Naujausios
Vietoj pratarmės
Pedagogė, dainininkė Ona Aleknavičiūtė-Bėčiuvienė gimė 1938 m. liepos 24 d. Liesų kaime (Pakruojo r.). 1956 m. baigė Žeimelio vidurinę mokyklą, Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo choro dirigavimą (Liongino Abariaus klasė). Dainavo Valstybiniame radijo ir televizijos chore, dirbo su saviveikliniais ansambliais, dėstė vokalą Vilniaus konservatorijoje, kultūros mokykloje. 1988 m. su kitais įkūrė „Tautinės dainos ansamblį“, vėliau pasivadinusį „Diemedžiu“ ir jam vadovavo. Mirė 1996 m. gruodžio 31 d. Vilniuje.
(skiriu Onos Aleknavičiūtės-Bėčiuvienės 85-mečiui)
Tavo vardo neslegia atminties akmenys, / nors po to, kai mes čionai išsiskyrėme, / daug vandens nutekėjo. / Mes nepritrūkom Tavęs, / Tu šiapus tiek daug palikai, / kad per tą laiką nesugebėjome / viso to išeikvoti.
Onos Bėčiuvienės (šeimoje ji – Onytė), kuri buvo mano mokytoja ir vyresnioji draugė ir kuriai likau be galo daug skolinga (taip pat ir šeimai už pastogę studijų metais), pirmosioms mirties metinėms nepakartojamoji grafikė Gražina Didelytė, Bėčių šeimos artima bičiulė, sukūrė paveikslėlį ir paprašė manęs pridėti žodžius. Šiandien, kaip anuo metu, mes su Onyte kalbamės kaip nieko nebuvę. Skirtumas tik tas, kad jau nebėra ir Gražinos. Dabar jos abi jau ten gražiai rokuojasi – Onytė gieda, o Gražina jai pritaria savo gražiais paveikslėliais.
Oną Aleknavičiūtę pirmą kartą pamačiau dar vaikystėje, kai Aloyzas Bėčius atvedė giminei parodyti savo būsimąją. Ji buvo tokia graži ir elegantiška (nors irgi buvo kaimo mergaitė), – aukšta, liekna, baltu kostiumėliu ir kupeta garbanotų ilgų plaukų, – kad kaimo vaikui kvapą užgniaužė, iš arti pirmą kartą tokį stebuklą pamačius. Tas šviesus paveikslas – tarsi simbolis liko visam likusiam gyvenimui, nes bendravimas su ja tą paveikslą tik pildė. Tad neturiu ką pasakyti apie ją ko nors intriguojančio – kad bent kada būčiau mačiusi supykusią. Susijaudinusi, kad prisiminimas apie ją neišeitų saldus, atsiverčiau Žeimelio monografiją, kur apie ją (jau patekusią į A. A.) rašė jos bendradarbis Lietuvos radijo ir televizijos chore ir šeimos bičiulis Aloyzas Stasytis, bet ir ten radau tą patį: „bet kokį oficialumą ji tiesiog sunaikindavo niekada nenykstančia šypsena ir draugiškumu“; „ji buvo daug profesionaliau pasiruošusi už kitus choro dainininkus, tad ir tegirdėdavai: „Onute, pažiūrėk!“, „Onute, padėk!“, „Onute, paaiškink!“, „Onute, padainuok šitą vietą, nesugaudau melodijos!“ ... Ir grodavo, dainuodavo, padėdavo, mokydavo“.
Kartą šių eilučių autorė aplankė Onytės šeimą, bepoilsiaujančią tėviškės kaime – Mažučiuose, Pakruojo r. Ir vėlgi nepamirštamas vaizdelis: visi Bėčiai mus su vyru Algirdu lydi keleliu link kaimo „ulyčios“, stabtelim paskutiniams atsisveikinimo žodžiams ir žvilgsniams. Mamą Onytę stovi per pečius apsikabinęs sūnus Ragūnas... Kur tu kitur galėtum pamatyti tokį paveikslą – techninių mokslų studentas prie visų akių apsikabinęs mamą, – juk lietuviai – šiauriečiai, tokie šalti, jie gėdijasi net švelnaus žodžio, o ką jau kalbėti apie rankų švelnumą. Taigi Onytė buvo tas žmogus, kuris ir kitus aplink save darė geresnius.
Ir tai tik priedas prie jos profesinio talento. Tas nuoširdumas ir atvirumas (ir dar darbštumas) jai padėjo darbe – sėkmingai vadovavo prie Radijo bei televizijos choro veikiančiam moterų kvartetui, oktetui, Vilniaus prekybos mokykloje vedė muzikos kolektyvus; dėstė Vilniaus muzikos mokykloje, konservatorijoje. Ji buvo prof. Liongino Abariaus mylimoji mokinė. Turbūt tik jai vienai anais laikais profesorius buvo patikėjęs kaip diplominį darbą – teisę diriguoti jo vadovaujamam Radijo ir televizijos chorui.
A. Stasytis yra užrašęs profesoriaus žodžius apie muzikę O. Bėčiuvienę: „Ši kilni Aukštaitijos dukra dažnai sugrįžta į mano atmintį. Tokių studentų per visą pedagoginio darbo praktiką buvo nedaug... Jos pateiktos kūrinių analizės prilygsta dabartinių magistrantų diplominiams darbams... Onutė buvo poetiškos sielos, todėl kiekviena analizė buvo kaip maža novelė, perpinta profesiniu išmanymu. Bendravau su ja ne kaip su studente, bet kaip su plačios erudicijos choro dirigente... Su ja visada aptardavome choro koncertų programas. Dievo apdovanota talentu, kūrybine fantazija ir gerumu, atjauta ir tolerancija, ji buvo visų gerbiama ir mylima. Jos „Diemedis“ ošė atokiausių Lietuvos kampelių žmonėms“...
O taip – „Diemedis“! O. Bėčiuvienės gulbės giesmė – ansamblis, Atgimimo metais apvažiavęs visą Lietuvą ir dar plačiau ir giedojęs mūsų atgimimą. Vadovė išėjo nesulaukusi 500-ojo koncerto... (Anksti išeinantiems duota atlikti gyvenimo darbus per labai trumpą laiką.) Bet liko įdainuota plokštelė, kuri gimė tik vadovės Onos Bėčiuvienės begalinio atsidavimo muzikai ir jos fanatiško darbštumo dėka. „Per aštuonerius metus iš savo vadovės negirdėjome nė vieno į priekaišą panašaus žodžio!“ – tai vėl bendradarbio A. Stasyčio nuomonė.
Bet Onytė nebuvo pakilusi nuo žemės efemeriška būtybė – ji buvo reali – mūsų laikmečio vaikas. Anais laikais, net atvirumo akimirkomis ji nepasidalindavo savo širdgėla – kad augo be tėvo. Jos gimtojo Liesų kaimo apylinkėje kalbėdavo, kad kaimynas stribas, turėdamas asmeninio pykčio, pokario suirutėje paskundė jį, ir jis buvo suimtas ir nebegrįžo. Gal todėl taip skaudžiai neišgyveno tėvelio netekties, kad augino patėvis Antanas, kuris ją mylėjo kaip savo vaiką. O charakterį Onytė tikriausiai paveldėjo iš mamos Domicėlės, kuri irgi visada buvo traški, giedros nuotaikos ir daininga. Kaip ir dukra, buvo kompanijų siela.
Kartais pagalvoju – kodėl Bėčių dukra Nomeda tapo aktore? Taigi Onytės paveikslas! Onytė buvo tikrų tikriausia aktorė, tik muzikuojanti! (Ir Nomeda Bėčiūtė yra muzikuojanti aktorė!) Bet kuri kompanija visada lygiuodavo į ją. Ji buvo ir drąsi, ir įtaigi, ir žodinga, tad turėjo ką pasakyti. Tuo labiau, kad ir pažiūrėti į ją būdavo malonu akiai.
Nors kai kam ji buvo įkvėpimo šaltinis, Šviesos moteris, ir poetai jai skyrė eiles, kompozitoriai – dainas, o dailininkai piešė jos portretus, Onytė buvo mano virtuvinių sėkmių vadovė. Jaunimas jau neprisimena, kad parduotuvėse anais laikais nebuvo padorios mėsos – tik karvės kojos ir kiaulių galvos, todėl lietuvės moterys turėjo būti labai išradingos, kad savo šeimai suteiktų orų stalą per šventes ir kasdien. O Onytės daugiabučio namo rūsys visada buvo kupinas konservuotų gėrybių. Tuomet lietuvės ir atrodė kitaip negu kitų sovietijos kraštų moterys – jos buvo unikalios, nes pačios iš prastos medžiagos siūdavo ir pačios iš atsitiktinių siūlų megzdavo sau ir savo šeimynykščiams rūbelius. Ardydavo valdiškuose fabrikuose numegztas kojines ar kitus nešiojimui netinkamus audinius bei mezginius ir megzdavo elitinius kostiumėlius, bliuskutes ar megztinius sau ir savo vaikams bei vyrams. Onytė ir čia buvo nepralenkiama. Ji atrodė geriau net už savo bendradarbes, nors beveik visos choro moterys buvo mezgėjos. Ją vedė talentai, kurie plaukė iš vidinės harmonijos, ir darbas. Normaliais laikais, jeigu ne sovietinio periodo dvasinis ir fizinis skurdas, Onytė galėjo būti ir profesorė, ir ministrė, nes tam ji turėjo visus duomenis. Jeigu mylėjai savo šeimą ir norėjai jai padoresnio gyvenimo, negu galėjo užtikrinti primityvi valdžia, didesnę dalį tavo asmenybės surydavo kova už buitį.
Mes dalijamės su Tavim savo vargais, / nes žinome, kad Tu tenai mus užtarsi. / Mes dalijamės su Tavim savo džiaugsmais, / nes niekas geriau už Tave nemokėjo mūsų pergalėmis džiaugtis. / Nedaug mes turim tenai tokių užtarėjų kaip Tu. / Todėl taupome Tavo atminimą, / kad kuo ilgiau Tavęs čia užtektų, / Onyte.
