Naujausios
Šv. Petras ir Šv. Povilas
Jei prisimenate sovietmečio viešbučius, tai gal irgi prisimenate, jog kiekvieno jo kambaryje kabėdavo po paveikslą. Paveikslus regėdavom ligoninėse, sanatorijose, kai kuriuose įstaigose. Tas tęsiasi ir šiandien. Trijų žvaigždučių viešbutyje tave pasitiks dažniausiai paveikslų kopijos, keturių žvaigždučių – originalai.
Jau sovietmečiu buvo paveikslų kolekcininkų, tiesa, mažiau nei šiandien. Pamenu apie 1960-uosius – 1970-uosius galėdavai paveikslų įsigyti knygynuose, nes specializuotų dailės parduotuvių nebuvo. Tiesa, gal ne visuose, bet Vilniaus centriniame knygyne mačiau parduodamą Antano Gudaičio paveikslą už 45 rublius. Taip norėjosi jį įsigyti, bet kur ten vargšui studentui prarasti visą stipendiją. Tiesa, šiandien toks paveikslas kainuoja apie 15000 eurų.
Anuomet mažai kas suprato paveikslų vertę ir dažniausiai paveikslus galėdavai išvysti bazių direktorių ir spekuliantų butuose. Inteligentai pribijojo puošti butą paveikslais, nes jų turėjimas buvo siejamas su buržuaziniu gyvenimu. Tiesa, dar regėdavai paveikslus pas rašytojus, kuriems juos padovanodavo draugai dailininkai. Vadinasi, nors paveikslai kainavo nedaug, jų tikroji vertė jau buvo suprantama. Apie 1980-tuosius paveikslų pirkimas paspartėjo. Dailininkai prakuto. Bet viską lėmė nepriklausomybės atkūrimas su įžengimu į Vakarų pasaulį, kur vertinamas kiekvienas dailės kūrinys.
Šiandien paveikslus regi daugelio butuose, gan didokos ir kolekcininkų gretos. Aišku, dar paveikslų neperkama tiek, kiek Vakarų pasaulyje, iš sovietmečio atkeliavę žmonės labiau linkę įsigyti nekilnojamą turtą ar auksą. Nors paveikslų kolekcininkai didingiausiai vertinami tarp kitų (pašto ženklų, degtukų etikečių, atvirukų, netgi knygų) kolekcininkų. Šiandien dažniausiai paveikslus kolekcionuoja gydytojai ir advokatai. Ir tai jau mums turėtų būti duota suprasti paveikslų vertę. Todėl gaila, kad paveikslams dar vis neskiriame tiek dėmesio.
Nesant daug pirkėjų, dailininkams reikia mokėti parduoti paveikslus. Štai vienas dailininkas, jau mūsų klasikas, linksmas menininkas, gaila, prieš keletą metų mus palikęs, atidarant parodą prašydavo prie visų paveikslų pridėti kortelę „Parduota“ ir tik prie dviejų – ne. Atėję į parodą žiūri, kad tiek paveikslų parduotų, o tik keli dar laisvi, tad gal reiktų kuo greičiau, kol dar kas likę, pirkti. Kai paveikslas nuperkamas, dailininkas prašydavo nuo kurio kito paveikslo nuimti kortelę „Parduota“.
Kaip ir visi, taip ir šis dailininkas buvo didelis bohemos gerbėjas, kartais keletai dienų pradingstantis iš namų. Kartą dingo ilgesniam laikui ir žmona pradėjo jo ieškoti net per Dailininkų sąjungą.
Dailininkų sąjungos pirmininkas tarp dailininkų paleido gandą, jog sąjunga superka dailininkų paveikslus. Dingęs dailininkas kaip mat su paveikslu prisistatė į dailininkų sąjungą, kur jo jau laukė žmona.
Kai tuometinį Akademinio dramos teatro Vilniuje holą buvo nutarta papuošti mūsų tapytojų drobėmis, viena buvo užsakyta ir pas šį dailininką. Ar jis neteisingai užsirašė paveikslo matmenis (visi jie turėjo būti dideli ir vienodų išmatavimų), ar tas duomenų diktuotojas neteisingai juos sudiktavo, bet paveikslas gavosi trumpokas. Tuomet dailininkas prisiuvo gabalą drobės ir nutapė paveikslo tęsinį. Bet ir dar paveikslas buvo per mažas. Tad jis prisiuvo trečią gabalą drobės ir tik tuomet paveikslas tapo tokio dydžio kaip ir kiti. O šioje istorijoje dailininkas labiausiai džiaugėsi tuo, kad jo paveikslą pakabino prie įėjimo į teatro barą durų.
Kad mūsų dailininkai visa koja neįžengia į užsienio rinka – trūksta reklamos ar, tiksliau, pinigų jai. Štai keli kolekcininkai sumąstė išgarsinti dailininką Algį Skačkauską, Vokietijoje išleisdami ten jo kūrybos albumą, bet vėliau nusprendė, jog vieno albumo nepakaks. Gal čia kiek geriau pasisekė tapytojui Šarūnui Saukai, kurį jau nuo studijų laikų globoja dailės mecenatas Edmundas Armoška. Pats Šarūnas sako, jog, jei ne Edmundas, „tapyčiau dabar didžiakrūtes mergaites prie banguojančios jūros ar pardavinėčiau ant kampo. Nebuvo taip, kad užsinorėjęs negaučiau iš jo pinigų pragyvenimui“. Ir dar atkreipiau dėmesį į tapytojo gan pagarbų žodį mecenatui: „Kitaip nei menotyrininkams – jam patinka menas“.
O kodėl toks teksto pavadinimas? Tiesiog prisiminiau vieną tapytojo Raimundo Sližio paveikslą „Šv. Petras ir Šv. Povilas“, kuriame pievutėje tarp gėlių su trumpomis kelnaitėmis, kurias prilaiko šleikos, guli du burbuliai vyrukai. Daug dailininkų, ypač didžiųjų klasikų, tapė šiuos šventuosius, bet bent man jie yra patys tikroviškiausi šiame lietuvių tapytojo paveiksle. Net labiau už El Greko drobę.
Gaila tik, kad šį paveikslą kažkas iš tapytojo įsigijo ir pradingo. Buvo ieškoma šio paveikslo, leidžiant Raimundo Sližio albumą, rengiant jo parodas, deja. Ką darysi, kažkas turi šį paveikslą pasikabinęs ir juo džiaugiasi, bet šiaip ypač mėgstu kolekcininkus, kurie dalinasi savo turimais paveikslais parodose, leidžia juos fotografuoti dailės albumams. Paveikslai turi gyventi.