Naujausios
Šiaulių fotografijos riteris, fotomenininkas, aktyvus pilietis Ričardas DAILIDĖ – daugiabriaunė asmenybė, kuriai likimas lėmė išbandyti scenos meną, bet galiausiai jį pavergė fotografijos menas. Autorius sukūrė savito braižo fotografijų ciklų („Prarasto laiko labirintai“, „Lietuvos atgimimo kronika“ etc.), savo kūrybą pristatė personalinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo grupinėse parodose.
Nuo Lietuvos Atgimimo pradžios R. Dailidė fiksavo Sąjūdžio kelią, kūrė žymių krašto ir pasaulio lietuvių portretus, fiksavo džiazo gyvenimą ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse (Lenkija, JAV, Kuba, Latvija, Vokietija, Estija, Čekija etc.), kur eksponuoti jo fotografijų ciklai „Kryžių kalnas“, „Užgavėnės Kurtuvėnuose“, „Laikas eina per miestą“, „Langas į Kubą“, „Kolegos“, „Jazz“. Parodos ir darbai skirtingi, bet visus sieja fotomenininko pastangos ieškoti santykio su aplinka, žmogumi, apskritai sociumu. Autoriaus darbai iš džiazo gyvenimo išduoda buvusį muzikantą – žavi tų darbų vaizdo ritmika.
Ričardui fotografija yra kalba, atspindinti Gyvenimą, Laiką ir Žmogų tame kintančiame laike. Tik fotoaparato spragtelėjimas sustabdo tą laiką, kuris tą akimirką tampa istorija. Mįslingiausia, kad Ričardas kuo toliau, tuo daugiau save pagauna galvojantis, ką tas konkretus, kartais pažįstamas, bet dažniau visai nepažįstamas, žmogus veikia šiandien, po daugelio metų. Ar jis apskritai gyvas, koks jo likimas, kur tą jo užfiksuotą mergaitę, berniuką, jaunuolį nuvedė gyvenimo vingiai? Vadinasi, fotografija bėgant laikui tampa gyvenimu, jungiančiu nuotraukos objektą ir patį autorių.
Pristatoma R. Dailidės paroda „Likimas...“ ir yra originalios refleksijos apie lemtį, dalią, liktį, laimę. Sudėtingi klausimai ir dar sudėtingesni atsakymai. Kaip sakė rašytojas Jonas Biliūnas, likimo pirštas viską surašo gyvenimo knygon. Fotomenininkas Dailidė komentuoja savo kūrybą: „Man rūpėjo žmogaus likimas bet kurioje situacijoje ir jo santykis su žeme.“ Rašytinis žodis gali būti nepatikrinamas, o iš fotografijos nieko neištrinsi, nenutylėsi. Tai ypač ryšku Ričardo fotolakštuose, kur užfiksuoti Atgimimo metų įvykiai, šventės, mitingai. Nepaslėpsi nei emocijų, bendros tautos nuotaikos, lūkesčių. Kaip ir unikalus autoriaus žvilgsnio, kuris pastebi tai, kas iš pirmo akimirksnio nepamatoma, nepastebima, nesuvokiama.
Tai kas gi jis, Ričardas Dailidė, kokia jo gyvenimo ir kūrybos vizitinė kortelė, padedanti suvokti parodą „Likimas...“? Ir čia priminsiu M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje pristatytoje R. Dailidės fotodokumentikos parodoje „Iš praeities atgimstantys… (1974–1994 m.)“ mano užsirašytus prof. Vytauto Landsbergio žodžius apie fotomenininką Ričardą: „Tikrasis metraštininkas‘‘. Šį kartą jis nenuspėjamo žmogaus likimo metraštininkas, gebantis įamžinti žmogaus „Aš“, istorijos ir laiko rato ženklus.
Ričardas neslepia, kad jis yra „žmogus iš praeities“. Gal todėl ir šioje parodoje pristatomi darbai atkeliavo iš neaprėpiamų autoriaus asmeninių archyvų. Publikuojamuose darbuose vyrauja detalė, galvojimas, koks užfiksuoto žmogaus likimas, kur gyvenimas įamžintąjį nuvedė, kaip jį paveikė socialinė aplinka, pasikeitusi politinė situacija ar dramatiškoji istorija. Ir visai nesvarbu, ar tas žmogus žinomas, atpažįstamas (kaip Popiežius Jonas Paulius II, Romas Kalanta, Leonidas Donskis, Žibuntas Mikšys, Martynas Gaubas), kartais autorius net specialiai pasirenka tokį komponavimo rakursą, kad matosi tik asmens nugara. Tai provokuoja metaforinį mąstymą, paslėptą mintį, kintantį suvokimą. Ričardas savo eksponuojamais darbais tarsi kviečia, provokuoja žiūrovą, vertintoją mąstyti apie Likimą, Gyvenimą, jame išpažįstamas vertybes, savo veiksmų, poelgių prasmę.
R. Dailidės darbai, jo asmenybės skleidžiamos vertybės vis labiau stiprina mintį, kad autorių įvardyti tik kaip socialinės dokumentikos fiksuotoją, savojo amžiaus metraštininką, yra per siaura ir banalu. Šia paroda ilgametis Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Ričardas Dailidė liudija, kad gyvenimas yra kažkas daugiau negu praeinanti kasdienybė. Lieka tai, kas nesibaigia – Dalia, Likimas, Lemtis, Liktis. Ir tai jau nebepriklauso tik nuo mūsų...
