Naujausios
Pažvelgę į XX a. tarpukario Lietuvos sąsiuvinių viršelius išvysime atvaizdus asmenybių, kurias visuomenė tuomet laikė savo kultūros ir politikos herojais. Ant viršelių dažnai pasirodydavo lietuvių literatūros klasikai: Antanas Baranauskas, Vaižgantas, Maironis; lietuvių tautinio atgimimo veikėjai: Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka; Lietuvos didieji kunigaikščiai: Vytautas, Gediminas, Kęstutis.
Susidaro įspūdis, kad dėl populiariausio viršelio herojaus titulo varžėsi dvi asmenybės: lietuvių tautinio atgimimo tėvu tapęs J. Basanavičius ir lietuviškos valstybingumo tradicijos simboliu laikytas Vytautas Didysis. Išskirtinis dėmesys šioms asmenybėms dėsningas – jos simboliškai įkūnijo garbingą praeitį prisiminusią ir lietuviško valstybingumo tradiciją atgaivinusią tautą, kuri Lietuvą siekė paversti patikimais valstybiniais namais lietuvių tautai. Valstybę lietuviai atkūrė, tačiau beveik visą tarpukarį praleido be savo istorinės sostinės Vilniaus, kuris 1920 m. atsidūrė Lenkijos valdžioje. Iki 1939 metų rudens sąsiuviniai su Gedimino pilies bokštu, Vilniaus katedra, įvairiais šio miesto vaizdais jaunimui primindavo, kad Vilnius – lietuvių miestas, todėl jis anksčiau ar vėliau bus atgautas. Šiuos sąsiuvinius leidusi Vilniui vaduoti sąjunga moksleiviams diegė mintį, kad jie mokosi ir bręsta tam, kad užaugę atgautų tautai istorinę sostinę.
Tarpukario Lietuva pagimdė naujus tautos herojus. 1933 m. Steponas Darius ir Stasys Girėnas sumanė išgarsinti Lietuvą perskrisdami Atlantą. Vandenyną įveikė, tačiau Lietuvos nepasiekė. Idealistinis pasiryžimas ir tragiška žūtis juos pavertė herojais ir jų atvaizdai atsidūrė ant sąsiuvinių viršelių. Daugeliui tarpukario jaunuolių jie buvo patys svarbiausi herojai, pastūmėję į šoną net Vytautą Didįjį, nes tuomet retas jaunuolis nesvajojo tapti lakūnu. 1935 m. įveikti Atlantą pavyko ir Feliksui Vaitkui. Jo atvaizdas po šio skrydžio taip pat atsidūrė ant sąsiuvinių viršelių. Tarpukario Lietuvoje herojus neprivalėjo iškeliauti į amžinybę, kad jo portretas atsidurtų ant viršelių, todėl moksleiviai rašė į sąsiuvinius su gyvų garsių amžininkų – rašytojo bei filosofo Vydūno ir pedagogo bei rašytojo Prano Mašioto atvaizdais. Jei katalikiška šv. Kazimiero draugija spausdindama mokyklinius sąsiuvinius, pasinaudojo proga atvaizdu ant jų priminti apie šios draugijos įkūrėją kunigą Aleksandrą Dambrauską-Jakštą, tai tautininkų „Vairo“ bendrovės spausdinami sąsiuviniai priminė, kad šalies prezidentas Antanas Smetona taip pat tautininkas. Tikriausiai šalies prezidento aplinkos žmonės, norėdami sustiprinti jo simbolinį kapitalą, pasirūpino, kad greta A. Smetonos ant mokyklinių sąsiuvinių atsirastų J. Basanavičius ir Vytautas Didysis, tokiu būdu pabrėžiant, kad A. Smetona garbingai tarnauja tautai, tęsdamas šių herojų darbus.
1940 m. Lietuvą užgriuvusi sovietinė okupacija netruko atsispindėti mokyklinių sąsiuvinių viršeliuose – įprastus moksleiviams lietuviškus herojus pakeitė Lenino, Stalino, sovietinio režimo garbstomo rašytojo Maksimo Gorkio bei kitų sovietinių „vadų“ ir sovietiniai valdžiai parankių kultūrinių herojų portretai. 1941 m. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, sovietinius okupantus Lietuvoje pakeitė nacistiniai. Mokyklinių sąsiuvinių viršeliai vėl turėjo pasikeisti, bet tuo metu spaustuvių sandėliuose jau gulėjo stirtos sąsiuvinių su Stalino ir Lenino portretais. Spaustuvės nusprendė šių sąsiuvinių į makulatūrą neatiduoti ir ant viršelių ėmė klijuoti naujus paveikslėlius: Lenino ir Stalino portretus uždengė Vaižganto, Gedimino pilies, V. Kudirkos, Trakų pilies paveikslai.
Antrojo pasaulinio karo baigtis Lietuvai grąžino sovietinę okupaciją ir Leniną ant mokyklinių sąsiuvinių viršelių. Daugiau nei keturis dešimtmečius sąsiuvinių viršeliai buvo paversti sovietinės propagandos įrankiu, nes ant jų galėjo būti tik sovietinio režimo pripažįstamų herojų atvaizdai. Tarp šių herojų buvo lietuvių rašytojai Salomėja Nėris ir Petras Cvirka, kurie buvo įrodę savo ištikimybę sovietiniam okupantui. Moksleiviai rašė į sąsiuvinius, ant kurių viršelio buvo „pirmuoju Lietuvos proletariniu darbo žmonių poetu“ įvardinto Juliaus Janonio portetas, paaiškinant, kad šis dar keturklasės mokyklos suole pradėjo marksizmo studijas. Ant sąsiuvinių viršelių spausdinami Sovietų Sąjungos didvyrių Marijos Melnikaitės ir Alfonso Čeponio atvaizdai buvo valdžios raginimu jaunimui sekti šių sovietinių herojų pavyzdžiu. Sovietinis režimas kiekviename žingsnyje įrodinėjo sovietinio gyvenimo privalumus ir diegė mintį, kad sovietinė, o tiksliau rusų kultūra ir mokslas yra visos planetos priešakyje. Todėl ant sąsiuvinių viršelių mokiniai regėjo ne vienos iškiliausių renesanso asmenybių Leonardo da Vinči, bet XVIII a. gyvenusio rusų mokslininko Michailo Lomonosovo portretą.
1988 m. sovietinės imperijos monolitas ėmė sparčiai irti. Lietuvių tauta pradėjo atkūrinėti savo valstybingumą. 1988 m. spalį dar sovietinės Lietuvos parlamentas sugrąžino senąjį šalies himną – V. Kudirkos Tautišką giesmę. Netrukus pasirodė nauji mokykliniai sąsiuviniai, kurių priekyje buvo „lietuvių tautos žadintoju“ įvardinto V. Kudirkos portretas, o kitoje pusėje naujasis dar sovietinės Lietuvos himnas. Tuo metu ant sąsiuvinių viršelių ėmė grįžti atvaizdai asmenybių, kurių pasirodymo anksčiau sovietinė valdžia vengė – V. Kudirka, Vydūnas, Maironis. Vaizdai ant viršelių tarsi pranašavo, kad netrukus bus žengtas lemtingas žingsnis ir 1990 m. kovo 11-ąją bus paskelbta apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Chronologine seka peržvelgę XX amžiuje ant lietuvių moksleivių sąsiuvinių viršelių pasirodžiusius vaizdus, išvysime šio šimtmečio mūsų šalies istoriją. Jei ne Petro Kaminsko sumanymas išleisti šią knygą, tikriausiai nebūčiau pagalvojęs, kad į krūvą surinkti mokyklinių sąsiuvinių viršeliai gali virsti originaliu pasakojimu apie XX šimtmetį.
