Naujausios
Vladas Mikalauskas: „Fotografija – maištas prieš nebūtį, kuri grasina užmarštimi“
Šiuos žodžius fotografas Vladas Mikalauskas pasakė daugiau nei prieš porą dešimtmečių. Ši mintis jį lydėjo visą gyvenimą. Birželio 13 dieną Vladui, ilgamečiam „Šiaulių krašto“ darbuotojui, būtų sukakę 70 metų. Praėjusių metų spalio 21-ąją V. Mikalauskas iškeliavo anapilin. Kažkodėl atrodo, ir dabar pamatysi einantį bulvaru bei su jam būdingu šmaikštumu pažadantį nemirti, kol Lietuvoje nebus krematoriumo. Paskutine valia – išbarstyti pelenus Baltijos jūroje – Vladas išliko savitas. Susitiksim prie jūros, Vladai!
Jono TAMULIO nuotr.
ASMENYBĖ: Asmenybė, tikras šiaulietis, patriotas, intelektualas – tokį fotografą, žurnalistą Vladą Mikalauską prisimena jį pažinojusieji.
Vladas buvo asmenybė
Vaclovas VINGRAS, mokyklos laikų draugas:
Literatas ir sportininkas
– Mes mokėmės lygiagrečiose klasėse Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje. Jo buvo 11a, mūsų – 11b.
Mokyklą baigėme 1961 metais. Mūsų laida buvo įspūdinga – 110-oji.
Su Vladu buvome literatai ir sportininkai. Vlado hobis buvo humoreskos, piešė karikatūras. Prisimenu vieną jo humoreską. Anų laikų kompiuteris buvo aritmometras. Humoreskos herojus per matematikos pamoką pradeda sukti rankenėlę, pasigirsta braškesys, dūzgesys. Mokytojas pastebi, bet kartu ir nustemba: technikos stebuklas!
Įvairiausios Vlado karikatūros papuošdavo sieninius laikraštėlius.
Mes su Vladu ir dar keli mokiniai išleidome kelis numerius literatūrinio žurnalo (nebeprisimenu jo pavadinimo).
Šiauliuose vyresniosios kartos literatų kaip ir nebuvo, visi literatai buvo jaunieji.
Rinkdami medžiagą, nuėjome pas poetą Joną Krikščiūną-Jovarą (dabar šiame name veikia muziejus).
Iki šios dienos prisimenu, kaip buvome reikšmingai priimti. Poeto žmona sunešė ordinus, medalius, raštus. Mes irgi, kaip literatūros „kritikai“, susikaupę klausinėjome, žiūrėjome, bendravome.
Vladas nemėgo tiksliųjų mokslų, ir sakydavo apie tai tiesiai šviesiai: „Man jų nereiks“.
Nežinau, kada Vladas pramoko vokiečių kalbos. Kiek prisimenu, mokykloje neturėjome vokiečių kalbos pedagogo, mokėmės anglų kalbos.
Nežinau, ar Vladas išmoko angliškai, bet vokiškai – pramoko.
Didelis įvykis būdavo mokykloje vykdavusi spartakiada. Tą dieną nereikėdavo eiti į pamokas.
Mes su Vladu buvome lengvaatlečiai. Vladas – sprinteris. Ir neprastas. Jo 100 metrų rezultatas tuo metu buvo geras.
Jau vėliau, kai pakliuvo į „strojbatą“ (statybinį kariuomenės dalinį) Maskvoje, yra pasakojęs, kad treniravosi Lužnikuose.
Drąsa
– Tai įvyko apie 1960 metus, per gegužės 1-osios ar spalio šventes. Skverelyje (priešais Savivaldybę) stovėjo arka, ant cokolio tvorelės į abi puses šventėms būdavo sukišamos vėliavos.
Keli mūsų mokyklos mokiniai tas vėliavas išmėtė.
Saugumas atsekė. Mokyklos administracija sukvietė vyresnių klasių mokinius į svarstymą.
Visi tylėjome. O Vladas užstojo svarstomuosius. Po Vlado žodžių entuziastingai plojome. Kalbėti drąsiai buvo jo bruožas.
Priebėga
– Šilo gatvėje mes turėjome, kaip aš vadinu, Šilo gatvės priebėgą. Rinkdavomės pas labai gerą Vlado draugą Rimantą. Trejus-ketverius metus ten buvo mūsų susiėjimo, susibėgimo, buvimo taškas.
Beveik kiekvieną dieną skubėdavome į išskirtinę senųjų šiauliečių šeimą. Šie žmonės visiems buvo labai dėmesingi. Įdomiai bendraudavome.
Ko tik nebūdavo! Vladas kreivai susitrumpino lietpaltį, močiutė, puiki siuvėja, turėjo taisyti. Vladas toks buvo: sumanydavo, imdavo ir darydavo.
Mokytojas
Sukūrę šeimas, atitolome. Vladas su žmona Ale gyveno Punioje. Alė gavo paskyrimą, o ir Vladas mokytoju dirbo.
Mes, seni draugai su žmonomis, nuvažiavome jų aplankyti. Buvo įdomi kelionė, pamatėme, kaip jie įsikūrę. Ilgai žvalgėmės nuo Punios piliakalnio. Man atrodo, jie tik vienerius metus ten mokytojavo.
Pokštininkas
Vladas neužsiiminėjo klounada, bet reakciją turėjo gerą, jo palyginimai, metaforos, sugretinimai buvo su smagia ironija.
Paskutinį kartą su Vladu kiek daugėliau bendravau likus porai metų iki jo mirties, per jo geriausio jaunystės draugo Rimanto laidotuves.
Kai mirė Rimantas, Vladas tik ką, prieš kelias dienas, buvo palaidojęs mamą. Rimanto kapą nuo Vlado mamos skyrė tik viena kapavietė.
„O, fainiai, greta! Susiskambinsime, pasišnekėsime“, – papokštavo Vladas. Mes irgi nusišypsojome iš jo juokelio. Vėliau nustebau, kad jis pasirinko kitą amžinojo poilsio vietą.
Fotografas
– Sakau trumpai drūtai: Vlado fotografija – gera. Ypač Kurtuvėnų Užgavėnių ciklas. Jis turėjo menininko sielą.
Įsiminė, kad Vladas įrėmintus darbus padovanodavo. Ir mūsų šeima turėjo.
Kasininkas
– Vladas džiaugėsi Sąjūdžiu. Pirmajame mitinge Saulės laikrodžio aikštėje ekspromtu kilo mintis surinkti pinigų Povilo Višinskio paminklui. Pinigus rinko Dalia Striogaitė ir Vladas Mikalauskas! Ir iš kur jie maišą aukoms surado?! Surinko 7 tūkstančius rublių – tai buvo milžiniški pinigai.
Vėliau lėšomis prisidėjo miesto fabrikai, pavieniai žmonės, o įgyvendinimo iniciatyvos ėmėsi Vitolis Trušys ir Vilius Puronas. Užsakymas buvo pateiktas skulptoriui Stasiui Žirguliui.
Paminklas stovi. Kartais pasijuokiu: Lietuvos mokytojai, surinkę aukas, prieš karą Papilėje pastatė paminklą Simonui Daukantui, o antrasis kasininkas Lietuvoje buvo Vladas.
Vladas dalyvavo Sąjūdžio grupės darbe, eidavo kalbėti, kad žmonės kurtų iniciatyvines grupes.
Vėliau, į viską jautriai ir skaudžiai reaguodamas, nuo Sąjūdžio veiklos atitolo.
Pesimistas
– Paskutiniuoju gyvenimo tarpsniu Vladas tapo pesimistu. „Blogai, nieko nebus,“ – daug ką vertino neigiamai.
Jį erzino viešojo gyvenimo suirutė, politikų primityvizmas. Būdamas estetas, nekentė prasto skonio. Tiesmukiškai smerkė prisitaikilėškumą ir dviveidiškumą.
Bendrauti su Vladu paskutiniaisiais jo gyvenimo metais nebuvo lengva, ypač jei ko jis nemėgo.
Šiaulių patriotas
– Duok Dieve, daugiau tokių patriotų, koks buvo Vladas. Grįžtu iš Kauno, kur mokiausi Politechnikos institute. Einame kompanija trise. Vakaras. Pasižiūrėjau į Vilniaus gatvės pakalnę, Prūdelio link, ties Inžinierių namais – ten neseniai buvo girliandos pakabintos.
Nieko negretindamas, sakau: „O ir Kaune yra tokios girliandos“. Vladas susiraukė: „Kas ten tame Kaune! Čia irgi nė kiek neblogiau!“ Karštai sureagavo.
Asmenybė
– Apibendrindamas neabejoju: Vladas buvo asmenybė. Vieniems patiko, kitiems nepatiko.
Bet jis buvo tikras Šiaulių žmogus, niekur nepabėgęs, įaugęs į terpę, aplinką, žmones. Nevyniodavo į vatą, sakydavo, kaip jam atrodydavo, kaip mano, kaip supranta, kaip vertina.
Buvo kategoriškas – ne blogąja prasme. Karštas, ūmus, žodžio kišenėje neieškodavęs. Myli-nemyli, mėgstu-nemėgstu, balta-juoda. Pastelinių spalvų jam nebuvo.
Vladas buvo visuomeniškas žmogus. Inteligentas. Šiaulietis.
Negrimzdo į buitį
Dukra Živilė Mikalauskaitė-Müller, gyvenanti Vokietijoje:
– Tėtis nebuvo šeimos žmogus, jam labiau rūpėjo kūryba ir darbas, gyveno negrimzdamas į buitį ir turėdamas aukštų siekių.
Man, kaip vaikui, labai įstrigo epizodas iš vasaros atostogų Klaipėdoje (septintojo dešimtmečio pabaigoje ar aštuntojo dešimtmečio pradžioje).
Per audrą į Smiltynės krantą buvo išmestas „kapitalistinės“ šalies prekybinis laivas. Pasienio zona, spygliuota tvora, pasieniečiai stebi iš bokšto, eiti draudžiama.
Tėtis vis tiek nenurimo, pralindo ir pirmyn, fotografuoti. Su mama ilgai laukėme. Grįžo. Buvo sulaikytas pasieniečių, tie apšvietė aparate esančią juostelę. Bet Mikalauskas jau buvo spėjęs prifotografuotą pakeisti ir įdėti tuščią. Labai džiaugėsi – kaip vaikas.
Būdamas pas mus, tėtis fotografuodavo viską: vaikus, gamtą, Hamburgo pastatus, žmones. Fotoaparatas neatskiriama jo dalis. Bet kuo tolyn tuo mažyn. Jį maža kas bedomino, matyt, pamažu seko jėgos.
Su vaikais mėgdavo pokštauti, juokauti, buvo tolerantiškas, supratingas, daug stebėdavo, nedaug kišdavosi, gerbė kitų nuomonę, na, nebuvo diktatorius.
Nuosekliam auklėjimui ir ugdymui neturėjo kantrybės ir disciplinos. Nei mano, nei anūkų atžvilgiu.
Išsakydamas paskutinę valią, jis kalbėjo, jog nori būti arčiau mūsų. Nes mes dažnai būname prie jūros ir retai – Lietuvoje.
Universalus fotografas
Rolandas PARAFINAVIČIUS, fotografas, žurnalistas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus parodų koordinatorius. R. Parafinavičius rengia fotografijų parodą iš muziejaus fondų, kuri rudenį bus eksponuojama rekonstruojamame Fotografijos muziejuje.
– Parodai atrenku po vieną-dvi įvairių autorių fotografijas. Vladas Mikalauskas man tapo atradimu, jo fotografijų atsidėjau visą pluoštą.
Vlado didžiosios kūrybos metais aš dar mokiausi fotografijos. Tai, ką radau muziejaus fonduose, nustebino. Pamačiau ne tą žmogų, kurį pažinojau, o fotografą, kurio nepažinojau.
V. Mikalauskas puikiai suprato, ką daro, fotografuodamas įdėdavo daug pastangų. Jis matė šviesą, kompoziciją – esminius dalykus. Tai – ne fotoaparatas su kojytėmis, kuris nubėga nuspausti reportažo.
Fotografas mato tai, ko nemato kiti žmonės. Vladas šį išskirtinį matymą turėjo labai stiprų. Jo fotografija – ne tik įgyvendintos idėjos, bet ir ieškojimai. Vladas fotografuodavo ne tik konkrečius įvykius, pamatydavo šviesos grafiką.
Gana originaliems fotografiniams projektams skirdavo net iki ketverių metų. Gilinosi į temą, ir, ko gero, kaip ir daugelis darbų autorių, vis buvo nepatenkintas tuo, ką padarė, bandė vėl ir vėl.
Labiausiai mano akį patraukė Vilniaus gatvės ciklas, fotografuotas 1984–1986 metais. Įpratome, kad Vilniaus gatvė – bulvaras. Kai pasižiūri V. Mikalausko darbus, pamatai, kas iš tiesų yra Vilniaus gatvė. Kiek jis atradęs, apėjęs, pažvelgęs kitomis akimis! Ir dokumentika, ir emociniai atspalviai. Fotografavo ir per lietų, ir per rūką. Pamatė ne tik pastatą, žmogų, griuveną, bet ir gatvėje gamtos nupieštą piešinį, kurio už valandos jau nebebus. Net nežinau, kiek jis turėjo išvaikščioti Vilniaus gatvę...
Yra ir super reportažinių kadrų, parodančių laikmetį, sukeliančių šypseną. Yra ir peizažų. Vladas buvo universalus fotografas.
Vladą pažinojau kaip kolegą, bet pastaruosius 10–15 metų jis rimčiau nefotografavo. Matydavau, kad žmogus turi fotoaparatą, bet su juo nieko ypatingo nebedaro. Tarsi nebereikia, tarsi pyksta.
Galvodavau, kodėl? Ir iki šio nežinau. Galbūt nuoskaudų liko? O gal nesugebėjo adaptuotis perversmo situacijoje?
Užsimindavau, kad muziejuje yra jo fotografijų, bet jis tik nusikeikdavo.
Kartą susitikęs pasigyrė, kad dukra nupirko fotoaparatą. Jis taip džiaugėsi! Vadinasi, pats negalėjo nusipirkti. Fotografas, kuris sukūrė daug ciklų, kuris užima garbingą vietą muziejaus archyvuose, buvo nepajėgus nusipirkti fotoaparato... Gal čia slypi priežastis..?
Baisiausia – pasijusti nebereikalingam...
Algirdas DANKISAS, žurnalistas, buvęs bendradarbis
Vladas buvo vienišius. Jis gyveno įtemptą vidinį gyvenimą. Regis, ir lemčiai nepabūgo pažvelgti į akis ir buvo paimtas į jos glėbį. Daug ką žmogus, juolab žurnalistas ir fotografas, privalo atlikti ir patirti pats. Būna dalykų ir užduočių, kurių už jį niekas kitas nepadarys ir neišspręs. Vladas tikėjo: gėris priklauso nuo žmogaus, nuo gebėjimo jį kurti. Suprato ir sugebėjo gyventi kitų žmonių rūpesčiais.
Mūsų draugystė truko dvidešimt metų. Daug kas ištirpo, išsibarstė laiko užkaboriuose. Kelerius metus teko dirbti skyriuje, kuriam vadovavo Vladas. Buvo reiklus ir griežtas vadovas. Balso nekeldavo. Užduotys ir paliepimai būdavo įtaigūs ir aiškūs. Pats turėjo begales gyvenimo numestų rūpesčių. Nesiskundė, neaimanavo. Nė žodeliu neužsimindavo. Kaip sraigė savo rūpesčių namelį tempė ant pečių. Turėjo gero humoro jausmą.
Pusiau rimtai, pusiau juokais Vladas patardavo neargumentuotos kritikos pliūpsnius visada pasverti savo svarstyklėmis. Kai žmonės kalba apie save, niekada neišgirsi nieko blogo. Ateina metas, kai turi pasakyti pats sau: arba susiimk, pasikeisk, arba išnyksi kaip nutiko mamutams.
Vladas visomis galiomis siekė išsaugoti šiokią tokią savo pasaulėlio autonomiją. Sakė ten galįs dėlioti ką panorėjęs. Telpa viskas: ir nevilties dykynės, ir džiaugsmo kaskados, ir rudens svaigulys, ir žiemos godos, ir dar daug kas tilps.
Keli pastebėjimai apie Vladą – fotografą. Jis pasižymėjo ypač skvarbiu žvilgsniu ir intuicija. „Rašyti nelengva, tačiau kur kas sunkiau savąsias tiesas išreikšti fotografijos kalba“, – kartodavo Vladas. Pagrindiniu tikslu laikė nuotraukoje užfiksuoti realybę, o ne formos spindesį.
Paskutinis mūsų susitikimas įvyko bulvare. Redakcijoje nebedirbome. „Ir man nelabai linksma, kaip matai, – pratarė palabintas. – Gyvenimas? Ne rojus, žinoma. Apie pensijų didinimą galėsime tik pomirtiniame gyvenime pasvajoti... Turbūt nėra nieko baisesnio, kaip staiga pasijusti nebereikalingam“. Ir pridūrė: „Baugoka, kai tiek daug nuo ko esi priklausomas“.
Klodavo savo nuomonę tiesiai
Jonas RUMINAS,
žurnalistas, buvęs bendradarbis
Einu anądien gatve, žvilgt į kitą pusę: šaligatviu iš lėto žingsniuoja žmogėnas, pasiramstydamas lazdele... Nedidelio ūgio, pliktelėjęs. Bene Vladas? Tik po kelių sekundžių sąmonę pasiekia aiškumas – juk nebėra jo... O žmogėnas toks panašus, kad sunku atsispirti pagundai pereiti į kitą gatvės pusę, pasilabinti... Ir pakalbėti būtų apie ką – Europos futbolo čempionate tiek visokių staigmenų... Ar šiaip pasidalinti naujienomis, juk ne kasdien susitinkam... Tik nebėra jo... Ir kažko trūksta...
Mieste susitinku ne vieną šiaulietį, pažinojusį Vladą, beveik visi tikina, kad jaučia tą patį – trūksta jo...
***
Mano pažinties su Vladu pradžia siekia 1970 metus, kai rudenį aš atėjau dirbti į Radviliškio rajono laikraščio redakciją. Tuomet redakcija ir spaustuvė glaudėsi dviejų aukštų pastate Šeduvoje. Darbuotojai dar nebuvo pamiršę įvykio, kai redakcijos ir spaustuvės moterys įsigeidė skanių kriaušių. Jas pasiekti galima buvo tik nuo pastato stogo. Vladas ir nutarė pavaišinti, išdėstęs savo planą, kaip pasiekti tas kriaušes. Baigėsi viskas, kad susilaužė ranką. Vėliau pats sakė: „Jeigu pasakiau – padarysiu, vadinasi, padarysiu!“ Užsispyrimas ar principinis nusistatymas – kas čia supaisys...
Tik kai prasidėjo nesutarimai su tuometiniu šefu – apie ką laikraštyje galima ir reikia rašyti, o ko reikėtų vengti – Vladas išklojo savo poziciją, o kitą dieną tėškė šefui ant stalo prašymą (tada sakydavome „pareiškimą“) ir išėjo iš redakcijos.
Kažin kiek šiuo atveju būta vien tik jaunatviško užsispyrimo...
***
Tiesus Vlado charakteris ne visiems patikdavo, mat jis žodžių į vatą nevyniodavo, klodavo savo nuomonę tiesiai, be užuolankų. Ir, žinoma, su argumentais.
Šiaulių Sąjūdžio aktyvistai galėtų prisiminti (manau, kad ir prisimena), kaip Vladas Mikalauskas rėždavo savo nuomonę, nepaisydamas jokių autoritetų, nežiūrėdamas, kad prie diskusijų stalo sėdi šiandieninio Universiteto dėstytojai, tuometiniai valdininkai ar partkomo šulai. Būta ir mėginimų jį patraukti kokios nors grupuotės pusėn, žadant kokias nors privilegijas ar postą ateityje, tačiau jis likdavo nepriklausomas...
***
Ne vienas jo pažįstamas prisimena ir Vlado nesavanaudiškumą. Jeigu kam prireikdavo jo pagalbos ar paramos, visada padėdavo pagal galimybes. Sykį, pamenu, prašo manęs paskolinti dvidešimt litų. Ištraukiu ir pakloju banknotą. Jis šypteli: „Supranti, prieš porą valandų vienas geras pažįstamas paprašė dvidešimkės, atidaviau penkiasdešimt, smulkiau neturėjau... O man dar trys dienos iki algos...“
Prireikė konsultacijos kam nors iš fotografų, niekada neatsakys patarti. Paskolins ir trikojį, ir objektyvą.
Nesidrovėdavo jaunesni žurnalistai paprašyti pagalbos, nors kai kada sulaukdavo ir kandžių vyresniojo kolegos pastabų. Bet dėl to paprastai nesiraukydavo, nes žinojo, kad gali sulaukti dar kandesnio atsako. Ypač Vladą erzindavo, kai kolegos, tarsi norėdami parodyti savo erudiciją, rašiniuose kaišiodavo – reikia ar nereikia – tarptautinius žodžius.
***
Daug kam nebuvo suprantamas Vlado optimizmas. Jis niekada nesiskųsdavo, kad negaluoja, kad kažkur skauda... Kada kas nors iš kompanijos sakydavo, kad vertėtų pasirodyti gydytojams, jis atšaudavo: „O ką daktarai pasakys? Aš ir pats žinau, kur skauda. Nusipirksiu tablečių ir praeis“.
Kai ėmė vaikščioti pasiramsčiuodamas lazdele, viską aiškino paprastai, atseit tai sena liga, bet operuoti rizikinga, gali būti dar prasčiau...
***
Su kokiu džiugesiu pasakodavo apie savo anūkus, kai grįždavo iš kelionės į Hamburgą. Va, vyriausiasis Moricas jau ne tik futbolą žaidžia, vaikų komandoje laikomas perspektyviu. Pats buvęs stadione, rungtynes matęs – tikrai vaikis gabus. „Smagu seneliui Vladui!“
Pamenu tą dieną, kai jo dukrai gimė pirmagimis. Su kokiu pasididžiavimu jis tada mums pranešė: „Vyručiai, dėdė Vladas – jau senelis! Živilė berniuką nusipirko.“
O apie dvynukus Feliksą ir Antoną neretai pasakodavo su jam būdingu humoru, kai kada pasišaipydamas iš jų išdaigų, pasakodamas, kaip jie erzina savo senelį, kaip bando senelio padedami kalbėti lietuviškai...
Tolokai tas Hamburgas... Kai kada nuoširdžiai pasiguosdavo: „Jau pasiilgau tų fricukų, reiktų važiuoti...“
***
Nebuvo Vladas uždaro būdo, mėgo bendrauti su žmonėmis. Maža to – mokėjo bendrauti. Buvo pažįstamas su daugeliu Šiaulių dailininkų, skulptorių, fotografų. Pažįstamų sąraše ir ne vienas Šiaulių universiteto dėstytojas. Dažnai lankydavosi dailės parodose. Kai kas pasakytų – buvo bohemiška natūra. Gal... Tačiau niekada nesureikšmindavo savojo „aš“, nesistengė pasirodyti protingesnis už kitus. Tiesą sakant, nemenu jo pasirišusio kaklaraiščio... Į parodos atidarymą galėdavo ateiti, mūvėdamas džinsus ir megztinį, užtat su fotoaparatu ant peties...
Daug liko jo fotoarchyvuose jam brangių veidų... Daug tų nuotraukų išdalino pažįstamiems ir draugams, tik mes jo paties atvaizdų nedaugelis turime. Belieka atminty saugoti jo atvaizdą tokį, kokį prisimename...
Vladas Mikalauskas. Keli gyvenimo faktai
Vladas Mikalauskas gimė 1942 metų birželio 13-ąją. Šiauliuose prabėgo visas jo gyvenimas.
1984 metais Vilniuje, „Minties“ leidykloje išleistas fotoalbumas „Šiauliai“, kurio sudarytojas buvo Vladas Mikalauskas.
Šiauliuose Vladas Mikalauskas buvo vienas iš pirmųjų sąjūdininkų. Atgimimo metais nedvejodamas įsiliejo į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, buvo LPS Šiaulių tarybos narys. 1989 metais tapo ir Šiaulių sąjūdininkų laikraščio „Krivūlė“ redaktoriumi.
1988–1990 metais dirbo Šiaulių statybos tresto savaitraščio „Statyba“ redaktoriumi.
Su „Šiaulių kraštu“ Vladą siejo šešiolika brandžiausios žurnalistinės veiklos metų. Jis dirbo nuo 1991 metų pavasario iki pat išėjimo į pensiją – 2007 metų liepos.
1991 metais pradėjo dirbti UAB „Šiaulių kraštas“ leidžiamo mėnraščio „Detektyvas“ redaktoriumi. Mėnraštis greitai tapo labai populiarus. Vėliau Vladas dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ redaktoriumi. Rašė nuo sporto reportažų iki politinių komentarų ir feljetonų.
Potraukis fotografuoti jį atvedė į Lietuvos fotomenininkų draugiją. Kelerius metus buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos Šiaulių skyriaus atsakingasis sekretorius.
Prestižiniu fotomeno pasaulyje apdovanojimu – Tarptautinės meninės fotografijos asociacijos (FIAP) aukso medaliu – įvertintos šios V. Mikalausko nuotraukos: „Izidorius“, trys „Kaimo šventės“ vaizdai, „Vakaras kelyje“, „Žagarė“, „Vitalijus“, „Vėlinės“, „Debesys“ „Ganykloje“.
Sukurti ciklai: „Mugė Viekšniuose“, „Kurtuvėnų legenda“, „Paminklo P. Višinskiui statymas Kurtuvėnuose“, „Liaudies menininko K. Gendvilo „Gyvenimo laivas“, „Žmonės ir kaukės“, „Šiauliai, Vilniaus gatvė“, „Maži Lietuvos miesteliai“.
Mirė Šiauliuose 2011 metų spalio 21 dieną.
Vlado Mikalausko mintys iš jo komentarų ir nekomentarų, spausdintų „Šiaulių krašte“
X
Tarp Šiaulių politikų, o gal politikierių, neatsiranda žmogaus, kuris garsiai ir ryžtingai kovotų už originalias idėjas.
Per Šiaulius ir Šiaulių kraštą eina Hanzos kelias. Apie jį žino visa Europa, tik ne miesto vadukai. Jį būtų galima efektingai panaudoti miesto propagandai, kaip ir tą faktą, kad per Šiaulius į Peterburgą keliavo garsusis prancūzų rašytojas Stendalis ir ne mažiau garsus baronas Miunhauzenas. Jų vardai europiečiams geriau žinomi, nei Janonio ar Višinskio. Aš nesakau, kad mes iš miesto istorijos turime išbraukti Janonį, Višinskį, Jovarą ar Miglovarą. Tačiau norėdami būti įdomūs užsieniečiams, turime parodyti ir platesnį akiratį.
Kas jį gali parodyti? Baronas Miuhauzenas tikrai parodytų. Kaip tik jo fantazijos ir trūksta miesto gyvenimą reguliuojantiems politikams. Matyt, jie nėra skaitę ir barono nuotykių. Būtų gerai, kad nors dabar perskaitytų, gal tada ne aš vienas būsimuose rinkimuose balsuočiau už tai, kad miesto meru būtų baronas Miunhauzenas.
2005-12-16.
X
Šiauliams su paminklais sekasi. Tarybiniais laikais diskusijų daug nebuvo,o gal visai nebuvo: maustė ant stulpų galvas, skirtas komjaunuoliui Grigui, raudonajam generolui Žemaičiui, Leninui, o partinį veikėją Preikšą įamžino suskilusio granito luite, skvere dabartinės Stoties ir P. Višinskio gatvių kampe įsodino.
Taip buvo įtvirtinama tarybinė (dabar vadinama–sovietinė) ideologija.
Kilus sąjūdžio bangai, šiauliečiai surinko pinigų paminklui Povilui Višinskiui. Žinoma, jis mūsų kultūrai, tautinei savimonei nusipelnęs žmogus. Tačiau, gal aš klystu, jis įamžintas pagal sovietines tradicijas. Galva pamauta ant stulpo ir pastatyta nedidelėje erdvėje, kur jį nustelbia fone mirguliuojantys langai. Galima buvo statyti skverelyje iš kurio išvilko Preikšą, tačiau, o siaube, juk ten stovėjo sovietinis stabukas.
Laikui bėgant, davatkizmas buvo primirštas ir niekas neprieštaravo, kad D. Matulaitės patriotinė skulptūra „Aušra“ būtų pastatyta toje vietoje, kur anksčiau stovėjo cementinės Lenino ir Stalino skulptūros, o vėliau ant „baslio“ pamauta Lenino galva.
2006-01-20
X
Tiktai ne aš sugalvojau terminą „miestelis iš „š“ raidės. Tai padarė Seimo narys Jagminas, kalbėdamas apie kitais metais Šiauliuose rengiamą parodą „Agrobalt“. Taip Vilniuje vertinamas mūsų įvaizdis, kurį kuria kažkokios mistinės firmos, valdininkai, institucijos. Man atrodo, kad toks miesto įvaizdis savivaldybės klerkams netrukdo, nes, priešingu atveju, nebūtų užsakinėjami strateginiai planai, švelniai sakant, kažkokioms neaiškioms firmoms Vilniuje, kur į periferiją žiūrima iš padebesių ir su atlaidžia šypsena. Jeigu jie savo patarimus dalytų už dyką, tai dar būtų galima kentėti. Tačiau, kai už akivaizdų chaltūrinimą lupami šimtai tūkstančių, tuomet norom nenorom savęs klausi: ar aš tikrai toks durnas, ar jie mane tokiu laiko, nes aš noriu, kad jie mane tokiu laikytų.
2006-02-03.
X
Ar Šiauliams reikia paminklų. Kas nuspręs, kad reikia arba nereikia? Tai, mano galva, turėtų spręsti miestelėnai. Lai sudaryta darbo grupė padaro apklausas, surenka pasiūlymus, juos apsvarsto, apibendrina ir pateikia visuomenei. Tada ir paaiškės, ar miestui reikia paminklų, ar skulptūrų, tokių, kaip „Prezidento šlepetės“. Manyčiau, kad dvi-trys originalios skulptūros nepakenktų. Ne tokios, kurios – nei žuvis, nei mėsa, pro kurias žmogus abejingai praeitų ir neprisimintų. Reikia tokių, prie kurių fotografuotųsi ir miestelėnai, ir svečiai. Tačiau ar originalūs pasiūlymai išvys dienos šviesą, ar neatsitiks, kaip su tom „šlepetėm“ – kuo toliau į stalčių, kad niekas nematytų ir negirdėtų.
2006-02-10
X
Pagaliau įteisinom mokestį už šunis ir kates. Reikia įteisinti ir nuorūkos mokestį bei baudas rykštėmis. Gal padės.
Kai pagaliau sniegas nutirpo pamatėme, gal ir ne visi, kokiame šiukšlyne gyvename: pakiemiai, pakrūmiai pilni pakuočių atliekų, plastmasinių butelių ir šunų išmatų. Dar daugiau – nuorūkų. Atrodo, kad mieste rūko ir darželinukai, ir pradinukai. Labai daug nuorūkų po daugiabučių langais. Jų gyventojai elgiasi taip, tarsi kumetynuose gyventų. Parūko prie praverto lango ar išėję į balkoną, o nuorūką sprigt į apačią. Kiti, matyt bijodami peršalti, rūko laiptinėse, kaimynus smirdina ir nuorūkas prie svetimų durų numeta. Ar gaila mielam kaimynui. Šis, jei rūko, tuo pačiu atsilygina. Patarimas, kad žmones reikia auklėti, perspėti, auklėtojui gali liūdnai baigtis. Pamėgink, kad ir dar neapsiplunksnavusiam „ereliui“ pasakyti, kad jis nešiukšlintų, geriausiu atveju būsi pasiųstas „ant trijų raidžių“ arba tau pasiūlys „į lempą“. Apeliuoti į ką nebus. Todėl, jei esi drąsus ir galingas, pasiūlymą priimk, jei ne – „nešk muilą“.
2006-04-14
x
Supratęs, kad mano gyvenimas per dieną gali nutrūkti dešimt kartų (tiek kartų einu per perėjas), pareiškiu savo pageidavimus.
Kai mane pritrenks, partrenks ar sutrėkš, laidokite su valstybinėmis regalijomis: pionierių kaklaraiščiu, darbo veterano medaliu, profsąjungos bilietu, Sodros knygele ir banko kortele. Kitokių nuopelnų tėvynei neturėjau. Į paskutiniąją ceremoniją nekvieskite Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko ir Ministro pirmininko.
Taip pat nekvieskite ir apskrities viršininko, ir miesto mero. Aš jiems neturiu ką pasakyti. Šventai tikiu, kad jie man taip pat nieko nepasakys, nes aš jiems prieš tai neparašiau, ką jie turėtų pasakyti.
Blaiviai žvelgdamas į situaciją – geografinę, teritorinę, meteorologinę, suprantu, kad jūs mane pasiruošę pakasti Ginkūnų kapinėse, nes jose kasmet pridedate po porą šimtų duobių. Aš nieko prieš, tačiau ta proga reiškiu keletą pageidavimų, o velionio, t. y. nabašniko, pageidavimas – šventas dalykas.
Pirmas. Karstą pritaikykite Ginkūnų kapinių specifikai. Kiek girdėjau, ten daug vandens. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad ir aš kapinėse galėčiau įsteigti smulkaus verslo įmonę, kuri gamintų specialius karstus su irklais. Man atrodo, kad šis verslas turėtų perspektyvą, nes Ginkūnuose kontingentas pastovus, t.y. sėslus. Į užsienį neišvažiuos, o laisvalaikio – daug. Būtų galima paruošti nabašnikų irkluotojų rinktinę, o Šiauliuose surengti pasaulio čempionatą. Tai labai išgarsintų Saulės miestą, kuriam trūksta naujų iššūkių ir idėjų (...)
Antras. Dar pageidauju, kad mane į kuklią paskutiniąją, kas žino, o gal ir ne, kelionę lydėtų nuliūdę mokesčių inspektoriai, teisėjai, antstoliai, advokatai, pasieniečiai, oro gynybos batalionas ir Baltijos flotilija. Būtų neblogai, jei į orą pakiltų nors du NATO lėktuvai iš Zoknių ir virš Ginkūnų pamojuotų sparnais – iki! Visada tvirtinau, kad Šiauliai be aviacijos – Šiauliai be ateities. Tai patvirtina ir žlugdomas, bet dar nesužlugdytas mūsų civilis oro uostas.
Vos nepamiršau. Paskutinėje kelionėje turi dalyvauti ir muitininkai. Jiems tai nebus sudėtinga. Šiauliuose jau seniai veikia autobusų maršrutas „Muitinė – Ginkūnų kapinės“. Jei muitinės viršininkas dar bus tardomas, arba jau nuteistas, kvieskite viršininką iš Vilniaus. Apie muitinės vadus visada buvau geros nuomonės, nes kontrabandos mastai tik didėja ir didėja. Juk to ir siekiame įstodami į Europos Sąjungą ir žengdami į Šengeno erdvę (...)
Noriu, kad viskas būtų juridiškai teisingai sutvarkyta, kad ant Ginkūnų kapinių sienos nei pasieniečiams, nei muitininkams mano dokumentai nesukeltų nė mažiausio įtarimo. Ginkūnuose noriu atsidurti sąžiningai išmuitintas, kad visą likusį gyvenimą manęs negraužtų sąžinė, jog ten pakliuvau su kontrabandinėm prekėm ir kaip nelegalas per kyšius.
2006-08-18
Vlado MIKALAUSKO nuotr.
"Debesis".
"Mugė Viekšniuose VII".
"Dviratininkai VII. Jaunieji dviratininkai – I".
1977 m. Kurtuvėnai. Kaukės l.
"Paminlo P.Višinskiui statymas Kurtuvėnuose – II, 1976 m."
"Žagarė. Maži Lietuvos miesteliai".
"Šiauliai, Vilniaus gatvė"
V. Mikalausko fotoparoda "Šiauliai, Vilniaus gatvė" (238 nuotraukos) eksponuota Fotografijos muziejuje 1986 metais rugsėjo 10–29 dienomis. Paroda buvo skirta Šiaulių miesto 750-ečiui.
"Fotografo pasirinktas matymo kampas – originalus ir neįprastas. Jis perteikia gatvės visumą, neišskirdamas, bet ir neatmesdamas ir gražių, ir vidutiniškų, ir net visai menkų motyvų. (...) Autoriui pavyko duoti išraiškingą gatvės portretą. Akivaizdus ekspozicijos ryšys su literatūra, publicistika: tai tartum apysaka ar net romanas, kurį reikia perskaityti nuo pradžios iki galo."
Vytenis Rimkus "Raudonoji vėliava", 1986-09-23.
Vlado MIKALAUSKO nuotr.
"Kavinė valgykla "Skalsa" su lauko paviljonu. 1986-06-03."
"Vilniaus ir Lenino gatvių sankryža. 1985-06-20".
"Centre, prie "Baltijos". 1986-04-29".
"Siena Vilniaus g. prie komendantūros. 1986-05-02".
"Nuo Radviliškio. 1986-05-10."