Naujausios
Šiais metais dailininkui būtų sukakę 90 metų. Prisimenant autorių, paroda surengta iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose saugomų dailininko grafikos kūrinių.
Vincas Kisarauskas gimė 1934 m. Augmėnuose (Radviliškio r.), mirė 1988 m. Niujorke (palaidotas Vilniuje). 1959 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1965 m. dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Nuo 1959 m. dalyvavo parodose Lietuvoje (individualios Vilniuje 1961, 1976, 1981, 1984) ir užsienyje (individualios Voerså, Danijoje, 1971, Minske, 1977, Lipne, Lenkijoje, 1983); pomirtinės – Vilniuje (2002, 2011, 2014, 2015, 2016), Kaune (2009, 2019).
Nutapė teminių (daugiausia antikinės ir istorinės tematikos) kompozicijų, portretų, natiurmortų, peizažų. Sukūrė estampų, knygų iliustracijų, ekslibrisų (buvo vienas ekslibriso kūrėjų judėjimo iniciatorių), mozaikų, medalių, apipavidalino teatro spektaklių, kino filmų.
Dailininkas taip pat parašė dailės kritikos straipsnių, monografiją „Lietuvos knygos ženklai 1518–1918“, sudarė rinkinį „Lietuvos ekslibrisas“*.
***
Vincas Kisarauskas yra iš tos dailininkų plejados, kurie buvo savotiški kūrėjai rezistentai, netilpę į tuometės kūrybos suvokimo rėmus. Kaip daugelis to meto dailininkų V. Kisarauskas nesekė arsininkų (lietuvių dailininkų grupės „Ars“, veikusios Kaune 1932–1936 m.) tradicijomis, o kūrė savo plastinę kalbą, vaizdinį pasaulį. Vienas pirmųjų savo darbuose pradėjo naudoti koliažo techniką. Dailininko kompozicijos pasižymi deformuotomis, laužytomis formomis, žmonių figūromis, vertikalių, horizontalių linijų ritmu ir dinamika. Neretai darbuose įkomponuojamas savito dinamiško laužyto charakterio tekstas, figūros dramatiškos, asocijuojasi su prievarta ir skausmu. Vinco Kisarausko kūryba buvo aktuali, atspindėjo laikmečio kontekstą. Pats dailininkas 1988 metais autobiografijoje rašė: „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas – žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks, vis vien žmogus.“ Išskirtinis dailininko kūrybos bruožas – subtilią jausmų išraišką kompozicijose jungti su konstruktyvia plastika.
Šiaulių ,,Aušros“ muziejaus pateiktoje kolekcijoje dominuoja kartono ir linoleumo raižiniai. 1966 metų kartono raižiniuose (,,Naktis“, ,,Senio galva“, ,,Rūstusis metas“) autorius išradingai panaudoja šios technikos galimybes, plėšydamas kartono paviršių išgauna turtingas faktūras, jų pustonius. Jos šalia pulsuojančių linijų ritmikos suteikia kompozicijoms dinamikos ir dramatizmo, praturtina plastinės išraiškos galimybes.
Juodai sidabrinio kolorito iliustracijos knygai Saint-Johan Perse ,,Anabase/Anabasis“ 1973 m., (vertė Tomas Venclova) išraiškingos ir įtaigios. Kompozicijose panaudotas tekstas dinamiškai kintantis suteikia iliustracijoms gyvumo ir įtaigumo. Spalvotuose linoraižiniuose H. Radauskas ,,Angelas ir sesuo Angelika“ (1981), darbuose iš ciklo ,,Veidas ir veidas II“, „Veidas ir veidas III“ (1974) dominuoja spalva ir kalbama subtilia Ezopo kalba. Komponuodamas geometrines stačiakampio, rombo, trapecijos formas dailininkas sukuria nerealią erdvę, kur presas spaudžia nenusakomą formą. Tik vėliau žiūrovas suvokia, kad tapo kompozicijos dalimi („Veidas ir veidas“), dailininkas plastine kalba toliau filosofuoja su žiūrovu. Darbams dramatizmo ir kančios suteikia juodos ir raudonos spalvų santykis, subtiliai kompozicijas papildo pilko sidabro, žali atspalviai. Įdomūs ir nedažnai pasitaikantys įrašai po kelių estampų metrika ,,klišė sunaikinta“ ir tik iš metrikoje pažymėtų skaičių suprantame, kiek atspaudų buvo padaryta ir kad daugiau tokių atspaudų nebus. Savaime suprantama, tai padidina kūrinio vertę, jis tampa nepakartojamas.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kolekciją sudaro ekslibrisai. Vincas Kisarauskas puikiai žinomas ekslibrisų kūrėjas ir aktyvus šio žanro puoselėtojas. Jis sukūrė per 800 ekslibrisų įvairioms institucijoms, kultūros, mokslo, meno atstovams, draugams. Dalyvavo daugelyje konkursų, tarptautinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Tiesa, tais laikais užsienis būdavo sunkiau pasiekiamas, bet pasistengus – įmanomas. Drąsiai galima sakyti, kad mėgstamiausia dailininko technika buvo linoraižinys. Šia technika V. Kisarauskas suformavo ir savitą šriftą, kampuotą, dinamišką, kaip džiazo kūrinys šokinėjančio ritmo. Vėliau šis šriftas dailininką lydėjo ne tik ekslibriso darbuose, bet ir grafikos lakštuose. Tai matoma šiuose ekslibrisuose: „Vacys Milius – etnografas, istorijos kandidatas, ekslibrisų rinkėjas“ (1986), „Ex libris Vitolis Vengris“ (1972), „Ex libris Gabrielės Petkevičaitės Bitės muziejus Panevėžys 1861–1943“ (1986) ir daugelyje kitų darbų. Ne svetimos V. Kisarauskui buvo ir kitos grafikos technikos: oforto, cinkografijos, mišrios.
Džiugu tai, kad Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka ir Šiaulių ,,Aušros“ muziejus praskleidė savo rinkinių skraistę ir suteikė galimybę gėrėtis šiais grafikos kūriniais, kuriuos institucijoms dovanojo Vinco Kisarausko kūrybos paveldėtoja Aistė Kisarauskaitė. Kviečiu dailės mylėtojus, Vinco Kisarausko kūrybos gerbėjus dar kartą naujai pažvelgti į dailininko kūrybą, prisiminti autorių.
––
*Parengta pagal LDM dailininkų duomenų bazę ir pagal Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvių dailė: 1975–1995“ (Vilnius: VDA leidykla, 1997, p. 157–165).
