Naujausios
Vasilijus Jerošenka į šį pasaulį atėjo Naujųjų metų išvakarėse – 1890 metų gruodžio 31 dieną (senuoju stiliumi) pasiturinčių valstiečių Jakovo ir Jevdokijos imigrantų iš Ukrainos šeimoje Obuchovkos kaime, Kursko gubernijoje, netoli nuo senovinio Rusijos Staryj Oskol miesto. Būsimojo rašytojo tėvas nuomojo žemę iš grafo Orlovo-Davydovo, prekiavo mediena. Obuchovkos kaimo gyventoja F. Soldatova prisimena, kad jo tėvas Jakovas Jerošenka buvo smulkus pirklys. Jis turėjo apie 200–300 hektarų Bondarevskio miško ir parduotuvę. Nuomojo ne tik žemę, bet ir sodus. Jakovas Jerošenka buvo malonus ir simpatiškas žmogus. Gerbė vargšus žmones ir jiems padėdavo.
Kaip ir daugelis to meto tikinčiųjų, taip ir Vasilijaus tėvas savo vaiko aklumą priėmė kaip Dievo bausmę: „Ir pirmoji bedugnė jo gerai sutvarkytame gyvenime buvo netikėtas mažojo sūnaus apakimas. Žinodamas, kaip likti ramiam ir džiaugsmo, ir liūdesio akimirkomis, tėvas, kai nebeliko abejonių dėl jį ištikusios nelaimės negrįžtamumo, ne vieną naktį, lenkdamasis prieš ikonas, stengėsi ne melstis už savo kaltę prieš Viešpatį Dievą, bet išsiaiškinti, nors niekas nežino kaip, dėl ko jis kaltas, už ką jis yra nubaustas ...“ (citat. pagal Поляковский, 2000).
Vasilijus buvo trečiasis septynių vaikų šeimoje. Visi septyni vaikai užaugo gerais, padoriais žmonėmis, dalis jų įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Dėl Vasilijaus Jerošenkos aklumo priežasčių yra keletas versijų. Viena iš jų, jog kūdikį krikštyti nešė smarkiame šaltyje, o švenčių proga pasivaišinęs popas netyčia įmetė vaiką į ledinį vandenį. Vaikas išgyveno, tačiau mama pastebėjo, kad berniuko rankos tarsi kažko ieško ore ir dažnai bandydavo, kol pavykdavo pagriebti žaislą.
Kita versija, kad būdamas ketverių susirgo tymais. Į medikus tėvai nesikreipė. Pamaldi teta, slapta nuo tėvų, mažąjį Vasilioką per didžiulį šaltį nunešė į cerkvę, ten jis buvo šlakstomas šventintu vandeniu. Paskui tokiu pat oru grįžo namo. Prie tymų prisidėjo dar ir plaučių uždegimas. Liga komplikavosi. Vaikas apako. Vasilijaus atmintyje visam gyvenimui išliko keturi regimieji vaizdiniai: mėlynas dangus, balandžiai, kaimo bažnyčia ir motinos veidas.
Vėliau Vasilijus Jerošenka prisiminė, kad iš pradžių jis buvo panašus į įvarytą į kampą vilko jauniklį. Tūnojo toliausioje nuo žmonių kambario kertėje, dėl menkiausios priežasties kalbėdavo šiurkščiai ir ištisas dienas verkė. Darbščioje ir draugiškoje šeimoje protingu berniuku buvo rūpinamasi ir, esant galimybei, net buvo lepinamas. Tėvai, broliai ir seserys padėjo Vasilijui, kiek galėjo.
Pirmuosius žingsnius vaikui padėjo žengti mama. Ji atvesdavo sūnų į kambario vidurį, iš kur jis pats turėjo pasiekti savo kampą. Vėliau ir į kiemą išsivesdavo. Taip Vasilijus įgijo pirmuosius orientacijos erdvėje įgūdžius. Netrukus vaikas išmoko orientuotis kaime, miške, laukuose ne blogiau nei savo tėvų namuose.
Obuchovkos kaime, kur tarp vyšnių sodų taikiai sugyveno baltos ukrainietiškos trobelės su tamsiais rąstiniais rusiškais nameliais, žmonės greitai priprato prie jauno neregio ir nustojo stebėtis, kai jis vaikščiojo be lazdos.
Motina jį išmokė naudotis ugnimi, namų apyvokos daiktais. Jos švelnūs, bet ryžtingi veiksmai lėmė, kad Vasilijus visą likusį gyvenimą pasitikėjo savo orientacija erdvėje. Matyt, jis panaudodavo visas galimas aklųjų orientavimosi erdvėje galimybes: atstumo nustatymą pagal raumenų nuovargį, garso aidą, temperatūros pokyčiais saulę. Taigi, motina, mokiusi ir išmokiusi orientuotis erdvėje, įdiegė pasitikėjimą savo jėgomis ir padėjo savarankiškumo pagrindus.
Neregys berniukas užsispyręs mokėsi „reginčiojo eisenos“, tačiau buvę žaidimų draugai bijojo net priartėti prie neregio. Kaimiečiai berniuką vadino: „Tamsiu“ („Темный“). Žinoma, niekas tyčia nenorėjo jo įskaudinti, tačiau jis buvo ignoruojamas.
Gyvenimo perspektyva taip pat nebuvo viliojanti. XIX amžiaus pabaigoje aklieji Rusijos ar Ukrainos kaime galėjo prisijungti prie elgetaujančių ar keliaujančių neregių kobzarių. Kito gyvenimo varianto tuo metu nebuvo. Bulgarų etnografė Katia Michailova nurodo, kad nuo viduramžių iki XX a. 30–40 metų aklas keliaujantis muzikantas buvo žinomas daugelyje šalių. Rusai juos vadino aklais elgetomis (слепые нищие), ukrainiečiai – kobzariais, lyrininkais, bandūrininkais, (кобзарi, лiрники, бандуристы) baltarusai – старцi (senoliai), lenkai – дзяды (senoliai), slovakai – žobracy (elgetos), serbai – слепи гуслари (akli kanklininkai), bulgarai – слепи гъдулаи (akli dūdoriai), makedoniečiai – питачи (elgetos).
Neretai Rusijoje ir Ukrainoje gimusį aklą vaiką atiduodavo neregiui lyrininkui, kad už tam tikrą mokestį mokytų jį muzikos. Yra žinių, kad vaikus net apakindavo, kad šie taptų dainininkais elgetomis. Galicijos guculai tradiciškai iš kartos į kartą perduodavo šią „profesiją“, tam tikslui specialiai apakindami vyriausiąjį sūnų (Василевский, 1900). XX a. pradžios Bulgarijoje beturtė motina neretai taip pat apakindavo vieną iš savo vaikų parduoti akliems elgetoms, kad taip galėtų išmaitinti šeimą (Каравелов, 1930). Panašūs atvejai žinomi ir serbų kraštuose (Murko, 1951; Михайлова, 2004). Tai atsispindi ir tų šalių liaudies folklore:
Выколю твои черные очи,
Дам тебе гусли яворовые,
И пойдешь ты от города к городу...
Išdursiu tavo akis juodąsias
Duosiu tau kankles skambiąsias,
Ir eisi tu iš miesto į miestą...
(Maтић, 1964)
Kadangi Vasilijaus Jerošenkos šeima gyveno pasiturimai, jam negrėsė keliaujančio muzikanto ar elgetos likimas. O aklų kobzarių dainavimą mažasis Vasilijus buvo girdėjęs, kai tėvas nuveždavo į Staryj Oskol mieste vykusias muges.
Pastebėję berniuko išskirtinę muzikinę klausą, tėvai, nupirkę pianiną, mokė muzikos namuose. Dvarininkas grafas Orlovas-Davydovas, iš kurio Vasilijaus tėvas Jakovas Jerošenka nuomojo žemę, pasirūpino, kad devynerių metų berniukas pradėtų mokytis. Tėvas jau seniai svarstė, kur išmokslinti savo sūnų. Aklas žmogus Rusijoje neturėjo didelio pasirinkimo: arba į prieglaudą (kur nebuvo lengva patekti), arba į aklųjų mokyklą, kurių šalyje buvo keletas: 1806 m. prancūzo Valentino Hajuji įkurta Sankt Peterburge – kilmingiems, Maskvoje, įkurtoje 1882 m. – paprastiems žmonėms.
Devynerių metų (kitų šaltinių duomenimis – septynerių) Vasilijus Jerošenka buvo priimtas į švietimo įstaigą, kuruojamą Maskvos aklųjų vaikų labdaros ir švietimo draugijos ir globojamą pačios imperatorienės Marijos Fiodorovnos. Švietimo įstaiga buvo įsikūrusi Antrojoje Meščanskaja gatvėje Maskvoje, kurioje Vasilijus mokėsi 1899–1908 metais.
Iš kaimo vaikinukas atsidūrė „vaikų kareivinių“ pasaulyje. Didžiulis mokyklos namas, aklina tvora, nedidelis kiemas, vaikų vadinamas „keptuve“. Čia buvo leidžiama vaikščioti tik vieną valandą per dieną, atskirai mergaitėms ir berniukams. Dieną naktį mokyklos direktoriaus, atsargos artilerijos pulkininko A. Witte botagas švilpė vaikams virš galvų – jie buvo negailestingai baudžiami už menkiausią prasižengimą. O sekmadieniais mokiniai rinkdavosi į mokyklos bažnyčią, ten melsdavosi už geradarių pirklių sveikatą. Tai buvo keista, atskirta nuo viso pasaulio, mokymo įstaiga. Mokiniams nebuvo leidžiama po pamokų palikti mokyklos teritorijos, nei grįžti atostogų metu pas tėvus į namus.
Ši ugdymo įstaiga buvo išlaikoma pirklių aukomis, o metinėse ataskaitose pirmiausia buvo pažymima, kuris iš pirklių kiek paaukojo. Teigiamai vertintina tai, kad šioje mokymo įstaigoje didelis dėmesys buvo skiriamas estetiniam ugdymui. Be tradicinių mokomųjų dalykų, vaikai buvo mokomi bažnytinio giedojimo ir pasaulietinio dainavimo. Imperatoriškųjų teatrų artistai nemokamai mokė vaikus groti įvairiais muzikos instrumentais. Pradžioje minėtos ugdymo įstaigos, vėliau tapusiam profesionaliam aklųjų orkestrui, be atlyginimo vadovavo A. Jeromolovas ir F. Švingas.
Gabesni vyresniųjų klasių mokiniai buvo kviečiami dainuoti tuo metu garsėjančiame bažnytinio giedojimo chore. Žymus to meto aktorius ir režisierius Konstantinas Stanislavskis (1863–1938), išgirdęs aklųjų chorą Bajorų asamblėjos kolonų salėje, buvo taip sužavėtas, kad leido visiems akliesiems Maskvoje nemokamai lankyti teatro spektaklius.
Šiam profesionaliam chorui vadovavo imperatoriškojo teatro artistas J. Sorokinas. Taip pat mokiniams jis dėstė konservatorijos muzikos istorijos ir teorijos kursą pagal N. Rimskio-Korsakovo vadovėlį, tai rodo gerą muzikinio parengimo lygį. Išlaikiusiems keturių klasių pirmos pakopos egzaminus vaikams buvo suteikiamas vyresniųjų mokinių statusas su galimybe, savo nuožiūra, rinktis amatą. Pasirinkimas nebuvo platus: berniukams – šepečių arba pynimo iš vytelių amatas, merginoms – mezgimas ar siuvinėjimas.
Iš vyresniųjų pažangių moksleivių Vasilijus Jerošenka mokėsi anglų kalbos. Šioje ugdymo įstaigoje Vasilijus susipažino su reljefine šešiataške Brailio rašto abėcėle, ją sudarė neregys prancūzų pedagogas, vargonininkas Luji Brailis. Pats Luji Brailis neteko regėjimo būdamas trejų metų po to, kai tėvo dirbtuvėse yla susižeidė akį. Luji mokėsi Paryžiaus aklųjų institute (taip tuo metu buvo vadinamos aklųjų mokyklos Europoje). 1821 metais minėtą ugdymo įstaigą apsilankė buvęs kariškis Šarlis Barbjė, jis pasidalijo savo 1815 metų išradimu – naktiniu raštu. Tai buvo 12 iškilių reljefinių taškų kodas, leidžiantis kariams dalytis itin slapta informacija apie mūšio eigą nekalbant. Deja, šis kodas buvo per sunkus lytėjimu suvokti kariams, bet ne dvylikamečiam Luji, jis iš dvylikos taškų paliko šešis. 1829 metais šiuo raštu L. Brailis išleido pirmąją knygą. Luji Brailis taip pat, kiek patobulinęs, panaudojo Šarlio Barbjė išrastas rašymo priemones taškiniam reljefiniam raštui.
Tankus, taškuotas popierius kalbėjo, skambėjo Vasilijui Puškino pasakų, Nekrasovo ir Ševčenkos poemų herojų balsais. Naktimis, kai mokykloje buvo tylu, jis pasiėmęs storą tomą, pirštais braukdamas per taškelius, skaitė, skaitė... Kai buvo perskaitytos visos Brailio raštu bibliotekoje esančios knygos, mintyse Vasilijus kūrė savus variantus, pradėjo juos užrašinėti. Ką sukūrė, skaitė žemesnių klasių mokiniams. Taip atsirado pirmieji apsakymai.
Berniukas turėjo ne tik gerą klausą, bet ir puikų balsą. Jis dainavo mokyklos chore, išsikovojo teisę lankyti pianino klasę, nors tuo metu šiuo instrumentu groti buvo mokomos tik mergaitės. Išmoko groti smuiku ir skambinti gitara. Mokytojai jam pranašavo muzikanto karjerą.
Kūrinyje „Mano mokyklinio gyvenimo puslapiai“ jis vaizdžiai aprašė kinų diplomato Li Chun-čžan apsilankymą mokykloje. Vasilijus Jerošenka prisiminė, kad mokytojai akliesiems vaikams neva sakydavo, kad baltoji rasė yra pranašesnė, o visi kiti – prastesni, tačiau ponas Li, nors ir priklausė „prastesniajai“ rasei, maloniai leido vaikams ne tik paliesti savo rūbus, bet ir kasą ant jo galvos. Vaikams jis atrodė daugiau išauklėtas nei grubus mokyklos sargas, priklausantis „aukštesnei rasei“. Galbūt šis pirmas susitikimas su kinu sukėlė jaunajam Vasilijui susidomėjimą Rytų šalimis ir jų kultūra.
Ugdymo įstaigoje jis išmoko skaityti ir rašyti reljefu, gaminti šepečius, pinti krepšius, įrišti knygas, skambinti gitara, balalaika, griežti smuiku bei įgijo muzikavimo pianinu pagrindus. Atskleisti gabumai muzikai vėliau jam labai pravertė.
