Naujausios
Šachmatai
Vasilijus Jerošenka mėgo ir gerai žaidė šachmatais. A. Charkovskis savo knygoje „Žmogus, nustebinęs pasaulį“ aprašo šį rašytojo pomėgį. Net būdamas septynerių metų berniuku Obuchovkoje įveikdavo daugelį savo bendraamžių, o jau būdamas šešiasdešimties – dalyvavo Visos Rusijos aklųjų sąjungos neregių šachmatininkų turnyruose.
Vasilijaus Jerošenkos mokinys ir šio žaidimo partneris Viktoras Peršinas pastebėjo: „Pasakyti, kad Vasilijus Jakovlevičius nesavanaudiškai mylėjo šachmatus, neužtenka. Jis kaip tas knygų mylėtojas, skaitantis tik jam vienam priklausančią retą knygą. Neperdėdami galime pasakyti, kad jis su šachmatais elgėsi kaip su savo turtu elgėsi šykštusis riteris. Jis šachmatus dievino, fetišavo, pakylėjo iki absoliuto “ (cit. pagal Харьковский, 1978).
Su šachmatais, pritaikytais akliems, jis nesiskirdavo ir kelionėse. Pasakojama, kad Vasilijui Jerošenkai 1932 metais Paryžiuje yra tekę žaisti su tuometiniu šachmatų pasaulio čempionu Aleksandru Aliochinu (1892 – 1946). Štai kaip šį įvykį aprašo A. Charkovskis: „Kartą po esperantininkų kongreso posėdžio Jerošenka užėjo į garsią šachmatų kavinę „Regence“, įsikūrusią Operos alėjoje, kurioje kažkada lankėsi daugelis pasaulio šachmatų čempionų nuo Fransua-Andre Filidoro (François-André Danican Philidor, 1726 – 1795) iki Aleksandro Aliochino (Алекса́ндр Алекса́ндрович Але́хин, 1892 – 1946). Jam patiko ten tvyrojusi atsipalaiduojanti atmosfera. Pažįstamas durininkas paėmė Jerošenkos lazdą ir kepurę. Neregys rašytojas užsisakė puodelį kavos ir apelsinų sulčių, o po savo šachmatų lenta pakišo penkis frankus (čia žaidė tik už pinigus) ir ėmė laukti partnerio. Staiga jis išgirdo linksmą skambų baritoną.
– Laba diena, – tarė nepažįstamasis prancūziškai su pastebimu rusišku akcentu. – Ar sutiksite žaisti su manimi?
– Su malonumu.
– Tokių šachmatų nesu matęs. O, lentoje yra išgręžtos skylės, o juodi ir balti kvadratai turi atbrailas. Paprasta ir šmaikštu, ir labai patogu aklam priešininkui. O kaip dėl taisyklės „palietėi figūrą. tai judėk“?
– „Išimk figūrą iš lizdo – judėk“, – taip, atrodo, parašyta šachmatų taisyklėse. Jei jums tai nesunku, kiekvieną savo ėjimą komentuokite balsu.
– Sutinku, – atsakė nepažįstamasis ir taip pat padėjo po lenta penkių frankų banknotą.
Prie stalo susirinko būrys žiūrovų. Tačiau žaidimas nebuvo aštrus. Po kelių apsikeitimų figūromis padėtis taip supaprastėjo, kad varžovas pasiūlė lygiąsias. Jerošenka sutiko. Nepažįstamasis paspaudė ranką, pasiėmė savo banknotą ir išėjo.
– Jums pasisekė, pone, – pasakė padavėjas. – Tik pagalvok: žaisti su pačiu pasaulio čempionu.
– Vadinasi, tai buvo Aleksandras Aliochinas? – nusivylęs paklausė Jerošenka. Jis ruošėsi išeiti ir padavėjui atidavė savo penkis frankus.
– Ne, pone, ne, aš neimsiu. Jūs taip retai mus apsilankote, kad negaliu atsilyginti už jūsų dosnumą.
– Nieko, imk laimei. Su mišriu džiaugsmo ir kartėlio jausmu Jerošenka prisiminė savo žaidimą su Aliochinu. Metams bėgant jam vis labiau atrodė, kad didysis maestro jo, neregio, tiesiog pasigailėjo. O Jerošenka labiausiai nekentė gailesčio“ (Харьковский, 1978).
Maskvoje aklieji šachmatininkai susibūrė dar 1924 metais, o Vasilijus buvo tarp šios iniciatyvos organizatorių ir aktyvių dalyvių. Nuo to laiko prasideda šachmatų ir šaškių judėjimo istorija Visos Rusijos aklųjų draugijoje. 1938 metais Vasilijus Jerošenka, lydimas sesers Pelagėjos, atvyko į tuometinį Leningradą dalyvauti pirmajame visos Rusijos aklųjų šachmatų turnyre, kuris vyko liepos 10–27 dienomis.
Vasilijus Jerošenka turnyre žaidė kaip turintis gerą kvalifikaciją. Jis turėjo II šachmatininkų atskyrį. Minėtame turnyre Vasilijus užėmė trečiąją vietą. Pirmąją vietą turnyre užėmė aklas esperantininkas Piotras Gorčakovas (Патлань, 2020). Apie šį turnyrą Vasilijus Jerošenka pateikė informaciją žurnalui „Life of the Blind“ („Aklųjų gyvenimas“).
Jei tuo metu aklasis žaidžiantis šachmatais kėlė reginčiųjų nuostabą, tai šiandien nieko nenustebinsi, kad veikia Tarptautinė šachmatų asociacija (IBCA), kuri yra tarptautinė sporto organizacija, vienijanti nacionalines aklųjų ir silpnaregių šachmatininkų šachmatų federacijas. Ji priklauso Tarptautinei šachmatų federacijai ir Tarptautinei aklųjų sporto federacijai, kuri organizuoja aklųjų šachmatų olimpiadas ir aklųjų komandų pasaulio taurės varžybas. Organizacijos būstinė yra Homberge, Vokietijoje. Šiai organizacijai priklauso daugiau nei 50 šalių.
Šlapias žvirblis
Vasilijus Jerošenka bendravo su žymiais japonų rašytojais ir kitais meno žmonėmis. 1915 metų vasarį, kai Vasilijus ilsėjosi Tokijaus Naros parke, prie jo susipažinti priėjo japonas. Galbūt jį sudomino neregys europietis, nes paties nepažįstamojo tėvas jau buvo apakęs.
Šis žmogus buvo žymus japonų rašytojas, dramaturgas, kritikas ir visuomenės veikėjas Akita Udziaku (Akita Ujaku, 1883–1962; Udziaku – pseudonimas, tikrasis vardas Tokuzo). Akita buvo vienas iš šiuolaikinio japonų teatro „Shingeki“ įkūrėjų. 1907 m. pradėjo publikuoti savo kūrinius. Pirmieji darbai buvo antikarinio pobūdžio (apsakymas „Pirmoji aušra“ ir kt.). 1919 m. prisijungė prie proletarinės literatūros rašytojų grupės. Rašė trumpas dramas, persmelktas anarchizmo idėjomis. Mėgo indų filosofiją (mistinė drama „Buda ir vaiko mirtis“, 1920 m. ir kt.). 1920-ųjų pradžioje prisijungė prie socialistų judėjimo. 1927–1928 metais lankėsi buvusioje Tarybų Sąjungoje.1928–1934 metais -Proletarinio mokslo instituto vadovas. Taip pat žinomas kaip vaikų literatūros autorius (Аникеев, Такеда, 2017). Įdomu tai, kad Akitos Udziaku tėvas buvo akušeris Kuroiši mieste, Honšiu saloje, ir buvo toks garsus, kad buvo vadinamas „naujagimių dievu“, o jis apako dar prieš gimstant sūnui. Tai reiškia, kad pats Akita turėjo bendravimo su aklaisiais įgūdžių (Патлань, 2020).
Vasilijų Jerošenką imponavo šio žmogaus kuklumas: „Dažnai prisimenu, kaip jis man aiškino, kodėl pasirinko tokį nerimtą pseudonimą. Tiesą sakant, buvau visiškai sutrikęs, kai sužinojau, kad Udziaku verčiamas kaip šlapias žvirblis. Štai kur tuštybe nė kiek nekvepėjo! Kitas su savo, kaip rašytojo, šlove jau seniai būtų pasivadinęs Ereliu, Sakalu arba, blogiausiu atveju, Vieversiu. Jis liko Žvirbliu, kuris kadaise jam atrodė mielas, šiltas, jaudinantis nepelnytai įžeistos, silpnos būtybės simbolis. Udziaku nepavargo sakydamas, kad tarnavo vienai idėjai – padorių, malonių, silpnų žmonių vienybei, kurie negali pasikliauti niekuo kitu, tik vienybės stiprybe. Ir skundėsi, kad tiek daug nepajėgia: neturi daugiau jėgų nei žvirblis“ (citat. pagal Поляковский, 2000).
Akita Vasilijų Jerošenką įvedė į savo draugų, besidominčių rusų kalba, ratą. Viena iš tokių draugų buvo parduotuvės ir kavinės „Nakamuraja“ savininkė, žurnalistė, rašytoja, rusų literatūros žinovė Soma Kokko (1877 – 1955). Į šią kavinę rinkosi „Raudonkepurių draugija“ – kurios nariai dėvėjo raudonas kepuraites. Tai buvo savotiškas literatūros debatų klubas, kuriame dažnai diskutuodavo politikos ir meno klausimais. Soma Kokko pakvietė Vasilijų Jerošenką gyventi jos namuose, kur šeimininkei ir kitiems šios draugijos nariams Vasilijus Jerošenka vedė rusų kalbos mokymus. Šių namų šeimininkė Soma Koko Vasilijumi rūpinosi kaip savo vaiku ir net mokėjo jam už rusų kalbos pamokas.
Vasilijaus Jerošenkos ir Akitos Udziaku draugystės nauda buvo abipusė. Vasilijus Udziaku supažindino su savo draugais, o svarbiausia – sudomino esperanto kalba. „Autobiografijoje“ jis rašė: „Kai visiškai nuvyliau gyvenimu ir pasiekiau kraštutinį nihilizmo laipsnį, mano regėjimo lauke atsirado Vasilijus Jerošenka. Sužinojau, kad Jerošenka, būdamas aklas, su dideliu entuziazmu dirbo pasaulinio esperantininkų judėjimo labui. Iš karto pradėjau mokytis esperanto“ (cit. pagal Харьковский, 1978, р. 61). Ir išties Akita Udziaku tapo esperanto kalbos šalininku.
Garsus aktorius Sasaki Takamaru prisiminė, kad tuo metu Somos Kokko namuose susikūrė būrelis „Tsutino kai“ („Žemė“), kuriam vadovavo Akita. Iš šio būrelio gimė garsusis „Pažangusis teatras“ – „Senkuza“. Spektakliuose dalyvaudavo pati ponia Soma Kokko ir jos dukra Chikako. Vasilijaus Jerošenkos kritika, kaip taisyklė, buvo kategoriška, kartais net aštri, kas kontrastavo su jo gana vaikiška išvaizda: „Šviesūs banguoti lininiai, pečius siekiantys plaukai, švelnus, kiek moteriškas veidas, tvirtai užmerktos akys, šviesūs baltiniai, platus su sagtimi diržas, kiek į dešinę pakreipta galva – visa išvaizda persmelkta nenusakomu aristokratišku orumu, man sukelia neapsakomai šiltą jausmą“, – charakterizuodamas Vasilijaus Jerošenkos išvaizdą, pastebi japonų rašytojas Eguti Kijiesi (Киeси, 1962). Tačiau kiti autoriai akcentuoja, daugeliui neregių būdingą, kiek atgal atloštą galvą (Бурцева, 1962). Matyt, tuo metu Japonijoje ne tiek daug buvo europiečių, o vienas ir be palydovo keliaujantis neregys, be abejonės, traukė praeivių dėmesį.
Vasilijaus Jerošenkos lingvistiniai sugebėjimai tiesiog nuostabūs – po metų jis laisvai kalbėjo japoniškai! Japonijoje Vasilijus pradėjo rašyti prozą. Jau 1916 metų sausį žurnalas „Kibo“ („Svajonė“) išleido „Popierinio žibinto istoriją“ („Tyotin no hanasi“), kurią po pusantrų metų gyvenimo šioje šalyje Vasilijus Jerošenka sukūrė japonų kalba. Paskelbus šį kūrinį dėl aukšto meniškumo Vasilijus Jerošenka Japonijoje pradėtas vadinti poetu. Pradedantysis rašytojas sugebėjo subtiliai pajusti Rytų dvasią, todėl greitai tapo savu tarp japonų ir kinų. Japonijoje praleisti metai neregiui rašytojui tapo vieni laimingiausių gyvenime. Draugai japonai jį supo rūpesčiu ir dėmesiu. Tuo pačiu metu buvo publikuotas ir antras kūrinys „Lyja“ („Ame ga huru“). Pasak Mine Yoshitaka, istorija pirmą kartą buvo parašyta esperanto kalba, o į japonų kalbą išvertė jo geriausias draugas Akita Udziaku.
(Bus daugiau)
