Naujausios
„Kovido“ pasekmės žiaurios
– Ką patyrėte susirgęs koronavirusu?
– Man pasisekė, kad Šiaulių ligoninės infekciniame skyriuje nuo koronaviruso mane labai greitai išgydė, taikė deguonies terapiją. Per keturias paras atkūrė deguonį plaučiuose. Iki to savaitę bandžiau gydytis namuose, šeimos gydytojas skyrė antibiotikus, bet būklė blogėjo. Lapkričio 15 dieną išvežė mane į ligoninę.
Džiaugiausi, kad taip lengvai viskas praėjo. Kai atvažiavau į ligoninę, deguonies įsotinimas kraujyje buvo tik 60 procentų, o kai padidėjo iki 95 procentų supratau, kad pagijau.
Bet ištiko stuburo negalia, buvau sukaustytas, gulėjau ir negalėjau pajudėti. Toks buvo šalutinis „kovido“ poveikis. Dvi savaites visiškai buvo atimtos kojos ir stuburas. Stebėjausi, kad šitaip gali būti. Bet ne vienas toks buvau. Mačiau ir kitų taip „kovido“ paveiktų ligonių.
Šiaulių medikų personalo darbas – gydymas, priežiūra, tvarka, švara, reiklumas – paliko didžiulį įspūdį. Kai pamačiau, kaip jie vaikšto su apsauginiais skafandrais, dirbdami po 12 valandų, ir kaip jiems sunku, stebėjausi, kaip žmonės gali tokius krūvius pakelti.
Buvo pats „kovido“ bangos pakilimas – lapkričio, gruodžio mėnesiai. Palatoje buvome keturiese, girdėjome, kad ir kitos pilnos. Mane išvežė reabilitacijai į Radviliškio ligoninę. Įdomu buvo palyginti Šiaulių ir Radviliškio galimybes. Ten taip pat personalas ir aptarnavimas puikūs – kurortinį gydymą turėjau. Kai į slaugos skyrių perkėlė, skyrė mankštą. Ten pradėjau atsistoti iš lovos.
Dariau pratimus ir sutvirtėjau. Sausio 7 dieną, kai sūnus parvežė namo, pats nuėjau nuo mašinos iki laiptinės ir užlipau į ketvirtą aukštą.
Daugiau nei pusantro mėnesio tęsėsi tas išbandymas.
Kai išsiaiškinau, kad geriausia treniruotė yra laipiojimas laiptais, visą sausį taip ir mankštinausi savo laiptinėje: nuo pirmo aukšto iki penkto aukšto. Du kartus per dieną po keturis kartus suvaikštau žemyn-aukštyn. Jutau, kaip stiprėju. Dabar jau visiškai sveikas.
Šeimos gydytojas man sako: „Tik nenutrauk mankštos“. Pats įsitikinau, kokia ji efektyvi. Jokių vaistų, jokių tablečių nereikia. Tik netingėti reikia.
– Stebėjote gyvenimą ligoninėse. Kokie pacientai esame?
– Mačiau, kaip darbingo amžiaus žmogus negali susitaikyti su ištikusia liga. Buvo praradęs galimybę judėti, bet kuklindamasis, kad jo neaptarnautų slaugės, vis lipdavo iš lovos bandydamas eiti į tualetą. Du kartus buvo susmukęs, nugriuvęs prie lovos. Atskubėjusios slaugės grasinosi jį pririšti, jeigu nenustos keltis, sakė: „Aptarnausim, padėsim, tik nesikelk.“
Kai savo kailiu patyriau, ką ši liga reiškia, negaliu atsistebėti, girdėdamas diskusijas, kad „kovido“ nėra, kad ši liga kažkieno sugalvota. Kokie esame naivūs, jeigu tuo tikime. Mačiau, kaip nuo „kovido“ gydomas keturiasdešimtmetis vyras lakstė po palatą ir šaukė: „Išleiskit mane, man tik gripas!“
– Kaip manote, kas lėmė, kad pasveikote?
– Sakoma, jeigu plaučiai apimti viruso 30 procentų, tai lengvai gali būti pagydomas, jeigu 60 procentų – sunkiai, o jeigu daugiau kaip 60 procentų, niekas neišgelbės – eisi į kapus. Man, manau, dar buvo pirma stadija, nebuvau kritinis ligonis. Bet šalutinis „kovido“ poveikis buvo žiaurus. Negalėjau nė pagalvoti, kad tokia negalia gali būti – juk jokios stuburo traumos nebuvau patyręs. Manau, kad man dar lengvai viskas praėjo.
– Ar numanote, kaip galėjote užsikrėsti?
– Neįmanoma to žinoti. Imunitetas lemia, ar užsikrėsi ir susirgsi. Mano žmona Genovaitė nesusirgo, nors slaugė mane visą savaitę. O aš susirgau, nors saugojausi, nevažinėjau autobusais, tik savo mašina, su niekuo nesusitikinėjau. Išeidavau tik į parduotuvę. Gal ten?
Bet aš per paskutinius dvejus metus buvau patyręs vieną po kitos dvi operacijas, susilpnėjo imunitetas. O kai turi silpną imunitetą, tai ir gatve eidamas virusą pasigausi. Kai pernai lapkritį ėmė kilti pandemijos banga, aš ir neišsigelbėjau.
– Nebuvote praradęs optimizmo?
– Ne. Aš ligoninėse su įdomumu stebėjau gyvenimą, galva veikia, protauju – šaunu. Tai kas, kad guliu lovoje nepajudėdamas. Tokį egzotišką laikotarpį pragyvenau, galvojau net memuarus rašyti. Dabar jaučiuosi lyg antrą kartą gimęs.
– Ką pasakytumėt, bijantiems skiepų?
– Sakoma, jeigu 70 procentų gyventojų pasiskiepys, tai likę 30 procentų gali būti ir be skiepo. Ligos plitimui įtakos tai nebeturės.
Bet labai daug antivakserinės propagandos skleidžiama.
Neigiantis skiepus, turėtų susimąstyti, kiek gyvybių prarandame – nuo ligos šalyje kasdien miršta 10–15 žmonių. Ar jie mums ne svarbūs? Sveiko proto reikia turėti ir susivokti, kad skiepai vienintelė priemonė įveikti koronavirusą. Pasitikėti turėtume ekspertais medikais, tokiais, kaip virusologas Vytautas Usonis, gydytojas Vytautas Kasiulevičius, ir jų rekomendacijomis vadovautis.
Apie metus ir karjerą
– Jums pačiam 85 metai – ar daug? Kokius atsiminimus branginate?
– 85 metai – nedaug. Savijauta yra gera, nes dar turiu daug draugų. Su jais kartu dirbome Televizorių gamykloje ar bendravome Inžinierių namuose. Kol gulėjau ligoninėje, kone kasdien tai vienas, tai kitas skambindavo, gerai mane nuteikdavo.
Patys brangiausi atsiminimai ir yra iš Televizorių gamyklos – ten buvo žmogiški tarpusavio santykiai. Atrodo, kad ten buvo surinkti išskirtiniai, nuoširdūs, pilni sąmojaus žmonės. Neatsitiktinai mes iki šiol draugaujame.
– O kokia buvo Jūsų karjera?
– Aš esu grynas šiaulietis, Šiauliuose augau, mokiausi. Grįžęs iš kariuomenės, nuėjau dirbti į Dviračių gamyklą mokiniu elektriku. Kai jau turėjau ketvirtą elektriko kategoriją, mačiau, kad čia man per siaura, karjeros nepadarysiu. Perėjau į Precizinių staklių gamyklą. Dirbau ir studijavau elektrotechniką KPI Šiaulių vakariniame fakultete. Kai atėjau į Televizorių gamyklą, iš karto davė elektriko-konstruktoriaus darbą. Buvo 1967 metai.
Kai 1970 metais prireikė televizijos studijinės aparatūros gamybos vadovo, man pasiūlė tas pareigas. Studijinės aparatūros reikėjo rengiantis Maskvos olimpiadai. Iš nieko reikėjo sukurti naują cechą. Gamyklos direktorius šviesaus atminimo Povilas Morkūnas suteikė teisę įrengti cechą savo iniciatyva ir pagal savo fantaziją.
Pasikviečiau dizainerį Viktorą Kunicką projektuoti cechą, dailininkai P. ir S. Anikinai ir P. ir J.A. Dobkevičiai ant sienos sukūrė didžiulę freską. P. Morkūnas su malonumu visas svečių delegacijas pas mus vesdavo. Matė, kad užsiimame kūryba ir labai palaikė.
Per dešimt metų sukūrėme cechą, įsisavinome gamybą. Paruošėme visą reikalingą studijinę aparatūrą stacionarioms ir kilnojamosios televizijos stotims, kad galima būtų transliuoti 1980 metų Maskvos olimpiadą. 100 darbuotojų išvažiavome į olimpiadą dirbti. Pastatėme aparatūrą olimpiniame televizijos centre ir patys ją aptarnavome olimpiados metu.
Kai kilo Sąjūdis, be jokių abejonių priėmiau Nepriklausomybės atkūrimo idėją. Aš nebuvau partijos narys. Partinės organizacijos sekretorius Ignas Remiečius ir direktorius Povilas Morkūnas vis ragindavo stoti į partiją, o aš vis sakydavau, kad dar nesubrendau. Būdavo kas porą metų mane patampo ir palieka ramybėje.
O kai Michailas Gorbačiovas (Sovietų Sąjungos lyderis) 1990 metų sausį lankėsi gamykloje, I. Remiečius man, nepartiniam žmogui, pavedė sakyti kalbą. Klausiu, ar tikrinsit, ką kalbėsiu? Atsakė: „Ne, kalbėk ką nori.“ Pasakiau iš tribūnos, kad mes, atstovaudami televizorių gamyklai, norime ir linkime Lietuvai nepriklausomybės. Tik man susidarė įspūdis, kad nei M. Gorbačiovui, nei plejadai jo palydovų, nebuvo įdomu. Gamyklos žmonių pozicija buvo aiški – sąjūdietiška.
Pamenu mano sodo kaimynas rusas, tada užėmęs aukštas pareigas, vis man kalbėdavo, ką tie lietuviai sugalvojo, juk esą nepragyvensim išėję iš Sąjungos. Jis savo poziciją dėstė, o aš savo, bet mes niekada nesusipykome ir dabar bendraujame.
Apie politiką ir išminčius
– Ką manote apie senjorystę? Ar išėję į pensiją žmonės nestumiami į užribį?
– Niekas žmogaus į jokį užribį nenustums – nei senjoro, nei ne senjoro, jeigu jis pats nebus abejingas, pasyvus. Mano nuomone, viskas priklauso nuo žmogaus pozicijos.
Negaliu nepasakyti, kokį nemalonų įspūdį man paliko judėjimo „Už Šiaulius“ vedlys ir jo sekėjai. Norėdamas vėl patekti į Seimą, jis, kaip kokią avių bandą, pardavė judėjimo narius „valstiečiams“.
Garsus veikėjas parduoda sekėjus, kaip vergus, o jie pasiduoda! Kodėl neatsisakė? Kodėl leidosi žeminami? Vergo psichologija. Ar tokiais partiniais galima pasitikėti?
Aš politika visada domiuosi. Kaip šiaulietis rinkėjas, norėčiau, kad mieste išrinkti Seimo nariai Domas Griškevičius ir Stasys Tumėnas nuolat aktualiais klausimais pasisakytų, publikuotų savo nuomonę, nuostatas, pavyzdžiui, „Šiaulių krašte“ . Kokią, pavyzdžiui, poziciją jie dabar užima dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, dėl partnerystės įstatymo?
Kodėl Šiauliuose to nesvarstome, apie tai nediskutuojame? Seimo narys turi atstovauti rinkėjų nuomonei, bet tą nuomonę jis gali ir formuoti.
D. Griškevičiaus dar norėčiau paklausti, kodėl jis, jaunas perspektyvus politikas, nuėjo į Seimo mišrią grupę? Beveidę ir jokiai politinei krypčiai neatstovaujančią. Šešios politinės partijos turi savo frakcijas Seime, jų įtaka sprendimams yra visai kitokia. Galėtų kurioje nors iš jų dirbti.
Šiauliuose labai pasigendu universiteto intelektualų potencialo. Šiaulių universitetas sugriuvo, bet akademinė bendruomenė juk neišnyko. Turime Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją. Negi akademinės bendruomenės žmonės neturi ką pasakyti? Kur jų žodis? Nėra.
– Jeigu būtumėte Šiaulių meras, ar kurtumėte prie Savivaldybės išminčių tarybą?
– Kurčiau. Aš jau siūliau merui pasitelkti miesto garbės piliečius. Su jais turėtų būti tariamasi, kaip Vidurinėje Azijoje tariamasi su aksakalais, su išminčiais. Nusipelniusiems miestui žmonėms dabar suteikia garbingą vardą ir viskas tuo baigiasi. Garbės piliečiai – tai užšaldytas patirties ir išminties potencialas. Juos bent kartą per metus reikia pasikviesti, išklausyti jų minčių, nuostatų, patarimų.
– Kokių linkėjimų per jubiliejų sulaukėte?
– Ilgiausių metų. Bet man svarbu, ne kiek dar gyvensiu, o tai, kad gyvenu įdomų gyvenimą. Aš nenustoju juo džiaugtis. Džiaugsiuosi, kol sveikata leis. O kai sveikata baigsis, tai baigsis ir mano linksmas gyvenimas.
