Naujausios
Vasilijus Jerošenka pradėjo ruoštis kelionei į Japoniją. Į kelionę jį vėl komandiravo Rusijos esperantininkų draugija. Rytų šalimis Vasilijus susidomėjo dar besimokydamas Maskvos aklųjų ugdymo įstaigoje. Jis buvo susipažinęs su keliautojo ir rašytojo Vladimiro Obručiovo sūnumi, garsiosios „Sanikovo žemės“ autoriumi Sergėjumi, pabuvojo Obručiovų namuose.
Vieną dieną klausydamasis mokslininko pasakojimų apie keliones po Kiniją, Vasilijus pasiteiravo: „Ar jūs ten pasiimtumėte neregį?“ (Рерих, 1998, p. 38). Cituojamas epizodas rodo, kad Vasilijaus Jerošenkos planai Rytuose neapsiribojo vien Japonija.
Londone Vasilijus Jerošenka taip pat domėjosi Rytų kultūra. Viljamas Merikas, pas kurį tuo laiku gyveno Vasilijus, tikino, kad Japonija yra vienintelė šalis, kur aklieji yra labiausiai gerbiami. Iš tiesų Japonijoje neregiai gerbiami, nes nuo seno jie turėjo monopolį groti koto ir šamisen muzikos instrumentais bei praktikuoti masažą.
Šių neregių profesijų monopolis turi seną istoriją. Japonijoje 858 metais, mirus neregiui princui Chitojasui, pagerbiant jo atminimą, buvo renkami mokesčiai, skirti akliems. Japonijoje neregiai galėjo užsiiminėti muzika, masažu, akupunktūra (Jan, Reger, Freman, Scott, 1977). XX amžiuje viena iš Tailando karališkosios šeimos princesių Than Ying Lek buvo akla ir neprigirdinti, kas paskatino aklųjų mokyklos įsteigimą šioje šalyje.
Ana Šarapova supažindino Vasilijų Jerošenką su žmonėmis iš Japonijos konsulato Maskvoje. Jie surado nebrangų mokytoją, o po šešių mėnesių prie jo neužtikrintos anglų kalbos prisidėjo dar kiek silpnesnė japonų kalba. Jau tada Vasilijus susirašinėjo su esperantininkais Japonijoje, Korėjoje, Birmoje.
1914 metais minėtame Maskvos esperantininkų žurnale „Esperanto banga“ buvo rašoma: „Aklas Maskvos esperantininkas ponas Jerošenka, praėjusiais metais išvykęs į Angliją, dabar vyksta į Tokiją (Japonija). Ponas Jerošenka keliauja be gido. Jis gerai kalba esperanto kalba ir ketina naudotis Universalios esperanto asociacijos paslaugomis“ (cit. pagal Харьковский, 1978, p. 48).
Pasiruošimas kelionei apėmė daugelio Japonijos valdžios institucijų leidimų gavimą, japonų kalbos mokymąsi su japonų studentu kalbant angliškai ir susirašinėjimą su amerikiečių misionieriumi Moulmeino aklųjų mokykloje Birmoje, Britų Indijoje. Akivaizdu, kad Vasilijus Jerošenka net tada tikėjosi, kad galiausiai mokys aklųjų pradinėje mokykloje.
Kelionei į Japoniją Jerošenka turėjo Maskvos esperantininkų draugijos viceprezidento ir žurnalo „La Ondo de Esperanto“ redaktoriaus Boriso Kotzino rekomendacinius laiškus Sibiro ir Japonijos esperantininkams. Tokijuje Vasilijus Jerošenka pasinaudojo Nakamura Kiyo, Imperatoriškosios meteorologijos observatorijos vadovo ir Japonijos esperanto lygos veikėjo, globa. Dėl to Vasilijus Jerošenka buvo priimtas į Tokijo aklųjų mokyklą, taip pat gavęs leidimą iš Japonijos Švietimo ir Užsienio reikalų ministerijos. Vasilijus Jerošenka buvo pirmas iš dviejų užsieniečių, priimtų į Tokijo aklųjų mokyklą. Vienam korėjiečiui taip pat buvo leista ten mokytis.
Vasilijus Jerošenka nebuvo pirmasis aklasis iš tuometinės Rusijos, studijavęs masažą Japonijoje. Jau XIX amžiaus pabaigoje nuo sužeidimo apakęs bajoras Antonas Gustovskis buvo atvykęs mokytis į Tokijo aklųjų mokyklą. Pinigus mokslui iki 1917 metų revoliucijos siuntė tėvas (Патлань, 2020).
1914 metų balandžio mėnesį jaunasis keliautojas į kelionmaišį įsidėjęs Brailio raštu esperanto kalbos žodyną, gitarą, geradario brito Viljamo Meriko dovanotą Brailio rašto spausdinimo mašinėlę, sėdo ilgai kelionei į traukinį. Balandžio mėnesį laivu „Amūras“ Vasilijus Jerošenka iš Vladivostoko išplaukė į Japoniją. Į Tokiją jis atvyko 1914 m. balandžio 27 d., t. y. prieš tris mėnesius iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Šiandien sunku pasakyti, ar Rusijos esperanto draugija priskyrė, ar Vasilijus susirašinėdamas esperanto kalba buvo pats susipažinęs su Tokijo universiteto profesoriumi mokslų daktaru, Japonijos centrinės meteorologinės observatorijos direktoriumi ir esperantininku Nakamura Kijo (Nakamura Kiyoo, 1855 – 1930). 1879 m. Nakamura Kijo buvo baigęs Tokijo imperatoriškąjį universitetą ir įgijęs fiziko specialybę. 1886–1889 mokėsi Vokietijoje, kur meteorologijos studijas baigė Berlyno universitete ir Hamburgo jūrų meteorologijos observatorijoje. 1890 m. jis tapo Japonijos centrinės meteorologijos observatorijos inžinieriumi, o 1895 – jos direktoriumi. 1902 m. jis – mokslų daktaras, o nuo 1908 m. – Japonijos imperatoriškosios akademijos narys. Be oficialių pareigų profesorius daug prisidėjo prie esperanto kalbos populiarinimo ir buvo vienas iš Japonijos esperanto draugijos vadovų.
Profesorius Nakamura Kijo susitiko Vasilijų Tokijuje ir apgyvendino savo namuose. Pirmomis dienomis Vasilijus profesoriui pasakojo apie savo gyvenimą – nuo vaikystės iki atvykimo į Japoniją. Nakamura draugiškai bendravo su neregiu. Beveik kiekvieną vakarą jie praleisdavo kartu. Profesorius Vasilijų važinėjo po Tokiją, dažnai jie automobiliu išvažiuodavo ir už miesto. To meto jaunuolio įspūdžius iliustruoja ištrauka iš Vasilijaus Jarošenkos dienoraščio: „... Šiandien septintą ryto gimiau iš naujo. Kaimei (vardo keitimo tradicija) dar neįvyko, todėl vardo dar neturiu. Vis dar nemoku japonų kalbos. Mūsų šeima – tėtis, mama ir septyni vaikai, tarp jų ir aš. Aš – antras sūnus. Vyresnysis brolis yra profesoriaus Nakamuros įpėdinis. Turėtume visi jį gerbti ir vadinti „niisan“, t. y. ponas vyresnysis brolis...
Pirmą dieną po atvykimo profesorius mokė mane etiketo minimumo, kai aš netyčia vos neįžeidžiau jo žmonos – bandžiau su batais įeiti į namus – juk lauke buvo sausa, be to, atvažiavome automobiliu. Nakamura mane sustabdė, kad aš prie durų batus pakeičiau į šlepetes. Nors profesorius išsilavinimą įgijo ir Europoje, jis, kaip ir dauguma japonų, gyveno vieno aukšto mediniame name. Tas pats kambarys tarnavo svetaine, valgomuoju ir miegamuoju. Naktį stalas, prie kurio vakarieniavome, buvo nukeltas ir man paruošta lova: ant grindų paklojo tatamius – maždaug dviejų metrų ilgio ir metro pločio demblius: ant viršaus uždengė storomis lovatiesėmis – futonais. Apsivilkau medvilniniu, chalatą primenančiu, rūbu jukatu ir užmigau“ (cit. pagal Харьковский, 1978, p. 53 – 53).
Japonijoje Vasilijus nesijautė svetimas, nes greit perprato ir priėmė artimas jam šios šalies tradicijas. Netrukus, su nuostaba suprato, kad išmokti nusilenkti ir deramai sėdėti yra tikras menas.
Matyt, iki išvykstant, Vasilijų niekas nesupažindino su savita Tekančios saulės šalies kultūra: japonų meno rūšimis, tokiomis kaip No ir Kabuki teatru, savita tapyba ir kaligrafija, ikebana – gėlių komponavimu tam tikra tvarka, laikantis specialių taisyklių, bonsai – tradiciniu japonišku medelių auginimu ir puoselėjimu, origamiu – japonišku meniniu popieriaus lankstymo būdu, arbatos gėrimo ceremonija, geišų, samurajų tradicijomis, kovų menais: aikido, dziudo, karate, sumo, savitais rūbais, japoniškais sodais, kaip viena iš daugelio japonų estetikos, filosofijos ir gyvensenos apraiškų ir kt. Šis Vasilijaus nežinojimas nieko nestebina, nes 1980 metais, grįžęs iš Japonijos, pats skaičiau paskaitas, rodžiau skaidres apie šią nuostabią šalį, daug kuo nustebindamas savo tautiečius, nes buvęs šalies uždarumas leido japonų kultūrai išlikti unikalia daugelį amžių, visiškai nenukentėjus nuo svetimos įtakos.
1914 m. rudenį profesoriaus Nakamuros Kijo prašymu, Švietimo ministerija leido priimti Vasilijų Jerošenką į Tokijo aklųjų masažistų mokyklą laisvojo klausytojo teisėmis. Šią mokyklą įkūrė Europos krikščionių misionierių ir Japonijos krikščionių suburta „Rakudzenkai“ aklųjų draugija.
Kai mokykloje paaiškėjo, kad Vasilijus dėl silpnos japonų kalbos nespėja mokytis su visais, mokykla jam surado mokytoją, mokantį rusų kalbą. Pagrindinė Vasilijaus Jerošenkos bendravimo kalba tais metais buvo anglų, o vėliau išmoko žodinės japonų kalbos. Tuo metu japoniškas Brailio raštas jau buvo sukurtas ir pradėtas naudoti Japonijoje pagal anglų kalbos pavyzdį.
Kaip profesoriaus Nakamuros svečias ir globotinis aklųjų mokykloje Vasilijus naudojosi išskirtinėmis sąlygomis: turėjo atskirą kambarį užsiėmimams, į kurį ateidavo masažo dėstytojai, o japonų literatūros kursą dėstė rusų kalbą mokantis profesorius. Vasilijui buvo leista pasirinkti, ką jis nori studijuoti.
Dvidešimt ketverių metų jaunuolis pasirinko mokymosi programą, kurią sudarė keturi dėstomi dalykai: psichologija, medicina, muzika, japonų kalba ir literatūra. Kiti autoriai teigia, kad jis studijavo japonų kalbą, mediciną, filosofiją, istoriją, psichologiją, japonų liaudies muziką.
Vasilijus Jerošenka įvaldė tradicinį masažą ir akupunktūrą, išmoko muzikuoti koto ir šamisenu. Jis turėjo susipažinti vos ne su dviem šimtais muzikinių kūrinių, sudarančių tradicinį šamiseno repertuarą, kuris buvo perduodamas mokytojo mokiniui iš klausos, nesinaudojant natomis. Todėl aklieji muzikantai visada buvo ir išlieka iki šiol geriausiais japonų liaudies muzikos žinovais.
Lyg norėdamas atsilyginti už visas jam suteiktas privilegijas, Vasilijus Jerošenka organizavo esperanto kalbos mokymosi kursus bendramoksliams. Jis tuomet net planavo vykti į JAV, pasiimdamas keletą aklų studentų, apie ką parašė ten gyvenantiems esperantininkams, tačiau šių planų dėl lėšų stygiaus įgyvendinti nepavyko. Vasilijus niekad nebuvo be veiklos: lipdė iš molio, su bendramoksliais diskutavo meno klausimais, dainuodavo jiems ukrainiečių ir rusų dainas.
Gyvenant pas profesorių Nakamurą, japonų kalbos žodyną Vasilijui plėtoti padėjo profesoriaus aštuonerių metų duktė Toschiko. „Tai ji darė labai atsakingai lyg būtų suaugusi. Vos tik paliesdavau kokį nors daiktą, ji iš karto pasakydavo jo pavadinimą. Aš kartoju paskui ją, ir, nežiūrint mano barbariško rusiško akcento, ji nesijuokia iš manęs, o taiso. Žodžių tarimą kortelėse užsirašau Brailio raštu – naktimis čiupinėsiu juos ir bandysiu įsiminti“ (cit. pagal Шагинян, 1985, p. 116).
1915 metų vasarą Vasilijus Jerošenka kartu su Kataki Noburu, kuris trejus metus ruošėsi komandiruotei į Maskvą studijuoti rusų literatūros, išvyko į Hokaido salą. Jaunuolis Hokaidos saloje mokėsi japonų liaudies medicinos, akupunktūros, japonų gimnastikos. Vėliau tas žinias ir praktinę patirtį pritaikė aklųjų mokymui.
Apie kai kurias japonų medicinos ypatybes Vasilijus Jerošenka vėliau rašė esė „Vakarų ir Rytų aklieji“: „Japoniškas masažas (hari), kaip savotiškas gydymo metodas auksine ar sidabrine adata (kiu), bei gydymas prideginimu tapo išskirtine aklųjų monopolija.
Anot Senovės Rytų medicinos, ant žmogaus kūno yra 628 taškai, nematomi paprasta akimi. Įsmeigus auksinę adatą į kūną per šiuos taškus arba ant jų deginant rutuliukus, pagamintus iš specialios žolės, galima išgydyti įvairias raumenų, liaukų ir vidaus organų ligas. Norint nustatyti šių taškų vietą ant žmogaus kūno, reikėjo atlikti sudėtingus matavimus ir turėti subtilų lytėjimą, todėl net matantis gydytojas dažnai kreipiasi į aklą specialistą, kad pažymėtų būtinas vietas kreida.“ (Єрошенко, 1969, p. 212–213).
Taigi, šis nenuilstantis ir mokslo trokštąs žmogus Japonijoje taip pat studijavo žmogaus anatomiją ir fiziologiją. Studijos Japonijoje buvo būsimojo rašytojo Vasilijaus Jerošenkos pilnaverčio gyvenimo pradžia.
(Bus daugiau)
