Naujausios
Neabejoju, kad visi jie verti atskirų knygų, bet šįkart „sutilpo“ į vieną. Knygos publikacijų autoriai – patyrę krašto žurnalistai Vladas Vertelis, Rita Žadeikytė, Vytautas Kirkutis ir Živilė Kavaliauskaitė, kuriuos sieja bendras kūrybinis darbas „Atolankose“ – „Šiaulių krašto“ literatūros, meno ir kultūros priede, kuriame ne kartą rašyta apie juos.
Skaitytojai turi galimybę susipažinti su V. Vertelio publikacija apie profesorių V. Rimkų („Nepralaimėta Lietuva“); R. Žadeikytės – apie mecenatą, politiką R. Karbauskį („Mano svajonė – blaivi, sveika ir klestinti Lietuva“). Antra šios autorės publikacija – apie garbės pilietę E. Dragūnaitę („Meilę Tėvynei, savo žemei ir tautai tremtis ir kankinimai tik stiprino“). Trečiasis knygos autorius – V. Kirkutis, kuris parengė medžiagą apie F. Rudzinską („Gyvenimo prasmė – matyti laimingų vaikų akis“). Paskutinis knygoje žurnalistės Ž. Kavaliauskaitės pristatomas rašytojo, kultūrininko V. Kirkučio portretas („Vytauto Kirkučio gyvenimo ir kūrybos erdvės“).
Bendras visų autorių bruožas – straipsnių nuoseklumas, nuoširdumas, pagavumas. Visa tai, manyčiau, lėmė aprašomųjų gyvenimo istorijos, jų optimizmas, tikėjimas krašto, tėvynės ateitimi. Tekstų sėkmę, ko gero, garantavo ir tas faktas, kad rašantieji yra bene labiausiai Šiaulių krašte patyrę žurnalistai, gebantys prakalbinti pašnekovą, mokantys „įsigyventi“ į savo aprašomojo personažo sielą, „užsikabinti“ už detalės, konkretaus įvykio.
Nedažnas atvejis, kad knygos palydimojo žodžio autorius – Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras, kuris straipsnių apie garbius, iškilius žmones seriją įvardijo „Garbės piliečių alėja“, kuri kasmet pasipildo vis naujais žmonėmis, kuriems „rūpi visuomenė, valstybė, savo krašto žmonių išsilavinimas, jų gerovė. Garbė kiekvienam, gyvenančiam dėl kitų“, – baigia savo žodį A. Bezaras, taip dar kartą tarsi primindamas Šiaulių miesto politikams, kad leidybos srityje Šiaulių miesto savivaldybė šviesmečiais atsilieka nuo Šiaulių rajono (čia neturiu galvoje „Aušros“ muziejaus, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos savarankiškai rengiamų ir leidžiamų knygų). Štai laukiame nesulaukiame knygų apie Šiaulių miesto garbės piliečius prof. V. Sirtautą, prof. K. Župerką, N. Prascevičienę, P. Motiekaitį, S. Gliaudį ir kitus. Argi jie to nenusipelnė? Ar lauksime, kol mūsų mieste bus kėsinamasi ne tik į Simono Daukanto vardą, bet pradėsime abejoti, ar mums reikalingas Povilas Višinskis?
Patrauklus, jaukus knygos viršelis, kuriame spausdinamas medinukų kūrėjo, tautodailininko kuršėniškio, gal būsimo rajono garbės piliečio Raimondo Baškio kūrinys iš ciklo „Mitologinės būtybės ir šventieji“.
Ar reikia tokių knygų? Jeigu norime, kad Lietuvoje būtų pri(si)menama krašto istorija ir ją kūrę žmonės, taip. Jei galvojame nepaskęsti globalizmo mėsmalėje, taip, reikia. Tokie leidiniai reikalingi, kad gyvuotų atsakinga šviesuomenė, nes jei, kaip sakė rašytojas J. Aputis, tos šviesuomenės nebeliks, ar „jos kritinė masė bus per maža, nebebus ir Lietuvos, tad tiems, kurie čia gyvens, tai daugumai, nebus ir jokios tragedijos“.
