Naujausios
Ieško ir palaikų, ir giminių
– Paieškų ir identifikavimo skyrius buvo įkurtas prieš metus. Kokie buvo pirmieji metai, ar daug žmonių į jus kreipėsi?
– Žmonės kreipiasi bangomis. Mūsų finansai nėra dideli, kad galėtume reaguoti į kiekvieną prašymą. Nusprendėme, kad reikia įsteigti DNR banką, kuriame būtų kaupiami giminaičių duomenys. DNR bankui Vyriausybė skyrė 100 tūkstančių eurų.
Pirmieji metai labiau skirti organizaciniams dalykams. Mes gana greitai gavome patalpas DNR bankui, Vyriausybės lėšas įrangai pirkti, ją užsakėme. Bet iki šiol remontas nepadarytas – biurokratizmas lėtai sukasi.
Skyriaus reikėtų didesnio, esame keturiese, vienas žmogus susirgo, dirbame trise. Kai kūrėsi skyrius, norėjome septynių etatų. Pradžia yra pradžia. Jei būsime sėkmės istorija, gal sulauksime daugiau etatų, tada paieškos įsivažiuotų.
Kol trūksta etatų, stengiamės pasiilginti rankas, pasitelkti visuomenines organizacijas, Šaulių sąjungą, kad jie, pavyzdžiui, atliktų mus dominančių giminių paieškas.
Savo veiklos archeologinių tyrimų programą sukūrėme metų pradžioje, ją įgyvendinome. Tai pirmųjų metų programa, dar reikia patirties. Bendraujame su istorikais, kurie dirba panašius darbus: dauguma archeologinių projektų baigiasi neigiamu atsakymu – tose vietose nieko nėra, nors, atrodo, išmąstei gerai. Panašiai buvo ir mums. Bet Kazimieraičio atradimas daug ką kompensavo.
– Kokius žingsnius reikia atlikti palikuonims, norintiems ieškoti žuvusių artimųjų?
– Parašyti trumpą laišką centro direktoriui (kai kurie rašo ir man) su paaiškinimu, kad pokario laikais yra žuvęs ar dingęs giminaitis. Žmonės dažnai klausia, ar reikės pinigų. Ne, tam yra skiriamos valstybės lėšos. Laiškas patenka pas mus, mes paimame bent DNR, nusakome, kokios žmogui rūpimo reikalo perspektyvos.
– Kada jūs pirmą kartą susidūrėte su partizanų palaikų paieška?
– 2018 metais Juozo Vitkaus-Kazimieraičio giminės kreipėsi į Genocido centrą su prašymu patikrinti, ar Leipalingyje nėra užkasti Kazimieraičio palaikai. Centras pradėjo tyrimą.
Man paskambino tuometinis Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir paprašė, kad padėčiau iš istorinio taško spręsti šią problemą. Kiti pagalbininkai, kuriuos jis prisitraukė, buvo archeologai, antropologai.
Sąjūdžio laikais trijose Leipalingio vietose buvo ekshumuoti 34-ių pokario kovų dalyvių palaikai, jie palaidoti centrinėje miestelio kapinių dalyje. Mes ekshumavome visus tuos palaikus, tikėdamiesi, kad tarp jų gal bus ir Kazimieraitis. Pradėjome identifikaciją. Reikėjo sugalvoti metodologiją. Sprendimai iškilo automatiškai: iš pradžių reikia sudaryti visų apylinkėse žuvusiųjų sąrašą, pasižiūrėti, kur, kada, kokiomis grupėmis žuvo, turint šią informaciją, analizuoti. Kai 2018 metais prisijungiau prie grupės, keturi žmonės sprendė šį uždavinį, kiekvienas iš savo pusės. Bet tarp minėtų 34-ių palaikų Kazimieraičio nebuvo.
Greta iškilo ir kitas tyrimas. Atsirado dokumentų, liudininkų pasakojimų, kad kai Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (Dainavos apygardos vadas – red. past.) žuvo Žaliamiškyje, palaikus vežusi mašina, išvažiavusi į kelią Lazdijai–Merkinė, pasuko į Lazdijų pusę, o pakeliui yra Leipalingis. Radome nuotrauką, kurioje Dzūkas nufotografuotas žuvęs, jo galva prie pamato. Pasižiūrėjome į Leipalingio NKVD pamatą, panašus. Bet tarp tų 34-ių ir jo nebuvo.
Pradėjus identifikuoti palaikus buvo skepticizmo – pavyks, nepavyks? Kai pavyko pirmasis, pradėjome tikrinti kitus, pamatėme, kad metodas veiksmingas. Apetitas sukilo – gal reikėtų platesnių tyrimų ir skyriaus?
Praeitais metais Lazdijuose buvusiame NKVD kieme buvo rasti treji palaikai. Darbus pradėjome pagal Leipalingyje pasitvirtinusią paieškų metodiką: sudarėme visame Lazdijų regione žuvusių sąrašą ir pradėjome jų giminaičių paiešką. Tai suryja absoliučią daugumą laiko, kol išsiaiškini, kas tie gyvieji giminaičiai, kur jie yra. Būna ir tokių atvejų, kad visi žuvę, mirę, negrįžę iš tremties. Tada tenka ieškoti gan tolimų giminaičių.
Buvo tokia istorija Leipalingyje. Žinojau, kieno palaikai, reikėjo giminę surasti, kad DNR tyrimas patvirtintų, jog versija teisinga. O giminių nėra. Galų gale prisikasiau iki žuvusio asmens dukterėčios. Ji iš pradžių neigė, atseit giminėje niekados jokio partizano, gyvo ar mirusio, nebuvo, bet paskui kažkas iš jos pažįstamų įkalbėjo, kad buvo. Pasidarė neramu, kai pareiškė, jog vieninteliai artimesni giminės yra Baltarusijoje. Kaip tik tuo metu Baltarusija užsidarė. Pasisekė, kad pakako jos vienos DNR. Kurį laiką pasvarsčiusi nusprendė atsiimti palaikus, nori palaidoti šeimos kape.
Palaikai paslėpti be užuominų
– Kam paieškose teikiate prioritetą? Ar vykdote paieškas Šiaulių krašte?
– Prioritetas – didieji vadai, čia valstybės interesas.
Kita kryptis – reakcija į žmonių prašymus. Dar nesame apėmę visos Lietuvos. Tyrimai prasidėjo nuo Dzūkijos, paskui Suvalkija, Aukštaitija, o į Žemaitiją iš pradžių nekrypo. Paskui atsirado Varniai, kitais metais ieškosime Žemaičių rinktinės štabo viršininko V. Montvydo. Viena versija Varniuose yra konkreti – duobė prie kapinių, pavasarį tikrinsime. Kita versija – prie tvenkinio. Kai žmonės norėjo dabartiniais laikais tvarkyti namų sklypus, pradėjo lįsti kaulai, liko nesutvarkytas plotas beveik Varnių centre.
Dar palaikų bandysime ieškoti Papilėje, Mosėdyje, Mažeikiuose.
Prie Joniškėlio turėsime kasinėjimus. Moteris kreipėsi dėl savo tėvo, yra konkreti vieta pamiškėje. Žuvę partizanai buvo bandomi deginti, nesudegė, tai juos užkasė. Vieta įpaminklinta.
Kaip ir visi mokslai, taip ir archeologija nestovi vietoje. Negalime atsilikti ir mes: bandome įsisavinti naujus mokslo pasiekimus, norime įvertinti, ar jie padeda šituose tyrimuose. Pavyzdžiui, prie Joniškėlio pasidaryti teritorijos 3D vaizdą, dabar vertiname, ar tokios technologijos mums ką nors duoda.
Pavasarį Joniškėlyje eisime į priekį, kitas žingsnis bus konkretesnės vietos paieška geologiniais grąžtais. Naudosime patikrintą metodiką; kas metras išgręžiamos duobutės ir taip padaromas duobučių „tinklelis“, tikintis užgriebti, kur judinta žemė ir kur jau reikėtų kasti giliau.
Kolegos perspėjo – tokių darbų neišvengiamas palydovas yra klaidos. Pirma didžioji nesėkmė buvo Kuršėnuose, čia vienas žmogus aktyviai ieško senelio, yra surinkęs daug medžiagos, identifikavęs vietas prie Ventos upės. Remdamiesi surinktais liudijimais, sukūrėme paieškų planą. Ieškojome didelės kalkių duobės, į kurią įvažiuodavo vežimas, iš jo išversdavo palaikus ir išvažiuodavo. Tyrimai georadaru parodė anomalijas, galimos duobės pakraštį. Užsakėme archeologinius tyrimus. Pasirodė, kad duobė yra, bet ji tuščia ir ten jokių kalkių pėdsakų. Ne visos istorijos baigiasi Kazimieraičio radimu.
– Žmonių atmintis dažnai apgauna?
– Ir kaip stipriai apgauna! Veiveriuose surado žmogų, kuris 1941 metais kasė tranšėją, į kurią pokariu buvo sumetami žuvusieji. Žmogui 97 metai, jis pradėjo pasakoti, kaip jį mobilizavo rusai, kaip reikėjo aerodromo gynybai kasti tą tranšėją. Vieta prie kelio, atrodė, įsirėžusi atmintin, jis parodė kur. Mes skersai perkasą padarėme, nėra tranšėjos. O žmogus sakė užtikrintai. Nemanau, kad jis meluoja, tiesiog atminčiai trūksta tikslumo. Bandysime šią istoriją toliau aiškintis, bent kryptis yra.
– Geriau vėliau negu niekada, bet jei skyrius būtų įkurtas Nepriklausomybės pradžioje, kai dar buvo daug gyvų liudininkų?
– Kai dabar renkame DNR mėginius (važiuojame patys, žmonės seni, nesikviečiame į Vilnių), visą laiką išgirstame pasikartojančią frazę: kur jūs buvote anksčiau? Ir tas, ir tas apie užkasimo vietas galėjo papasakoti.
Jų pačių ar jų giminaičiams palikti pasakojimai yra vertingiausias šaltinis. Istorinių šaltinių apie tokius dalykus mes nerasime. 1946 metų vasarą iš Maskvos atėjo instrukcija žuvusių partizanų palaikus slėpti taip, kad nerastų niekas. Vykdydami instrukciją, visko prisigalvodavo. Jokiuose dokumentuose – nuo ūkinės veiklos iki operatyvinės veiklos – niekur nėra paminėta, nė užuominų, kur. Labai retai praslysta, pavyzdžiui, žinutė, jog palaikai – 800 metrų nuo miestelio centro. Ir galvok tokiu spinduliu. Vienintelis, kas gelbsti, žmonių pasakymai, jei yra kam pasakyti.
Iš pradžių galvojome, gal vežė į miškus. Bet vėlgi pasvarstėme – miške žmonės vaikšto, galų gale, rausia žvėrys, ištampo ir tada visiems pasimato.
Kiek mūsų kukli paieškų patirtis sako, dominuojanti taisyklė ta, kad nuo NKVD pastato užkasti vietą rasdavo maždaug 1 kilometro spinduliu, ar tai sviedinių išmuštos duobės, ar, pavyzdžiui, kur žmonės bulves laikydavo.
Garantuota paieškos vieta – NKVD kiemai. Pavyzdžiui, Leipalingis. Kazimieraitis yra vienuoliktas asmuo, rastas to miestelio NKVD kiemo teritorijoje. Kiemelis gana nedidelis ir tiek prikaišiota.
Siųsime kultūros ministrui raštą, kad NKVD kiemai būtų valstybės labiau prižiūrima vieta. Nes jei kažkas pradės vykdyti žemės darbus, gali pažeisti palaikus, užstatyti naujais statiniais. Dėl to reikėtų griežtesnio įpareigojimo savininkams.
Tikrina versijas
– 2018 metais rasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, šiemet – J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, Prezidentas yra išsakęs prašymą rasti Juozo Lukšos-Daumanto, kurio žmona tebėra gyva, palaikus. Kaip vyksta šis tyrimas?
– Versijų turime. Jau šiais metais šiokie tokie darbai buvo padaryti, kad numatytą vietą pradėtume tyrinėti, kitais metais vėl prašysime finansų. Plotas, kurį reikia ištirti, didokas.
Bet mes nusiteikę taip, kaip buvome nusiteikę ir Kazimieraičio atveju. Kodėl jį pavyko rasti? Todėl, kad pavyko nuspėti teisingą paieškų kryptį. A. Ramanauskas buvo rastas, kai vienam žmogui (Dariui Indrišioniui – red. past.) iškilo idėja ieškoti jo tarp palaidotų su kriminaliniais nusikaltėliais. Ta mintis ir nuvedė teisingu keliu. Kazimieraičio atveju buvo papasakota istorija, kad žmogus pro NKVD rūsio langelį matė, kad kažką atkasė, užkasė. Radau dokumentus, kad Kazimieraitis buvo užkastas stribams nežinant, ką jie nušovė. Vietiniai negalėjo atpažinti, jis buvo ne to krašto žmogus, nuo Mažeikių. Teko čekistams iš Vilniaus parsigabenti jį pažinojusį suimtą žmogų, todėl ir reikėjo tuos palaikus atkasti. Pagalvojome, gal žmogus pasakoja tą pačią istoriją, ką šis dokumentas rodo? Pro langelį pažiūrėjome, kokia atsiveria perspektyva, koks plotas, ir archeologai pradėjo darbus.
Galvojome, šiemet padarome tiek, jei nerandame, einame toliau, kol patikriname visą teritoriją, kuri pro tą rūsio langelį matosi. Bet kitų metų nereikėjo. Su J. Lukša irgi idėją turime, plotą turime. Prezidentui pasakėme: A. Ramanausko ieškojo 20 metų, žiūrėsime, gal dabar tiek nereiks.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie Dzūko paieškas. Ar tyrimas kažkur nuvedė?
– Didesnio aiškumo nėra. Iš pradžių buvo mintis, kad jis atsidūrė Leipalingyje. Kai perėmiau tyrimą, atkreipiau dėmesį į versiją, kur nufotografuotas Dzūkas ir jo adjutantas, atremti į pamatą. Pamato raštas panašus į Leipalingio, bet „panašus“ nepakanka, tiesiog turime eiti per perimetrą ir tiksliai tą raštą surasti. Asmeniškai man nuojauta kužda, kad jis Leipalingyje.
Jeigu ne, kokia kita galima versija? Kai žuvo Dzūkas, jau buvo suskirstyta rajonais, Leipalingis atsidūrė Veisiejų rajono ribose. Dzūkas žuvo 1950 metų birželio 24 dieną, o reforma formaliai įsigali 1950 metų birželio 20 dieną. Ar jau laikytasi naujo suskirstymo, ar ne? Reikia turėti galvoje, kad jį galėjo vežti į rajono centrą. Buvęs NKVD pastatas Veisiejuose yra renovuotas, nebesimato, kaip pamatas atrodė.
Kitais metais vėl sugrįšime į Leipalingį, ten dar nežinia kur yra apie 130 palaikų. Bandysime ieškoti vietos ar vietų, yra idėjų, ką reikėtų patikrinti. Ir NKVD kiemelis dar ne iki galo ištirtas.
– Skaičiuojama, kad žuvusių partizanų yra apie 20 tūkstančių, ar šis skaičius tikslus?
– Šis skaičius paimtas iš Berijos pažymos Stalinui. Aš sakyčiau, kad turi būti daugiau. Kodėl taip galvoju? Turime duomenų bazę, nuo Sąjūdžio laikų buvo registruojami žmonių pareiškimai, kas, kur žuvęs. Saugumiečiai turėjo žuvusių partizanų sąrašą, jis buvo praplėstas žmonių liudijimais. Gavosi duomenų bazė, kurioje apie 40 tūkstančių, tokia masė. Tai darbinis dokumentas, negali sakyti, kad tai faktas, bet tai, kad yra daugiau nei 20 tūkstančių, tikrai sau leidžiu sakyti drąsiai. Yra dalis, kurių palaikus žmonės išvogdavo, tokių galėtų būti vienas ketvirtadalis. Bet absoliuti dauguma nežinia, kur yra. 20 tūkstančių, ko gero, yra tas skaičius, kiek mums reikia surasti.
– Kiek rasta per pirmuosius skyriaus darbo metus?
– Dešimt palaikų. Iš pirmųjų metų negalime spręsti, kad tai bus taisyklė, nesinori daryti išvadų.
– 1952 metais Algirdas Bitvinskas-Keranas rašė: „Mes nemirę, mes nemirę, jei pajėgiam naktį gilią atsikelti iš kapų.“ Atėjo laikas, kai žuvusieji simboliškai keliasi iš kapų?
– Leipalingyje pirmasis, kurį atpažinome, buvo P. Vilkelis, tėvūnijos vadas. Jis buvo duobėje su šešeriais palaikais. Jei norisi mistikos, metafizinių dalykų, galima manyti, jog tuomet tėvūnijos vadas atidarė vartus ir parodė, kur visi kiti jo bendražygiai.
