Naujausios
Tiesa, kurios išsiilgau
Algirdas DANKISAS
Tikroji rimtis ateina savaime, vienumos akimirkomis. Kai visus garsus slopina tik savos širdies plakimas ir kvėpavimas. O tyla tampa garsas su visomis jos priešingybėmis. Žinau tai, nes daugybė akimirkų prabėgo klausantis tylos sakmių. Prisiminimai gyvena manyje. Jaudina, ramina, džiugina – prilipo, įstrigo širdyje, ištirpo kraujyje.
Sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Iki dantų skausmo painus – pavargau ieškodamas žodžių. Gydytojo diagnozė apstulbino: klaustrofobija... Klaustrofobija – uždaros erdvės baimė. Viena iš tų tuščių ertmių, kurios anksčiau ar vėliau atsiranda. Žinia, senstant miestietiškame bute pajunti tuštumos ir sapnų galią. „Pakeisk aplinką. Išvažiuok kur nors“,-- patarė gydytojas. Kiekvienas pasirinkimas tarsi moneta: iš vienos pusės – vienaip, iš kitos – kitaip. Kiekvienas sprendimas, kad ir koks būtų, yra šuolis nežinomybėn.
Dažnokai užplūsta jaudulio ir spengiančios nežinomybės banga – tampu panašus į priėjusį tašką, ties kurio įžengiama į pabaigą. Kas tai, gal saldus užmaršties šalyje likusios vaikystės skonis, gimtojo kaimo, vasaros pievų, Čiaušos upelio, debesų, vėjo, lietaus kvapas? Štai kas išties buvo mano.
Nutariau netampyti likimo už ūsų. Akistata su pačiu savimi. Laužui spragsint, klausantis senolio miško sakmių. Sukūrei lauželį, ir tu jo valdžioje, sėdėk, žvelk, galvok. Kai naktį sėdi miške prie laužo, gali pamatyti ir išgirsti kažką svarbaus ir ... stebuklingo. Tave stebi miško sienos: tamsios, galingos ir tokios griežtos, jog iš karto supranti: slepia jos, saugo dideles ir svarbias paslaptis! Nakties, vėjo, rūko, žvaigždžių sukauptas, surikiuotas.
Kas yra dabar ir kas buvo anksčiau? Ieškau žodžių, kurie staiga išnyko. Jie sukasi ant liežuvio galo. Jie yra, bet nesugebu jų sugriebti. Laužo liepsna slepia savyje kažką gero. Ugnis nubraukia dulkelę nuo nepasitikėjimo savimi. Prarandi laiko pojūtį. Jis eina nepriklausomai nuo tavęs. Bet tame nieko blogo. Paprasčiausiai neįpareigojantis pokalbis su naktimi, žvaigždėmis, kai niekas nesišaipys iš to, ką pasakysi. Ir to pakanka.
O tiki tik tuo, kas yra, ką matai, girdi, jauti, apie ką galvoji. Tačiau nežinai, kaip pavadinti tą pojūtį, kai siela sklando it paukštis. Ir, žinoma, neatsisakau šiek tiek pasišaipyti iš humanistinio savo rimtumo.
Pilnatis – tobulas baltas apskritimas – prasimušė pro debesis. Šviesa – švelni, lyg besikeičianti materija. Lyg pabėgusi nuo kasdienybės, stebinti ją tarsi iš šalies, lemtis. Nepaliekanti jokių komentarų kažkur nušuoliavusių dienų virtinei.
Yra dalykų, kuriuos paaiškinti labai sudėtinga. Jokie santykiai netelpa į surikiuotus siaurus ir nekintamus rėmus. Būna nepagrįstų pasikartojimų. Na, ir dar nežinia ko. Pavyzdžiui, įsiskverbiančios, slogios it infekcijos pradžia realybės. Kitaip tariant į ką panašus šitoks suknistas geresnio gyvenimo laukimas,- seimūnų pažadai. Pažadai? Tai kitas melo vardas. Pažadėti lengva, ištesėti sunkiau. Pažadai yra gerai, o daugiau pažadų - dar geriau. O kas čia teisybė, kas pramanai, runkeliams nėra ko sukti galvų. Nebesupranti žmogus, kaip tas gyvenimas sutvarkytas.
Laužo liepsna padeda sugrąžinti laiką, aušra – erdvę. Atminties vingiuose pasiklysti gana lengva. Daug geriau nežinoti, ką esi praradęs. Tai paprasti dalykai, bet sykiu ir pagrindiniai – pati gyvenimo esmė – apylinkės buvo man atviros, ir blogio, juolab blogų žmonių, čia nebuvo. Man patikdavo ten paklaidžioti. Buvau tik stebėtojas ir nedrąsus vertintojas.
Tai, ką gavome iš politikų pažadų – tik nugriebta grietinėlė. Į dangų dar niekas neliuoktelėjo vienu šuoliu. Dievų nėra. Visų reiškinių suvokimo raktas slypi mumyse pačiuose. Plakiesi žmogus it žuvis, išmesta ant kranto. Gamta – tunelis, vedantis į paslapties pažinimą. Savuoju pavidalu ji neatskleidžia nieko. Tik į žmogaus smegenis įsilieja begale reiškinių. Gali stebėtis į valias, nėra jokio limito...
Naktis – įžvalga kasdienai – šviesos ir spalvų išdavystė. Nenumaldoma, aštri, šaukianti ilgesį pasinerti į lietaus nuplautų klajonių kryžkeles. Na, turbūt nereikia pirštu prikišamai įrodinėti, kaip išlikti darnoje su tuo, kas buvo, kas vyksta. Aukso vidurio taisyklė neegzistuoja: gyvenimas arba nuostabus, arba visai niekam tikęs – tik cento verta iliuzija. Kaip sakoma, prieš cikloną nepapūsi...
Slėpininga, kerinti naujos dienos melodija – tyli giesmė – kruopelytė gerumo ir šilumos. Tik ar suprantu aš ją? Ir regisi man, kad tos giesmės miško tankynėje klausosi rimti ir rūstūs pagonių dievai Perkūnas ir Patrimpas. Nuo švaraus iki melsvumo šaltinio vandens užgėlė dantis. Jis ginė gyslomis vėsią drėgmę, pavargusiame kūne išlaikė tonizuojančią vėsą. Tarsi ir nebuvo tų mano septyniasdešimties metų, kurie skyrė dabartines akimirkas nuo pirmųjų, bet tokių atmintinų, vaikystės dienų.
Kiekviename žingsnyje Gamta tvirtina man: amžinas tik gyvenimas, o mirtis – tik laikinas reiškinys. Kokia nauda iš mano rašliavos? Kiekvieną dieną rašoma knyga. Ją rašo saulė, rašo naktis ir žvaigždės, ją rašo vėjai. Nerašyčiau aš , miškas, saulė, upės, žolynai būtinai parašytų savąją. Ir tai būtų pati puikiausia knyga – metraštis pasaulyje. Tačiau stebėdami mano kuklias pastangas, tie išminčiai atideda į šalį savo rašymą tam tikram laikui. Kita vertus, kiek užtai sumokėjau, nevisada plika akimi matoma.
Vaikystė gali grįžti tik pamišėliui. „Viskas yra kitaip, negu tuomet – vaikystėje,- šnibžda vėjas. – Nepamiršk, kad ir tu dabar kitoks...“ Visa tai praeitis. Ją išstūmė realybė. Metų rožančių tarp pirštų leidžia Viekės upelis. Saugojantis plevenančią, laiko prigesintą, gimtojo Paviekių kaimo aurą: apartus, užmirštus takelius iš sodybos į sodybą – mano sudiržusioje širdyje jau kitu ritmu plakančius – tikėjimu gyvus.
Senatvė – tai žmogaus gyvenimo dalis. Tą gyvenimo dalį irgi reikia nugyventi. Visada taip buvo. Yra. Ir bus. Bus taip, kaip skirta. Smulkmenų nėra. Tai kas svarbiausia, galų gale irgi susideda iš smulkmenų. Nevertinti tai, trokšti kažko kito. Laiko sūpuoklėse vėjai supa nostalgiškus prisiminimus. O margaspalviai vasaros žolynai kužda pranašiškus, gydančius žodžius: – Nelipk ant savo paties šešėlio. Jeigu gali būti laimingas bent dieną,- imk nors tą dieną...
