Naujausios
Priminė įvykį
A. Vitkauskas į redakciją paskambino „Šiaulių krašte“ perskaitęs straipsnį „Nuotrauka laikraštyje atgaivino prisiminimus apie vaikystės Šiaulius“, jame prisiminimais dalijosi Irena Stonienė. Moteris pasakojo ir apie vaikystėje įsirėžusį įvykį: Šiaulių turguje vokiečių sušaudytus tris asmenis. I. Stonienė minėjo, kad nelaimingieji – septynerių metų piemenukas, pas ūkininką tarnavęs bernas ir pats ūkininkas.
A. Vitkauskui ši istorija gerai žinoma, jis patikslina: sušaudyti buvo ūkininkas Misius su dviem sūnumis. Misius nuomojo žemę iš A. Vitkausko senelio Aleksandro Vitkausko.
„Mano vaikiška atmintis labai stipri. Anksčiau nekreipdavau dėmesio, bet kuo vyresnis amžius, tuo dažniau pradėjau tą filmuką persukti“, – šypsosi A. Vitkauskas.
A. Vitkauskas gimė 1935 metais Tautinių kaime, netoli Šiaulių.
„Tos žemės Jekaterinos buvo padovanotos grafui Zubovui. 1910 metais buvo atlikti matavimai, išskirstyti sklypai ir žemė išparduodama. Mano senelis nupirko beveik 31 hektarą. Pirkimas buvo apiformintas 1914 metais. Pirko su banko paskola – 2 000 auksinių rublių, įmoką – 500 – turėjo sumokėti iš savo sąskaitos. Mano tėvas buvo septynerių metų, broliai vyresni. Kas gi dirbs žemę? Žemę išnuomojo Misiui.“
Kai 1931 metais susituokė A. Vitkausko tėvai, jauna šeima apsigyveno Tautinių kaime, tad nuomininkas turėjo išsikraustyti. Su Misiumi tėvas dar susitikdavęs Šiaulių turguje.
Apie lemtingą įvykį A. Vitkauskas pasakojo tokią istoriją: Misiaus sūnus rado vokiečių greitojo ryšio laidą, pamanė, kad geras daiktas, iškirto didelį gabalą ir laidu išpynė vežimo galą. Vokiečiai pamatę suprato, iš kur laidas, ir turguje sušaudė tėvą ir du jo sūnus.
Keturi broliai
A. Vitkausko senelis Aleksandras Vitkauskas buvo knygnešys.
Šiaulietis juokiasi, kad tuo metu buvo Aleksandrų epidemija – šiuo vardu pakrikštytas senelis, abi močiutės, teta, uošvė, o vėliau Aleksandras buvo ir viršininkas.
Anūkas spėja, kad senelis greičiausiai turėjo kažkokį verslą, žino, kad važinėjo į Rygą. Lėšų užteko ne tik žemei įsigyti, bet ir du sūnus išleisti į mokslus.
Aleksandras Vitkauskas mirė 1918 metais nuo „ispankos“, palaidotas Senosiose Šiaulių kapinėse. Ant paminklo pažymėta, jog buvo Lietuvos knygnešys.
Užaugino keturis vaikus: Adolfo tėvą Feliksą bei Klemensą, Leoną, Juozą.
Leonas Vitkauskas (1902–1994) – žurnalistas, redaktorius, rašytojas. Žurnalistikos enciklopedijoje nurodyta, kad L. Vitkauskas buvo savanoris, 1919 metais 9-ajame pėstininkų pulke įsteigė pirmąjį Lietuvos kariuomenės dalių laikraštį „Tėvynės gynėjas“.
Atlikęs tarnybą, išvyko į Škotiją, ten iki 1923 metų redagavo laikraštį „Išeivių draugas“. Grįžęs Šiauliuose su J. Šliūpu bei kitais bendraminčiais 1924 metais įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją. 1924–1925 metais redagavo laikraštį „Šiaulių naujienos“, vėliau dirbo „Lietuvos žiniose“. Straipsnius spausdino leidiniuose „Iliustruotoji Lietuva“, „Trimitas“, „Vairas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų kraštas“, „Savivaldybė“, „Rygos garsas“, „Jaunimas“, „Panevėžio balsas“, rašė ir į vaikų žurnalus „Žiburėlis“, „Žvaigždutė“, „Saulutė“. 1933 metais išvyko į JAV, bendradarbiavo spaudoje, įsteigė žinių biurą („News Bureau“).
„Broliai buvo truputį savotiški, truputį pykdavosi, visą laiką kibirkštys būdavo. Pavyzdžiui, Klemensas vedė savo pusseserę. Leonas paliko Lietuvoje žmoną, sūnų ir emigravo. Mano tėvelis domėjosi, po karo susirado brolienę ir jos sūnų Vilniuje. L. Vitkausko slapyvardis buvo Arėjas, sūnų taip ir pakrikštijo – Arėjas Vitkauskas.“
Adolfas Vitkauskas atsimena per radiją skambėdavusias dainas, kurių žodžių autorius Arėjas Vitkauskas – poetas, vertėjas, dailininkas.
Žydų gelbėtojų istorijas publikuojamame internetiniame puslapyje www.isigelbejesvaikas.lt nurodoma, kad Arėjas Vitkauskas ir jo mama Julija Vitkauskienė buvo pirmieji Pasaulio teisuoliai Lietuvoje (vardas suteiktas 1966 metais). 1948–1955 metais Arėjas kalintas lageriuose.
Klemensas Vitkauskas buvo fotografas, dalyvavo Šiauliuose susikūrusios Lietuvių tautai populiarinti draugijos „Putpelė“ fotografijų parodoje, įsijungė į Šiaulių kraštotyros draugijos ir „Aušros“ muziejaus veiklą.
A. Vitkausko tėvui Feliksui su mokslu nepasisekė – jį pašalino iš gimnazijos, nes sudalyvavo laisvamanių laidotuvėse.
„Tuo laiku vaikų užsiėmimas buvo rožančių gamyba. Atveždavo užsakovas karoliukų, vielučių, kryžiukų. Taip tėvas, būdamas vaikas, uždarbiaudavo. Paskui nuėjo į Jankausko pakinktų dirbtuves Šiauliuose, dirbo rimoriumi. Kai kaime pradėjo ūkininkauti, siūdavo pakinktus, mokėjo šitą amatą, ir pavalkus padarydavo.“
Vaikystės epizodai
A. Vitkauskas puikiai prisimena tarpukario ir pokario Šiaulius. Mena senuosius vežikus, sėdinčius ant pastotės, karietas ir jų sulenkiamus stogus. Bazuodavosi jie Varpo gatvėje – dar būdavo ir po karo. Miestą ryte budindavo arklių pasagos, vežimų per bruką dardėjimas. Kad laikas į darbą, tris kartus pranešdavo Frenkelio, Nurokų fabrikų sirenos.
A. Vitkausko senelis gyveno Tilžės gatvėje, tarp Aukštosios ir Gluosnių gatvės. Dokumentuose tai buvo Joniškio plentas numeris 6. Namas ilgas, medinis, keturi butai apačioje, du butai viršuje. Atsimena ir namo gyventojus. Tarp jų – dildžių fabrike už viaduko dirbusio Klimo šeima, skardininkas Zaura, muzikos instrumentų meistras Bochertas.
„Buvau labai smalsus, be manęs niekas negalėjo vykti. Jei manęs nesiveda ar nesiveža į miestą, jau riaušės“, – prisimena A. Vitkauskas. Smalsiam berniukui buvo viskas įdomu, ypač technika.
Prisimena: kai tėvui sugedo dviračio guolis, važiavo į dirbtuves Aušros alėjoje. Atmintyje smulkmeniškai išliko meistro darbas. Atėjus metui atsiskaityti, tėvas paklausęs, kiek. „Senais laikais buvo tokia mada: nepatogu daug prašyt, tai sakydavo „kiek negaila“, – prisimena A. Vitkauskas.
Prie senelio namo stovėjo Brejerio krautuvė. Arčiau Aukštosios gatvės veikė kirpykla, ten Adolfą atveždavo apkirpti. Nors tuomet dažniausiai vaikus kirpdavo avikirpėmis namuose.
Dar vienas namukas, išlindęs ant šaligatvio, buvo latvės, gydžiusios rožę. Ji išgelbėjo ir Adolfą, kai iškilo guzas ant šlaunies. Mama vaiką pradėjo vedžioti pas gydytojus, visi sakė tą patį: reikia operuoti. Galiausiai buvo nuvestas pas minėtą moterį, ji paėmė balzgano tepalo, užtepė ant sviestinio popieriaus, uždėjo ant kojos, aprišo. Dar davė kažkokio skysčio, lyg kreidos skonio. Per savaitę Adolfas išgijo!
Prieš Gluosnių gatvę stovėjo Marijos skulptūra. Ten gyveno meistras, namai per karą sudegė, jis išsikasė žeminę. O Marija išliko.
Prisimena Nurokų fabriko raugintų odų tvaiką. Svarsto, kur odininkas dėdavo teršalus, nes Kulpė tuomet nebuvo užteršta. Teta gyveno už Mekių – pusbroliai eidavo į Kulpę žvejoti, Adolfo darbas buvo surinkti laimikį. O laimikis buvo nemenkas.
Gamtos grožis – vienas iš šviesiausių vaikystės, jaunystės prisiminimų. Pakelės mėlynuodavo nuo gėlių, vadintų „pelenėmis“, vėliau, po melioracijos, išnykusių. O kiek būdavo paukščių, lenktyniaudavusių savo giesmėmis. Kai tėvas dirbdavo lauką, Adolfo darbas būdavo sužymėti pempių lizdus. Tėvas juo perkeldavo – saugodavo. Taip elgdavęsi ir kiti ūkininkai. Pavasarį sveikindavo vyturiai, lankydavo griežlė, baublys, atkeliaudavo pulkai kurapkų. O kur dar gausybė kiškių – kur eisi, sutiksi.
Kai su tėvu atvažiuodavo į Šiaulius, kažkur reikėdavo iškinkyti arklį ir pastatyti vežimą – gatvėje nepaliksi.
Betoninis namas Aukštojoje gatvėje, į kurio kiemą įvažiuodavo išsikinkyti, išlikęs iki šiol. Namo savininkus tėvas pažinojo. „Vyras buvo batsiuvys, turėjo neblogą liežuvėlį. Jei koks darbininkų susirinkimas, lipdavo ant bačkos, droždavo kalbą. Kai atėjo tarybinė valdžia – kalba, jau mūsų valdžia. Bet tuojau ir jo paties neliko, gavo 25 metus, pateko į kalėjimą. O galvojo „mūsų valdžia“.
Kitas 1940 metų epizodas – rinkimai į Liaudies seimą. Rinkimuose dalyvavo trise – Adolfo dėdės ir tėvas. „Parvažiavo, mama paruošė pietus. Galvoju, ko jie tokie patenkinti? Traukia biuletenius iš kišenių – nudžiautus! Dabar man jau aišku, kodėl buvo tokie patenkinti.“
Kadangi šeima turėjo per 30 hektarų žemės, 1940 metais hektarą valdžia paėmė ir davė dirbti bežemiui.
„Po karo tėvas sutinka tą žmogų, klausia, ko žemės nedirba. Tas žmogus sako: „Aš nebe toks durnas, kaip tada buvau.“ Perprato visą reikalą.“
Karo metai
A. Vitkauskas sako, jog jų namai buvo strateginiame taške: nuo plento gal 150 metrų, nuo pervažos – 250 metrų.
„1941 metų birželis buvo labai karštas. Rusų kariai bėgo paniškai, viską mesdavo. Tragiškai atrodė kareiviai, jų apranga – gimnastiorka, aulinių batų nebuvo, apmotkės. Nešiodavosi antklodes – suvyniotas, perrištas kaip pavalkus.“
Netruko pasirodyti vokiečių kariuomenė.
„Vokiečiai atrodė visai kitaip, tuo momentu į juos buvo žiūrima kaip į išgelbėtojus. Žmonės nešė iš šulinių vandenį prie plento, kariai prisisemdavo gertuves. Žygiavo greit. Reikėjo sutvarkyti geležinkelį, nes sovietinis standartas buvo kitoks. Dirbo rusų belaisviai. Greit padarė sankasą, nutiesė ir antrą geležinkelio juostą. Traukiniai į rytus ėjo kas 15 minučių, dundėdavo į frontą, nes reikėjo aprūpinimo.“
A. Vitkauskas prisimena, jog rusų belaisviai klojo ir ryšių kabelį Berlynas–Ryga – kasė tranšėjas. Sargybiniai su belaisviais elgėsi žiauriai, mušė lazdomis, blogai maitino, tad mirtingumas buvo didelis.
Vaikai eidavo mainų: belaisviai jiems pagamindavo žaislų ir gaudavo duonos, virtų bulvių su lupenom.
1943 metais pasiūlė belaisvių ūkininkams. A. Vitkausko tėvas gerai mokėjo vokiečių kalbą, parvežė keturis belaisvius, tris perdavė giminaičiams, vieną pasiliko.
„Man labai pasisekė, buvo labai nuoširdus maskvietis batsiuvys Ivanas, mokėjo daug pasakų. Labai greit išmokau rusų kalbą, mes su juo buvome draugai. Mūsų žemės buvo užpelkėjusios, dirbamos žemės nedaug, tad ir darbo nebuvo daug. Jis man padarė batus. Vakare, būdavo, atsigulame, kol užmiegu, jis man pasakas seka. Pasakojo istorijų iš Maskvos gyvenimo, eilėraščių dar keletą atsimenu. Koks jo likimas, nežinau. Jeigu nežuvo čia, Stalinas belaisvių nesigailėjo.“
1944 metais prasidėjo Šiaulių bombardavimas. „Kodėl bombardavo, kodėl reikėjo griauti miestą, aš nelabai suprantu – nevyko mūšiai mieste“, – svarsto A. Vitkauskas.
Prisimena: prie Šiaulių buvo tankas ant minos užvažiavęs (maždaug kur dabar „Ermitažas“), matėsi negyvas tankistas. Kitas tankas buvo paliktas Meškuičių link. Su juo nutiko tragiškai galėjęs pasibaigti įvykis. Paaugliai – A. Vitkausko pusbrolis su draugais – įlipo į tanką išbandyti. Pasirodo, pabūklas buvo užtaisyta ir šovė! „Tėvas, dėdė, aš buvome daržinės tarpdury. Staiga sprogimas! Sviedinys nukrito į sodą, skeveldra perėjo per daržinės ir namo stogą, švietė skylė.“
Šaudmenų, prisimena A. Vitkauskas, vaikai turėdavo daug – įvairiausių kalibrų. Ir ko tik su jais neišdarinėdavo! Rasdavo ir minų, granatų.
„Kai vokiečiai traukėsi, tėvas buvo namuose. Paėmė jį su dviem arkliais ir vežimais, judėjo link Gruzdžių. Tėvas naktį pabėgo. Sargybinis klausia, kur eini. „Paleido mane, liepė eiti namo.“ Ir tas patikėjo! Paryčiais tėvas jau namuose. Bet netekome dviejų arklių ir vežimų.“
Užėjo rusai ir istorija vėl kartojasi – rekvizavo arklį ir vežimą. Tąkart tėvas važiavo iki Klaipėdos krašto, susipažino su Žemaitija.
„Sakė – kalnai, pakalnės. Pasakojo, kad Klaipėdos krašto sodybų pastatai kitokie, technika, javapjovės, šienapjovės, sutvarkytas kraštas. Kai vokiečiai ateidavo pas mus, sakydavo, kaip jūs čia gyvenate, grindų nėra, asla daugiausia, iš viso kaimo gal trečdalyje sodybų buvo medinės grindys. Sakydavo, technikos neturite, pasibaigs karas, valdžia parems, gyvensit kitaip. Mūsų kaime buvo viena javapjovė ir tėvas iš Klaipėdos krašto grįždamas parsivežė šienapjovę.“
Dar vienas karo metų prisiminimas – deganti Kablių pagrindinė mokykla (ji stovėjo maždaug toje vietoje, kur dabar „Girelė“). Kablių pagrindinėje mokykloje A. Vitkauskas baigė pirmąsias klases.
Ties keliu į Kryžių kalną stovėjo didelis mūrinis baltas pastatas, karčiama, vadinta raudonąja. Ten perkėlė mokyklą, ketvirtą klasę joje Adolfas baigė 1945 metais.
„Prisiminimai iš pradinės mokyklos labai geri, geras, nuoširdus mokytojas. Buvo jaunųjų ūkininkų ratelis, rinkome vaistažoles, auginome moliūgus.“ Pradinę mokyklą A. Vitkauskas baigė per trejus metus. Pirmokai į mokyklą ateidavo nuo rugsėjo 1 dienos, vyresni – nuo Visų Šventųjų, nes kaime reikėjo dirbti. Adolfas, pasimokęs iki Visų Šventųjų, perėjo į antrą klasę. Prisimena: namie buvo žurnalas „Žiburėlis“ vaikams, jame buvo parodyta, kaip rašyti raides, tad buvo išmokęs.
„Žurnalas mokė nuoširdumo, gailesčio gyvūnijai. Anksčiau buvome mokomi mylėti gamtą, mylėti artimą. Paskui prasidėjo naujas auklėjimas, Morozovo – parduok, išduok savo tėvus.“
A. Vitkausko tėvas prenumeruodavo spaudą, atsimena, komodoje būdavo senųjų laikraščių, buvo ir dėdės L. Vitkausko knyga „Numirėlis iš karsto: Lietuvos prisikėlimo poema“, išspausdinta 1936 metais.
Baigęs pradinę mokyklą, A. Vitkauskas mokslus tęsė Šiauliuose, pirmoje berniukų gimnazijos klasėje. Mokykla tuomet veikė klebonijos prie Šv. Jurgio bažnyčios pastate. Miestas buvo sugriautas, bet Kražių gatvė išlikusi.
„Antrais metais buvo pastatytas priestatas rusiukams. O čia prasidėjo karas“, – juokiasi A. Vitkauskas. Ginklai buvo „ragatkės“, prisnigus – sniego gniūžtės su akmenukais. Kitais metais rusus iškėlė.
Įdomus gyvenimas
1948 metais A. Vitkausko tėvas ketveriems metams uždarytas į kalėjimą. Vyrą, dirbusį draudimo inspektoriumi, areštavo darbe. Mama liko su 1946 metais gimusia dukra ant rankų. Adolfas Šiauliuose nebegalėjo mokytis, perėjo į Meškuičių gimnaziją.
Motiną privertė parašyti pareiškimą stoti į kolūkį. Iš šeimos paėmė grėbtuvą, šienapjovę, plūgus.
Kai Adolfui sukako 16 metų ir gavo pasą, 1951 metais per pažįstamus įsidarbino Šiauliuose, pašte, laiškininku. Sako visuomet buvęs linksmas, užėjęs pas žmones, pasisveikindavęs. Taip atkreipė dėmesį į save Šiaulių rajono prokuratūroje. Sulaukė klausimų, ar mokąs rusų kalbą, spausdinti mašinėle. Adolfas mokėjo.
„Tėvas buvo nupirkęs iš komiso rašomąją mašinėlę, spausdinti buvau neblogai išmokęs. Bet vieną dieną atėjo du stribai ir spausdinimo mašinėlę išsinešė po pažasčia. Neįsivaizduoju, kas jiems galėjo pranešti.“
Rajono prokuratūrai buvo reikalingas sekretorius ir A. Vitkauską įdarbino. Teko ne tik spausdinti, bet ir vertėjauti. Suprato, kad buitinė rusų kalba tai dar ne teisinė, bet greit perprato. Atsimena, kaip nuo bausmės būdavo išsukami partijos nariai, kaip pagal 1947 metų Aukščiausios Tarybos įsaką dėl valstybinio ir visuomeninio turto grobstymo į kalėjimą galėjo pasodinti už maišelį grūdų ar bulvių krepšį. Grįždavo išbuožintųjų bylos: prievolės buvo nepakeliamos, neįstengdavusius mokėti sodindavo į kalėjimus. Dar – garsusis 58 straipsnis su daugybe papunkčių.
Prisimena ir skandalingą įvykį: Šiaulių ligoninėje 1953 metais buvo pagautas nekrofilas, lavoninės sanitaras, apie šią istoriją mažai kas žinojo.
Prokuratūroje A. Vitkauskas dirbo iki 1953 metų rugpjūčio, kol buvo pakviestas į armiją. Ketverius metus tarnavo kariniame jūrų laivyne.
„Mano išsilavinimas de jure yra technikas, o de facto inžinierius, konstruktorius, čia man įgimta, mano darbas ir hobis sutapo. Esu prikūręs visokiausių dalykų ir namuose pas mane viskas kitaip yra“, – šypsosi A. Vitkauskas.
Dar vienas pomėgis nuo mažens buvo fotografija. Tėvas iš komiso Vilniaus gatvėje buvo nupirkęs „Agfa“ fotoaparatą.
„Kadangi fotografavau, apsilankė pas mus partizanai, atsimenu dviejų slapyvardžius: Dobilas ir Jaunutis. Jiems patiko vieta, keturi vyrai ateidavo nakvoti. Aš duodavau fotoaparatą, jie fotografuodavo. Darydavau jiems nuotraukas: mama budi, ugnis dega. Išeidamas į armiją į butelį sudėjau nuotraukų, užliejau bitumu, palei daržinės pamatus paslėpiau. Kai grįžau, buvo praėjusi melioracija, nieko neberadau.“
Fotografavo ir tarnaudamas kariuomenėje, o vėliau nuotraukose įamžino keliones – buvo aistringas keliautojas. Automobiliu nuvyko į Kareliją, išvažinėjo Karaliaučiaus sritį, važiavo į Užkarpatę, Krymą. Paskui su žmona automobilį „padėjo“ ir užsiėmė „laukiniu turizmu“. Keliavo po Vidurinę Aziją, Uzbekistaną, Tadžikiją, vėliau į Kaukazą, turistiniu maršrutu kopė į Elbrusą iki 4,2 kilometro, sužinojo, kas yra kalnų liga. Paskutinė tolima kelionė buvo į Kurilus, lankė Iturupo salą, iš kurios matėsi Japonijos krantai.
„Toks tas mano gyvenimas – labai įvairus, įdomus“, – nusišypso A. Vitkauskas. Ir pasidžiaugia tebeturįs gimtinę, tik pastatų nebėra.
