Naujausios
Šiaulių „Laiptų galerijoje“ veikia medijų menininko ir meno kritiko Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus Remigijaus Venckaus tapybos paroda. Pokalbis su menininku apie kūrybos viražus.
– Esate meno kritikas ir menininkas, taip pat ir dėstytojas. Gal galite detaliau prisistatyti bei papasakoti, kaip dera šios skirtingos pozicijos?
– Na, tarp visų mano įvairių vaidmenų – aš jau septynerius metus esu ir menų srities profesorius. Taip pat esu humanitarinių mokslų, menotyros daktaras. Mano bakalauro studijos buvo dailininko grafiko, magistro – meno istoriko. Anuomet studijavau Šiaulių universitete. 2014 m. apgyniau menotyros disertaciją Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose dėstau dizaino ir komunikacijos disciplinas. Tenka dirbti su informacinių technologijų, humanitarių ir socialinių mokslų bei menų studentais. O kur dar mano, kaip meno renginių kuratoriaus veikla. Esu kuravęs beveik 50 meno parodų ir festivalių; gal net savotišką kuratoriaus karjeros piką pasiekiau 2023 metais. Buvau vieno didžiausio dailės renginio Balkanuose kuratorius, tai – tapybos bienalė Zagrebe (Kroatija).Taip pat mano asmeninėje biografijoje galite pastebėti, kad surengtų autorinių parodų skaičius sparčiai artėja link 100. Dažniausiai kuriu eksperimentinę fotografiją, kiek rečiau grafinio dizaino objektus ir videofilmus.
– Visuomenė Jus gerai pažįsta, kaip daug rašantį meno ir kultūros publicistikos straipsnių, pristatantį meno parodas ir menininkus. Tačiau šiais metais pradėjote rengti ir tapybos parodas. Kas jus paskatino tapyti, o galbūt – grįžti prie tapybos?
– Šiais metais mano karjeroje įvyko posūkis, 2024 m. kovo 15 dieną Kėdainiuose pristačiau tapybos parodą, o štai kovo 22 d. – „Laiptų galerijoje“ atyidaryta tapybos paroda, skirta Šiauliams.
Gal tai ir yra mano grįžimas prie tapybos. Bakalauro studijų metais, o vėliau ir periodiškai patapydavau. Tačiau niekados anksčiau netapiau tikslingai ir programiškai. Vis tik poreikis tapyti manyje glūdėjo ilgai.
Tapyba yra geras ir meditaciją primenantis užsiėmimas. Antra – pasaulis išėjo iš proto dėl technologijų, kurios generuoja ir regeneruoja atvaizdus. Kiekvienas diletantas dabar gali fotografuoti, filmuoti ir kurti muziką kompiuteriu, nurodydamas dirbtiniam intelektui, kaip ir koks turi būti sugeneruotas konkretus audiovizualinis kūrinys. Atrodo, kad daug kas užsižaidė šiais skaitmeniniais įrankiais. Vartotojai atrodo esą užniūniuoti dirbtinio intelekto magijos ir visiškai nebesugeba regėti skirtumų tarp originalaus kūrinio ir skirtingų algoritmų kratinio. Vaizdų kūrimo technologinis automatizavimas priveda prie to, kad devalvuojama audiovizualinė kūryba. Gal dėl to išlavintą skonį turintys asmenys vis dažniau atsisuka į vienetinę, autorinę, originalią meno kūrybą.
– Ar skaitmeninė – kompiuterinė kūryba tai jau jūsų karjeros praeitis?
– Oi, tikrai ne. Iš ko aš valgysiu duoną, jei nebemokėsiu valdyti skaitmeninės kūrybos įrankių?… Dauguma mano dėstomų disciplinų reikalauja valdyti ne vieną audiovizualinės kūrybos įrankį.
Aš planuoju nuosekliai plėtoti tapybą, tačiau paraleliai neatsisakysiu ir fotografijos. Man skaitmeniniai įrankiai taip pat įdomūs kaip ir teptuku klojamas dažas. Kai aiškiai suformuoji idėją ir sieki jos įgyvendinimo, atrodo, kad pati idėja prie savęs pritraukia tik jai tinkančias priemones. Mano studijoje, kurią esu įrengęs savo namuose antrame aukšte, puikiai sugyvena kompiuteris, fotoaparatas, vaizdo kamera ir molbertas su drobe.
Ir Šiauliuose eksponuojamoje parodoje žiūrovai gali išvysti ir atspausdintą skaitmeninę tapybą. Ją aš kūriau laisvalaikiu ir tais momentais, kai negalėdavau likti savo studijoje. Pavyzdžiui, 2023 m. vasarą autobusu vykau į Berlyną. Kelionės metu nutapiau planšetėje kelis kūrinius. Kitas atvejis – poliklinikoje laukdamas, kol gydytoja priims konsultacijai taip pat iš rankų nepaleidžiu planšetės. Tad diena po dienos ir mano kompiuteris pasipildė skaitmeninės tapybos kūriniais. Neskubėdamas ir neturėdamas užsibrėžto termino sukūriau 26 kūrinius.
Skaitmeninė tapyba – taip pat abstrakti. Kūrinių forma labiau sugestijuoja nuotaiką, tačiau ir jos nurodyti kokiu nors pavadinimu vengiu. Tikriausiai todėl visi kūriniai vadinasi skaitmeninė kompozicija ir turi savo numerį bei sukūrimo datą. Prie šių duomenų nurodau ir miestą, kuriame lankantis gimė kūrinys. Žiūrovui leidžiu įsivaizduoti, kokia gi galėjo būti mano nuotaika kūrybos procese ir kas galėjo lemti būtent tokią vizualinę kalbą.
Tikiuosi, kad į mano kūrinius galima žvelgti atvira širdimi ir pačiam susikurti asociacijas. Aš panašiai elgiuosi ir tapydamas akrilu. Pirmiausiai norėjau visus akrilu tapytus paveikslus vadinti tiesiog kompozicija ir nurodyti jos numerį. Bet kuo ilgesnis tapybos aktas ir kuo įdėmiau mąstau, ką ir kaip tapau, tuo labiau pats kūrinys tarytum „prisipažįsta“, koks jam pavadinimas tinka.
Taigi, paveikslai įvardijami labai asociatyviai, be didelės pretenzijos į aukštąsias prasmės ir egzistencijos paieškas. Pavyzdžiu: „Žalias brūkšnys“, „Paplūdimys“, „Futbolo aikštė“, „Šuniukai“, „Rugių laukas“, „Saulytė“ ir panašiai. Vis labiau vertinu ir suvokiu, kad pasaulio grožis yra paprastume. Sakykite, ar tikrai nėra prasminga, bet tuo pačiu ir labai paprasta – banguojantis rugių laukas, ilgi rudeniniai šešėliai, žydinti lauko gėlė, miško ošimas, lėtai į stogą barbenantis lietus, sniego girgždėjimas…. Galima daug dalykų vardyti, kurių paprastame grožyje ir egzistuoja prasmė. Tad mano tapyba yra apie prasmes paprastume, o gal net apie paprastumo prasmę…
– Suprantu, kad taip dėliodami mintis jūs provokuojate žiūrovą, tačiau už provokacijos galbūt yra kas nors ypač sudėtingo?
– Paprasti dalykai dažniausiai ir yra nepaprasti. To mes nesuvokiame tol, kol mūsų neištinka, kokia nors gyvenimo krizė, pavyzdžiui, išsiskyrimas su artimu žmogumi, sunki liga. Gyvenimas yra labai nuostabus, nepaisant pakilimų ir kritimų, aš džiaugiuosi tuo, kas yra aplinkui. Dėl to vertinu ir tuos paprastus dalykus. Tad šis paprastumo ir nepaprastumo paradoksas ir slypi mano kūriniuose.
Vis tik noriu paprašyti savo parodos lankytojų ne įsitempti, o atsipalaiduoti. Kviečiu į parodą atvykti, kaip į reginių gausią kelionę, vartoti tapybą akimis kaip malonų reginį. Noriu, kad jūs būtumėte ramūs ir priimtumėte mano sukurtus paveikslus, kaip kitokią, dar vieną tikrovės refleksijos formą. Bet kuriuo atveju jūs būsite teisūs, net tada, jei kurio nors kūrinio nesuvoksite arba kuri nors drobė nepatiks. Ateikite į tapybos parodą, kaip į meditaciją, susitikti su savimi ir su paprastais tikrovės dalykais…