Šiaulių literatų susivienijimas

Šiaulių literatų susivienijimas

Šiaulių literatų susivienijimas

Valerija ŽILINIENĖ

Šiauliuose aktyvi literatūrinė veikla vyksta jau seniai. Vienokiu ar kitokiu pavadinimu Šiaulių literatų sambūriai veikė ir prieš karą, ir per jį, ir po jo. Ne kartą keitėsi klubo pavadinimas, jo globėjai. Ilgiausiai Šiaulių literatai būrėsi prie miesto laikraščio. 1986 metais prigijo Šiaulių literatų susivienijimo pavadinimas. 2001 metais jis įsikūrė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Tradiciškai kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį literatai skuba į įprastinį susitikimą bibliotekoje, kurio metu vieni kitiems pristato savo naujausius darbus, dalinasi pastabomis, patarimais bei patirtimi.

Gražia tradicija buvo tapusios Šiaulių literatų susivienijimo pavasarinės poezijos šventės Jovaro muziejaus kieme. Jau porą metų šios poezijos šventės rengiamos P. Višinskio bibliotekoje. Jose dalyvauja visi norintys ir galintys skaityti savo eilėraščius. Atvyksta ir aplinkinių rajonų literatų.

Labai ilgas ir gražias tradicijas turi miesto moksleivių literatūrinis konkursas „Rudens godos“. Anksčiau konkursą Susivienijimo literatai rengdavo kartu su Knygos bičiulių draugija, Kultūros fondu. Dabar šio konkurso iniciatorė – Maironiečių draugija.

Šiaulių literatų susivienijimui priklausė tokie garbūs asmenys kaip Stasio Šalkauskio premijos laureatė, romanų autorė Nijolė Gaškaitė–Žemaitienė (1938-2000), puikius eilėraščius rašęs lyrikas Vladas Jovaišas (1923-2002), Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas Juozas Jaras (1937-2003), humoristas Zenonas Bernotas (1943-2003) ir daugelis kitų.

Šiandien į klubą įsijungia ir jaunų žmonių, vienas jų – žurnalistas Mindaugas Laurinaitis.

Ilgametis Šiaulių literatų susivienijimo pirmininkas – poetas, publicistas, daugelio knygų redaktorius, kraštotyrininkas, Lietuvos kraštotyros draugijos narys, Garbės kraštotyrininkas (2000), Mikelio prizo laureatas (1999) Stasys Bulzgis. Pavaduotojais išrinkti  Nepriklausomų rašytojų sąjungos mecenato E. Šulaičio literatūrinio fondo premijos laureatas Jaunius Kulnys ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos darbuotoja Valerija Žilinienė.

Janina JOVAIŠAITĖ

Gimiau pavasarį, kai žydi sodai ir pienės. Mokiausi ir dirbau, kentėjau ir mylėjau. Ir svarbiausia – rašiau eilėraščius. Pirmąjį parašiau 1937 metais.

Maironis – pirmas poetas, su kurio poezija susipažinau. Vėliau atradau M. Lermontovą ir daug kitų poetų. Man artimiausias yra Henrikas Radauskas. Visą gyvenimą aš skaitau Hanso Kristijano Anderseno pasakas ir istorijas.

O kiek puikios muzikos sukurta! Išrinktieji – Mocartas ir Šopenas. Filosofija susidomėjau vėliausiai, lengviausiai suprantami Seneka, Markas Aurelijus, Šopenhaueris, domina egzistencialistai.

Prisilietimas prie viso to (nors ir nežymus) kuria patį poetą, yra naudingas kūrybai. Paukščiai danguje, medžiai ir gėlės sode, saulėtekiai ir saulėlydžiai, rudenys ir pavasariai – visur poezija.

Kovas

Ant šlapio grindinio

išsiilgę žingsniai spindulį

sumindė –

krištoliniai varvekliai

saulėje

spindi –

pailgėjo

diena per spindulį.

***

Kovo mėnesį

kovarniai

atskrenda

į nukirstus medžius

ir renka

nebepasakytus žodžius.

***

Nei šarkos, nei genys, nei zylės

niekados

nesulauks vaišių –

anądien jie palesė paskutinį kartą –

sodas liks iš sielvarto nutilęs –

gal nupirktų saulėgrąžų maišą,

tave lydėdami,

paukščiai nuneš prie dangaus vartų.

***

Neišskaitomi

nakties rašmenys

ant erdvės,

ant laiko –

minčių

aštrūs ašmenys

neaprėpiamą

būtį

raiko –

mąstome godžiai,

atrasdami pasaulį ir visatą –

skverbiasi iš rankraščio

žodžiai,

kurie, lyg pasiuntiniai, prasmę pristato.

 

Jaunius KULNYS

Aš visada esu įtaigaus žodžio paieškoje, kuris man leidžia priartėti prie apmąstymų ir išgyvenimų tapatumo. Rašydamas eilėraštį, aš tuo pačiu kuriu individualaus kodo kalbą. Man svarbu atrasti tokį žodį, kurio dėka aš galėčiau išreikšti mintį, jausmą ir kuriuo galėčiau grožėtis. Ir kai tokį atrandu, bandau užrašyti... Kiek džiaugsmo teikia eilėraštis, kuriuo patikiu ir kuris mane palaiko – tampa labai artimu ir mielu...

Lietuvių kapinės Sibire...

Atsitverė žiema neįžiūrimais aukščiais,

nepraeinančiais, griūvančiais sniego kalnais

girdisi muzika šiurpi –

o toj baltoj gelmėj

nuvargęs vėjas skrenda

ir gailiai švilpia nerasdamas draugų

o aš brendu į pusnį gilią

ir klausausi kaip gieda nakty taiga

pilna sidabrinių šaltų angelų

danguj mirga žvaigždžių šviesa –

tai mirusių akys

keliaujančių Paukščių Taku...

Vidurnakčio tyla...

...Jau užkalkėjo atgal keliai,

kur krūmokšniai skursta,

smėlynai plečiasi giliai per

žiojėjančią tamsą...

Lyg žibučių mėlis

limpa aklo tikėjimo garsas,

kurį išbarsto suledėjančiais pirštais

balta mėnesiena -

ir aš geriu...

 

 

Aldona LIEPIENĖ

Kai erdvė susitraukia iki keturių kambario sienų, o laikas išilgėja laukimu, pradeda rusenti senų prisiminimų žarijos.

DIENŲ GRŪDELIAI

Vidurvasaris alsavo pamiškės pievoje tarp žydinčių žolynų.

Ant neišvaizdžios smilgos šluotelės ropinėjo vabaliukas. Šalia puikavosi ugniažiedė aguona. Virš žolynų, pasižvalgydama tai šen tai ten, pamažu sklandė Gėlių fėja. Pamačiusi aguoną, nusileido tarp jos žiedlapių. Norėdamas pasigrožėti atskridusiąja, vabaliukas patogiai įsitaisė smilgos viršūnėje. Netrukus išgirdo jų pokalbį apie gyvenimo laikinumą ir amžinumą. Gerai nesuprasdamas pokalbio esmės, vabaliukas šūktelėjo fėjai – gal ji kartais žinanti, o jis ar amžinai gyvensiąs?

Fėja pažvelgė į smalsųjį vabaliuką ir pasakė, kad jis gyvensiąs tiek dienų, kiek aguona, su kuria dabar ji kalbasi, turės grūdelių tuo laiku, kai jis pagalvos apie savo gyvenimą. Vabaliukas, žinodamas, kad dabar grūdelių dar nėra, o rudenį jų bus labai labai daug, laimingas nuropojo nuo smilgos. Pokalbį pamiršo ir visą vasarą ramiai darbavosi savo pievelėje.

Atėjo ruduo. Kuomet vėjas gūsingais pirštais paliesdavo parudavusią aguonos galvutę, ant kurios vasarą sėdėjo gėlių fėja, pro jos atsivėrusius langelius byrėdavo grūdeliai. Keli nukrito ir į vabaliuko pievelę. Atsitiktinai pamatęs grūdelį, vabaliukas prisiminė... Jam parūpo – o kiek grūdelių yra likę jam skirtoje aguonos galvutėje? Kiek dienų jis dar gyvens? Deja, jėgų ropoti aguonos stiebu nebeturėjo, senatvė buvo išklaipiusi kojytes. Pamatęs prabėgančią lauko pelytę, paprašė pažiūrėti, kiek grūdelių dar yra likę šioje aguonos galvutėje. Paaiškino, ir kodėl jam taip svarbu.

Pelytė vikriai užlipo ir pažvelgė pro pravirą aguonos galvutės langelį vidun. Ten gulėjo tik vienas grūdelis...

- Čia dar daug daug grūdelių! – sušuko ji iš viršaus. – Negaliu suskaičiuoti, – ir, nučiuožusi stiebeliu, pasislėpė.

Nurimęs vabaliukas šiaip taip užsiropštė ant mažo rudens saulės pašildyto akmenėlio. Užmigo. Pro šalį šokčiojo žvirblis ir... sulesė jį...

Tai mačiusi pelytė pagalvojo – kaip gera nežinoti savo gyvenimo dienų grūdelių kiekio.

TEISYBĖ

Dviejų gražiai sugyvenančių kaimynų kiemus skyrė tik gėlių lysvė.

Kartą jos viduryje išdygo obelaitė. Ji užaugo labai aukšta. Pirmaisiais derėjimo metais viršūnėje sunoko tik vienas, bet nuolat spalvas keičiantis obuolys. Kaimynai sutarė, kad obuolys bus to, kuris pirmasis pamatys jį nukritusį.

Ir pradėjo kaimynai budėti dieną naktį. Nemačiom purtė tai vienas, tai kitas, bet... obuolys laikėsi tvirtai. Nors aplinkiniuose soduose nukrito visi obuoliai, jų obuolys vis dar kabėjo. Nebeiškentę kaimynai paprašė pažįstamą paauglį, kad šis įliptų į obelaitę ir obuolį nuskintų. Šis įlipo. Nuskynė. O, kaip kaimynai griebė obuolį! Šis iškrito iš vaikinuko rankos ir nusirideno... į lysvės vidurį. Vėl neaišku kuriam priklauso! Kaimynai susimušė. Dėl ko? Dėl obuolio?! Tai matė praeinantis nepažįstamasis ir pasiūlė:

- Jeigu judviem taip svarbu, kuriam priklauso obuolys, eikite į Teisybės karalystę ir išsiaiškinkit.

Pasiūlymas patiko, nes nei vienas nenorėjo keisto obuolio pjauti pusiau. Ir, stipriai spausdami krepšio rankeną, kuriame gulėjo nesantaikos obuolys, kaimynai išėjo ieškoti Teisybės.

Kelias į Teisybės karalystę baigėsi Nesusipratimų raiste. Raiste plaukiojo Kivirčų kemsai, kurie plukdydavo ieškotojus prie Teisybės salos. Ir teko susipykusiems kaimynams stovėti net susiglaudusiems ant slidaus linguojančio kelto... Teisybės salos krante pradėjo ryškėti aukšta, šiek tiek judanti, dviguba figūra. Kas čia dabar? !

- Aš esu judviejų Teisybė,- atsklido aidiškas balsas.

Kaimynai, pamiršę nesantaiką, susižvalgė. Ar gali būti dviguba Teisybė? Gal jie blogai pamatė? Suabejojo. Juk Teisybė privalo būti viena!

– Neabejokit. Tikrai aš esu Teisybė, tik vieniems dviguba, kitiems triguba – kiekvienam kitokia. Viena esu tik gimimui ir mirčiai. Aiškinu: kiekvienam priklauso po pusę turtą kraunančio obuolio... Tokia teisybė esu judviem.

Tai pasakiusi, Teisybė išnyko, o kaimynus apglėbė alpulys. Atsitokėję ir nepatenkinti atsakymu, kaimynai nunarinę galvas slinko namo. Nei vienas nenorėjo obuolio pjauti pusiau... Staiga prieš juos išdygo petingas žmogus su kauke. Jis išplėšė iš rankų krepšį su stebuklingu obuoliu ir nusijuokė:

– Aš esu Teisybė, nes – esu Jėga. Kitos Teisybės jūsų šalyje nėra.

Tačiau iš Petingojo apsiausto kišenių pradėjo kristi monetos ir, šokinėdamos nuo žemės iki jo nosies, klykavo šaižiais metaliniais balsais :

- Ne tu! Ne tu! Ne tu! Tai mes, Pinigai, esame Teisybė. Mes nugalim net tave, pone Jėga!

Tai irgi teisybė... toje šalyje.

 

Rita KASTĖNAITĖ – SKEIRIENĖ

Rytas

Atsibudo pavasario rytas.

Išsprogusias medžių

Šakas pakylėjo,

Sujungdamas

Dangų su žeme.

Nušvito pienių

Laukas geltonai,

Paglostytas

Saulės ir vėjo.

Vyturiai, tarsi rudi,

Mažyčiai akmenėliai,

Išmesti į orą –

Sučireno, suvirpėjo,

Pradingo iš akių.

Aplink

Gaivinančiai šviesu.

Pasijuntu

Medžiu tarp medžių.

Neišsiųsti laiškai

Aš daug laiškų

Tau parašiau,

Kurių neišsiunčiau.

Suabejojau.

Atrodė,

Žodis per skurdus,

Nepasakys,

Koks man

Esi brangus.

Po daugel metų

Iš naujo

Juos skaitau.

Neapsirikau...

Grįžtu

Apstojo vieškelį beržai,

Pribėrė į akis rasų,

Praeit į gimtą

Sodžių negaliu,

Kur ūbauja pelėda,

Dvasia jau apleistų namų.

Išlieka prieraišumas,

Atmintis, todėl grįžtu.

Atsibunda kaimas,

Juodi dūmai rūksta,

Verčiasi iš kaminų,

Išsklaidydami

Susikaupusį blogį iš namų.

Pakvimpa duona ir žeme.

Gilus šulinys –

Ašarų pripildyta akim

Žvelgia į mane

Tylus ir nebylus,

Vis dar skaičiuodamas

Žvaigždes tarsi metus

Ir saulės spindulius

Viliodamas į gelmę.

Basa nubėgu

Per nupjautą žolę,

Jau vystančias

Klostuotas pradalges...

O toliai kviečia, moja,

Kur žydi dalgio

Nepaliestos pievos.

Gal ten vaikystė

Margu drugeliu plasnoja?

Laukimas

Tos kantrios žvejų motinos,

Į skaras susisupusios,

Žmonos ir nuotakos

Vėjo plaikstomais drabužiais,

Meilės išsiilgusios,

Balta viltimi

Tarsi bangų puta

Alsuojančios,

Mintyse kartodamos

Priesaiką šventą,

Ilgesingai tiesia rankas,

Kurios praskiria bangas,

Kad laivai, audrų išvengę,

Sugrįžtų į krantą.

Bobų vasara

Nunarplioti

Nostalgijos tinklai.

Atlikęs darbą,

Į šešėlį pasitraukia

Voras išdidžiai.

Įsipainioja į juos

Medžiai, žolės, žmogus.

Suvirpa lapai,

Suskamba tarsi varpeliai,

Sutviska saulė –

Ir žieduota bobų vasara

Su rudeniu ugningu

Jau šoka paskutinį

Pražūtingą meilės šokį.

O vasara,

Tu sužėrėk visom spalvom

Kaip moteris.

Pasidžiaugus vėstančiais

Saulės spinduliais,

Išeik –

Graži ir išdidi.

 

Vilma Kazimiera LIDEIKIENĖ

Gimiau ir gyvenau gražiose Kauno rajono apylinkėse. Nuo 1966 metų gyvenu Šiauliuose, tai mano antrieji namai. Esu bendraujantis žmogus: arba aš esu kitų žmonių apsuptyje, arba pati pasineriu į jų šurmulį. Tapau, rašau, skaitau, labai mėgstu klasikinę muziką. Jei nors kiek galiu prisidėti savo kūryba prie kitų žmonių triūso – esu laiminga. Mirtis išveda tik kūrėjus, o jų darbai, kad ir nedideli, pasilieka žmonėse.

***

Trumpėjančios dienos

Į darganą grimzta

Ir sieloje smilksta

Rudens migla...

Vaivorykštės tiltas

Prieš saulę tapytas:

Sušvito ir liko

Išlytas žolėj –

Į dangų nubėgti

Sekundžių pritrūko!

Basa nebevaikštai

Po laiko atolus:

Baugu susižeisti

Į miražų šukes.

Prieš lietų

Įskaudinta siela

Apnuogina žodį –

Reikėtų atleisti

Jei laisvėn išsprūdęs

Įžeistų tave...

Net kregždės, prieš lietų,

Arčiau žemės sklando:

Į lizdą sugrįžtant.

Nubrozdina žolę

Sopia krūtine!

Trioletas

Plazda lapų plaštakėlės,

Ant takų po kojom miršta:

Nieks nežino, kad joms skauda –

Plazda lapų plaštakėlės...

Jų sparneliai paauksuoti:

Rudos, rausvos ir geltonos –

Plazda lapų plaštakėlės.

Ant takų po kojom miršta...

Domas LINKEVIČIUS

 

Lietuva. Ikonos

Dievai sutūpę į padangių vilnas

tik švaistosi mažais lėktuvais. Duoti,

padovanot save geidžiu, nes pilnas

esu. Versmės prisotinta vaizduotė

įgalina skraidyti ir pakylu.

Ten, į dausas, tiek einantys, tiek nėję –

jie sveria – ir nereikia būt akylu,

jog pastebėtum – sielos nelieknėja.

Nepaprasta regėt iš paukščio skrydžio

kaip salą ežeras, o kalvą slėnis

apglėbęs meiliai. Paukščiams nepavydžiu,

nes kiekvienam skirta kita mįslė, nes

kometomis nakties danguj pradingęs

aš lūpom nuorūkos bučiuoju upę.

Vaizdus įsidėmėjęs upės vingis

atspindi vilnas, kur Dievai sutūpę.

2012-05-18 – 20 Traukiniai: Kaunas-Vilnius – Vilnius-Kaunas

Keli. Auto. Jai.

Aš susižeriu rudenį tavo akių.

Glostau plaukus nakties juodumo.

Pirštais nubraukiu skruostų raudonį –

Dievo plaštakoms tapant saulėlydžius.

Mano žvilgsniai mažyčiais bateliais

vaikštinėja sniegynuos tavo,

išsvajotom kalnų viršūnėm,

pavojingais lytėjimų skardžiais.

Visos išvykos – atradimai pasaulių,

kuriuose tavo kvapo esama

ir kvėpavimo ritmiškai lėto,

intymaus giluminio alsavimo.

Noriu braidžioti tavo užutėkiais,

plaukti įlankom ir lagūnomis.

Plikomis apkabinti rankomis.

Niekada. Niekada nepaleisti.

2012-04-06 Kaunas

Miglos – vaiko atminimai

Būna viskas, ko imies tu,

paslapčių keistų sukurta:

elgetos dalija turtą,

gatvės išsuka iš miestų,

musmirės nežudo musės,

laikas veik nustoja slinkęs,

švinta Vaivos juostos linkis

ir pasaulis įdomusis

žodžiais klesteli į rimą.

Primena vaikystę, būna,

kai stebi iš padilbų, na,

kaip senelis rūko „“,

deficitinį šampūną

trina tau į paiką galvą.

Viskas lyg ir taip, tik, gal va

šitaip ir visai nebūna...

2012-02-16 Kaunas

Po Vilnių. Pojūčiais

Nors properša dangaus užlopyta, žinau pro ją lis

lašai ant Vilniaus, o pro parką akmenim išgrįstą,

upe plauks gulbinas – toks pieniškai grakštus rojalis,

kuris jį stebinčiųjų duonos paprašyt išdrįsta.

Lengvu sparnu užgauti katedrinį varpą sau leis

vidudienio kaitros nutekintas tingus balandis,

ir mūsų plaštakos ramybėj apsikeis pasauliais.

Po to ant žemės nusileis virš miesto tyliai sklandęs

paralyžiuojantis lengvai kiekvieną mieguistumas.

Žaviai aukštybių auksaplaukei vakarą pirš toliai...

staiga – naktis, atminimus į sutemas nustūmus,

prieš rytmetį save padovanos neužmirštuolei.

2012-05-03 Traukiniai: Kaunas-Vilnius – Vilnius-Kaunas

Sapnaskiltės vokiečių gatvės

Naktimis birželio, vos pradėjus švisti,

akrobatas rytas vaikščioja per lyną

siauro horizonto. Svajones išvystę,

vaikiškai linksmi važiuojam į Berlyną.

Pakeliui padangėj regim – plyšus gysla

debesis vaiskiu raudonumu nudažo.

Varšuvą patiltėse aplaižo Vysla,

kelias prieky susilieja į miražą.

Mirgantys šviestuvai glosto stiklą, stotys

dvelkia rūkalais, gurkšnoja pigų alų.

Visa, ką patyrėme lig šiol – klastotės.

Visa, ką patirsim – iš originalų,

iš tiesų, apaugusių kreivom tikrovėm,

kuriose visus takus žiedai užpustė.

Mes nė sapno nepasėjome – tik rovėm

ir todėl dabar negalime nubusti.

2012-06-28 Autobusas: Berlynas-Varšuva-Vilnius; Traukinys: Vilnius-Kaunas

Slaptaraštis

Aš trokštu aplankyti Portugaliją

ir tas troškimas niekaip neišdyla,

kaip magija, kur slypi kortų galioje

ir supasi burtažodžiais prieš tylą.

Prieš miegą prišaukti kerai, pavergę jos

toliausius kampelius, man širdį bado.

Aplinkui tiek stebuklinės energijos –

svaigstu nuo vynuogynų ir nuo fado.

Sapnapėdėmis Lisabonoje, Evoroj...

pasąmonės vaizduotžingsniais – ties Portu.

Rasotą rytmetį, atvėsus orui,

saldi apgaulė išgaruos iš kortų.

2012-03-20 Kaunas

Tapatumai

Iš nuostabos prinokusiomis akimis po Alpes

keliauju tarsi jaunas, nepatyręs tirolietis,

kalnų didybės ištiktas ir dvasiškai apalpęs.

Seniai mana ranka prie tavo kūno tyro lietės.

Eiklumą išmėginęs, pėsčiomis išmaišęs Vieną,

kur sielos giminingos – Štrausas, Mocartas ir Gėtė –

aš liautis negaliu svajoti apie meilę vieną,

kuri skirta tik tau ir tik tave geidžiu regėti.

Jokia viršukalnė, joks ežeras ir joks upelis

tau niekad neprilygs, kai tu mane čiumpi, lieti be

kalbų, man šiaušiasi kiekvienas kūniškas plaukelis

ir aš beprotiškai džiaugiuos atgavęs pilietybę.

2012-04-18 Autobusas: Halštatas-Viena-Brno