Naujausios
Dvasinė pagalba
– Į kokias savanoriškas psichologinės pagalbos veiklas šiuo metu įsijungėte?
– Medo.lt – socialinis projektas, skirtas visiems žmonėms, turintiems sveikatos problemų arba klausimų, susijusių su sveikata.
Viena iš krypčių – psichologinė pagalba medikams ir jų artimiesiems.
Didelis darbo krūvis, baimė dėl pavojaus užsikrėsti virusu, stresas – reikia, kad jie galėtų apie tai pasikalbėti.
Tai nebus terapija, labiau konsultacija, kad neutralus žmogus išklausytų, su kokiomis problemomis susiduriama, kokie sunkumai, kad neparsineštų to į namus.
Konsultacijos nemokamos, truks nuo 15 iki 50 minučių.
– Feisbuke esate paskelbęs savo telefono numerį, ragindamas, jei reikia pagalbos, skambinti – esate pasirengęs padėti išgyventi patirtas netektis, sunkumus.
– Čia kita iniciatyva, internetinė svetainė bernardinai.lt subūrė dvasinei pagalbai vienuolius, pasauliečius, kunigus, skambinti gali visi.
Šiauliuose, mačiau, taip pat pasiskelbė ir Stasys Kazėnas SJ.
Manau, kad žmonės gali kreiptis ir į kiekvieną kleboną, jei nori pasikalbėti, pasidalyti nerimu, pavyzdžiui, kad vaikai negrįžo iš užsienio, ar kaip išgyventi, nes atleido iš darbo, bankrotas ar panašūs dalykai. Gal kažkas bijo mirties. Manau, kiekvienas klebonas išklausytų, nuramintų.
Reikia nebijoti rasti žmogų, kuris išklauso. Nebūtinai kunigas, gali būti ir artimi draugai.
– Ar sulaukiate skambučių?
– Daugiau žinučių. Pavyzdžiui, klausia, kaip atlikti išpažintį. Dabar išpažinties, kaip pokalbio, nenumatoma, bet galima atlikti dvasinę išpažintį, apmąstant savo gyvenimą, gailintis, pasiryžtant, esant galimybei, atlikti gyvą išpažintį. Tai galėtų būti žmonėms kaip paguoda.
Senose maldaknygėse galima rasti dvasinės išpažinties formą. Bažnyčia turi numačiusi gaires, jei nėra galimybės susitikti su kunigu. Yra ir tokia sąvoka „dvasinė Komunija“. Galima klausytis šv. Mišių transliacijos, priimti faktą, kad kunigai meldžiasi šv. Mišiose, mintyse dėkoti Dievui, prisijungti prie maldos ir vienytis su malda.
Popiežius ragina melstis kartu trečiadienį 12 valandą ir penktadienį 18 valandą (Romos laiku) – sukalbėti „Tėve mūsų“.
Kas vakarą, 20 valandą, kviečiame įsijungti į Maldos tiltą: skambant bažnyčių varpams, asmenine ar šeimos malda palaikyti ligonius, gydytojus, slaugytojus, verslininkus ir visus, kuriems šis metas yra ypač sunkus (malda prašant šv. Juozapo užtarimo „Į tave, palaimintas Juozapai...“).
Tai sustiprina jausmą, kad ne vienas esu paliktas, kad meldžiamės viena malda. Reikia išmokti būti su bendruomene per atstumą.
– Teko girdėti nusiskundimą, jog žmogus pergyveno visokias valdžias, santvarkas, bet kad sulauks laikų, kai kunigas sakys neiti į bažnyčią, nesitikėjo. Ką atsakytumėte?
– Svarbesnė vertybė šiuo atveju yra žmogaus gyvybė nei išpildymas bažnyčios įsakymo – švęsk sekmadienį benduomenėje.
Suprantamas vyskupų atsiliepimas į Vyriausybės paraginimą nesiburti. Reikia atsiminti, kad kunigai meldžiasi, aš irgi, šv. Mišios yra aukojamos. Žmonės, jeigu nori, kad jų intencija būtų pasimeldžiama, gali kreiptis į klebonus, pasiskambinti į raštines ir prašyti maldos.
Krikšto ir santuokos sakramentai galimi, laikantis žmonių apribojimo, saugumo.
Gal dabar geras momentas įvertinti, kas yra svarbiausia? Gal svarbesnis Dievo artumos ženklas, kurį gauname per sakramentus, nei tai, kas vyksta po išėjimo iš bažnyčios – šventės, baliai.
– O ligonių lankymas?
– Vyskupų laiške sakoma, kad įprastas ligonių lankymas laikinai nutraukiamas. Galima kunigą kviesti pas ligonius, kurie dėl savo būklės pageidauja neatidėliojant priimti Ligonių sakramentą – išimtinais atvejais patarnauti ligoniams, naudojantis būtinomis apsaugos priemonėmis. Žinoma, reikėtų pranešti, kokia liga žmogus serga.
– Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė?
– Aš dirbu Šiaulių vyskupijos jaunimo centre, mūsų rūpestis buvo Lietuvos jaunimo dienų organizavimas Šiauliuose. Didelė tikimybė, kad jos šiemet neįvyks, viskas nusikels kitiems metams.
Darbo sumažėjo, bet viena iš kunigo pareigų yra melstis per liturgines valandas, aukoti šv. Mišių auką. Dabar liko pagrindinė, kunigiška, pašaukimo pareiga.
Atrasti už ką padėkoti
– Kas žmonėms kelia didžiausią nerimą? Mirties, ligos baimė, nežinomybė? Kaip nusiraminti?
– Visi dabar išgyvena šoką, nes tik antra savaitė, kai paskelbtas karantinas, kuo ilgiau tai tęsis, tuo bus sunkiau ištverti apribojimus. Galime įsivaizduoti metaforą: sustojo gyvenimo traukinys. Viena situacija, kai pats sustabdai, kai planuoji, priimi sprendimą laisva valia. Dabar yra daug neapibrėžtumo dėl ateities. Visus tai palietė, natūralu, kad išgyvename baimę.
Svarbu pasakyti sau, ką šiuo metu galiu pakeisti ir ko negaliu, tada daugiau koncentruotis į tai, ką galiu pakeisti. Koncentruotis į dieną, neplanuoti, kas bus už mėnesio ar dviejų. Ką šiandien galiu padaryti, kam galiu paskambinti, pasirūpinti, įsipareigoti. Kai yra atsakomybė, kai atsiranda koks nors tikslas, atsiranda ir prasmė.
Internetinėje erdvėje stebiu, kad žmonės bėga nuo užgriuvusios baimės – dažniausiai juokaudami, reikšdami pyktį. Gali padaugėti piktnaudžiaujančių priklausomu elgesiu, pavyzdžiui, vartoti alkoholį.
Kažko teks atsisakyti, neįvykdyti planų, bus labai liūdnų situacijų.
Jei pasireikš tokie simpomai, kaip sulėtėjęs kvėpavimas, nenoras bendrauti, gali padėti net tokie dalykai, kaip vaikščiojimas ar fizinė veikla: niekas nedraudžia mankštintis namuose. Perskaičiau įdomų dalyką, kad paviršutinis kvėpavimas normalizuojasi dainuojant arba giedant.
Namuose galima atlikti nepadarytus darbus, susitvarkyti buitį.
Internete yra daug nemokamų mokymų, fizinių mankštų. Yra galimybė kūrybiškai pažvelgti į situaciją: kas mane praturtintų? Ne vien tik koncentruotis į faktą, kad yra daug neaiškumo.
Bažnyčia siūlo iniciatyvą – rekolekcijas internetu. Daug informacijos apie katalikišką gyvenimą galima rasti puslapyje katalikai.lt.
Šis laikotarpis – gavėnios. Galime turėti daugiau laiko sau, asmeninei maldai. Žiūrėkime, ne ką prarandu, o ką galiu gauti.
Nerimas ir baimė nėra produktyvu, įkalina.
Nelinkėčiau susitapatinti su minios reakcijomis, nes minia visada reaguoja impulsyviau, reakcijos yra labiau psichinės negalės lygmens.
Džiugina, kad vienijasi šauliai, kariuomenė, skautai, nemažai atsiliepė savanorių tiekti maistą, padėti testavimo punktuose, ligoninėse – yra daug aktyvių, atsakingų žmonių.
– Viešojoje erdvėje matyti susipriešinimas, daug kritikos išsakoma grįžtantiems iš užsienio.
– Pirmoji reakcija – baimės, nepriėmimo išraiška. Žmonės, kurie piktinasi, turi pagrindo, nes grįžusieji neatsakingai elgėsi.
Dar nematau, kad būtų peržengtos ribos. Tik neapykanta, pyktis gali turėti sniego gniūžtės efektą. Tai asmens brandumo klausimas.
– Kaip „pastiprintumėte“ tą, kuris jau susirgo?
– Susirgimo laukimo būsena gali būti labiau varginanti negu pats faktas, kad susirgai. Palinkėčiau pasveikti, saugoti kitus.
Yra ir gerų faktų – Italijoje pasveiko 95 metų močiutė.
– Pastebite tendenciją, kad susirgusieji stigmatizuojami?
– Po kelių savaičių, manau, visi su tuo susitaikys, faktas, kad sergi virusu, nelabai šokiruos. Dabar – natūrali gynybinė elgsena – perkelti savo baimes į kitus. Tokiose situacijose įsijungia labiau gyvuliški instinktai, išlikimo klausimai. Reikia priimti faktą, kad žmonės gali pradėti elgtis ant ribos žmogiškumui.
– O kaltės jausmas, kad susirgau, gal užkrėčiau kitus?
– Čia – neurotinė kaltė. Gali kilti visokių jausmų, raginčiau nebijoti skambinti į psichologinę pagalbą. Susitaikinti priimti ligą, mirties klausimai yra sunkūs, psichologinė pagalba gali padėti oriai juos priimti.
Viktoras Franklis (neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas – red.), išėjęs iš koncentracijos stovyklos, liudijo, kad laikas nežmogiškose sąlygose jam padėjo suformuluoti, atrasti, ką reiškia žmogiškas elgesys.
Kiekvienas gyvenimas yra vertingas, kiekviena liga irgi turi prasmę.
Krikščioniškame dvasingume neegzistuoja individualumas, mes esame bendruomenė, esame atsakingi vienas už kitą. Man krikščioniškas tikėjimas padeda, galiu vienytis su kitais.
Kas neturi interneto, yra Šventas Raštas, galima paskaityti išminties literatūrą, yra daug nuostabių dalykų, kuriuos esame neįvertinę ir neatradę.
– Ko palinkėtume šiuo išskirtiniu laikotarpiu?
– Palinkėčiau kiekvieną dieną atrasti tris dalykus, už kuriuos galima padėkoti: tai gali būti ir šios dienos, ir viso gyvenimo.
Mokytis kažko naujo, kad ir naudotis technologijomis. Pamatyti atsiveriančias galimybes, situaciją priimti kaip pamoką, kuri gali išmokyti savęs pažinimo.
Dabar visų pareiga – laikytis karantino ir elgtis atsakingai.
