųjų akis vyksta magiškas ritualas – tik miltai, vanduo, mielės, druska, vos vos aliejaus – ir iš šių paprastų produktų netrukus bus suminkyta tešla, kuri virs neįtikėtino plonumo picos padu arba puria duona fokačia. Tik prieš tai dar turės pastovėti, kol pakils, ir, žinoma, „pasikaitinti“ kepdama orkaitėje. Duona fokačia savo tekstūra panaši į storesnį picos paplotį, kuris gali būti pagardinamas pomidoriukais, prieskoninėmis žolelėmis – baziliku, raudonėliu. Bet jeigu jau dedama pomidorų padažo, o jei dar sūrio – tai bus pica.
Kaip paaiškina Jurga, purumas yra išskirtinė itališkos duonos savybė, nors jos formų būna pačių įvairiausių. Taip istoriškai susiklostė, kad po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo atvežta nauja aparatūra, buvo galima sutrinti, sumalti dar smulkesnius, rafinuotus miltus, atsirado daug mažų kepyklėlių Italijoje, dažna šeima ją turėjo ir norėdama išsiskirti iš kitų suteikdavo skirtingas formas: ilgą, apvalią, susuktą rožės, vėžliuko ir kt.
Italai neturi juodos duonos, nes šiltuose kraštuose netinkamos sąlygos augti rugiams.
Tinka miltai su daug glitimo
Picai ar fokačiai kepti nebūtina ieškoti itališkų miltų, puikiai tinka lietuviški aukščiausios rūšies miltai, turintys daug glitimo arba – kviečių baltymo. Ant miltų pakelių paprastai didžiosiomis raidėmis būna nurodytas glitimo kiekis. Kuo tolesnė abėcėlės raidė, pavyzdžiui, D, E – tuo daugiau glitimo. Jei glitimo mažiau – A, B, C – tešla gali būti trapesnė, tiks sausainiams, biriems pyragams.
Edukacijos dalyvių akivaizdoje kepėjas, kuris sako Italijoje per dieną neretai išminkydavęs ir iškepdavęs kepyklėlėje du šimtus picų, į dubenį paeiliui deda produktus ir minko tešlą. Vėliau pats įdomumas ją paskirstyti ir suvolioti į kamuoliukus po 100 gramų vienam picos padui. Tešla vietoje, per kurią atplėšiama nuo bendro gabalo, turi būti užlankstoma, sukemšama vidun kaip kojinė ir tada suvoliojamas kamuolėlis. Kai pakils, formuojamas picos padas. Visiems edukacijos dalyviams smagių emocijų kelia Sebastiano mėtoma, sukama ant piršto tešla, tampanti plonu lakštu.
Kitos gėrybės ir papuošalų pasaulis
O kol pica su pomidorais ir sūriu bei prieskoninėmis žolelėmis kepa, ant stalo laukia gausa kitų itališkų gėrybių: pesto padažas su bazilikais, su saulėje džiovintais pomidorais ir lietuviška versija su krapais, naminis kumpelis, duona fokačia su pomidoriukais, geltonos sodrios spalvos duona su moliūgais, trijų rūšių naminiai itališki sūriai – vienas šviežias, antras brandintas mėnesį ir trečias, brandintas du mėnesius, pelėsinis. Jei lietuviški sūriai gaminami iš rauginto ir šviežio pieno, tai itališkiems reikia tik šviežio pieno, į kurį dedamas vadinamasis šliužo fermentas, išgaunamas iš jaunų veršiukų skrandžio. Pelėsiniam sūriui pagaminti Jurga ir Sebastianas naudojo pelėsį iš kitų pirktų pelėsinių sūrių.
Kadangi Jurga ir Sebastianas gamina Venecijos Murano stiklo ir žalvario, sidabro papuošalus, galima apžiūrėti jų darbus, pasigrožėti, kaip juvelyrės rankose 800 laipsnių temperatūroje tirpdomas vienspalvis stiklo strypelis tampa karoliuku, o paskui – širdele.
Ta pačia proga Jurga įteikia papuošalą, Murano stiklo gilę, anksčiau feisbuke skelbtos loterijos laimėtojai Lilijai Ašmontienei.
Aptariant papuošalų gamybos ypatumus iš virtuvės jau atkeliauja plona, karšta itališka pica su pomidorais ir sūriu. Italija čia pat, ant padėklo, tik imk ir ragauk.
Jurga Alminaitė ir Sebastianas Arielis Liotta Žagarėje gyvena jau ketverius metus. Kadaise Jurga į Žagarę iš Vilniaus atvykdavo tik senelių sodybon, kur dabar ir įsikūrę. Būdama aštuntokė išvyko mokytis į Italiją. Gyveno Parmos mieste, vėliau baigė studijas Venecijos dailės akademijoje. Parmoje ji susipažino ir su būsimu savo vyru Sebastianu, kuris iš pradžių dirbo tėvų picerijoje, bet mylimosios, pradėjusios kurti papuošalus iš Murano stiklo, paskatintas pats ėmė juos gaminti iš žalvario bei sidabro.
Daugiau: Voke 3
