Naujausios
R. Garbačiausko studija didelė ir šviesi, derinti prie jos šeimininko profesoriaus titulo. Viskas solidu, tvarkingai sudėliota, padalinta į dvi erdves, kurių pirmosios centre molbertas, apsuptas staleliais dažams, stelažuose ir ant grindų sustatytomis drobėmis, o antrosios – nedidelis stalelis su keliais minkštasuoliais, kad dailininkas pats galėtų prisėsti poilsiui ar pakviesti svečius.
1980 metais baigęs dailės institutą (dabar Dailės akademija) Ričardas Garbačiauskas atvyko į Šiaulius. Toks buvo paskyrimas, nors jį kažkiek lėmė ir prof. Vytenis Rimkus, kuris tuo metu dirbo tuometinio ŠPI dailės katedros vedėju. Profesorius specialiai buvo atvykęs Vilniun į Dailės institutą su misija – prisivilioti jauną specialistą, diplomuotą dailininką. Taigi, jam pavyko. Ričardas dėl to neliūdi, dargi džiaugiasi, nes tuomet troško naujų patirčių.
Tapytojas sako, jog Šiauliuose sutiko daugybę puikių kūrybingų žmonių, čia subrendo kaip asmenybė, žodžiu, pamilo miestą ir tapo tikru šiauliečiu. Tiesa, Vilnius liko gyvas jo širdyje kaip gimtasis miestas, ten baigti mokslai, pradėtas sąmoningas gyvenimas. Įdomu, kai ne vieno šiauliečio svajonė išvykti gyventi ir dirbti į sostinę, Ričardas prisijaukino Šiaulius – Šiaurės Lietuvą.
Pirmoji dailininko studija buvo pedagoginio instituto bendrabutyje. Pastačius dailininkų namus Ežero gatvėje, taip vadinamame „šabakštyne“, tapytojas persikėlė čia. Tai jau trečioji jo studija šiuose namuose, tačiau joje jis, jauti, apsistojęs ilgam ir niekur nesiruošia iš čia bejudėti. Profesorius džiaugiasi dideliu studijos plotu, nes tas, anot jo, labai svarbu. Tapytojui būtina šviesa, todėl studijos šeimininkas pasididino langus. Kai kurie jo kolegos vargsta, nes šviesą užstoja liepos, supančios dailininkų namus. Ričardas dirba tik prie natūralaus apšvietimo, išskyrus darbus tušu ar akvarele.
Radau Ričardą tapantį. Sakė, dar nori „pakankinti“ drobę, kol nuspręs, ar jos atsisakyti, ar ne ir ji guls prie pabaigtų paveikslų. Taip mokė jo profesorius Antanas Gudaitis.
Lanku buvo sustatyti jau baigti paveikslai, nes tapytojas ruošėsi parodai Pakruojo stoginėje. Kai kurie darbai neseniai buvo grįžę iš parodos Panevėžio galerijoje „20“. Paskutiniuosius sukurtus paveikslus tapytojas vadina „Tamsūs siluetai“. Galima tarti, jog todėl, kad visur pasirinktas tamsus fonas, bet tapytojas mąsto ir globaliau, paliesdamas karą ir mūsų kaimyną.
Pastarojo meto darbus Ričardas vadina gamtos vaizdiniais arba interpretacijas gamtos tema. Regi, tarsi susipynusias medžių šakas, šakeles, lapus. O šiaip tapybos interesų ir temų ratas dailininko kūriniuose labai platus: peizažai, natiurmortai, portretai, aišku – abstrakcijos.
Tapytojo plastinė raiška labai plati. Nors vienu metu jis buvo apsistojęs ties figūrinėmis kompozicijomis, jo paveiksluose žmonių daug neužtiksi, atrodo, kad jie su autoriumi stovi šalia nutapytos drobės ir ja grožisi. Prisiminiau keliaujančių jėzuitų figūras nutapytas prieš keletą metų ir skirtas Pašiaušės jėzuitų kolegijai.
Daug nutapytų moterų. Kuris dailininkas be jų išsiverčia? Ričardo moterys susimąsčiusios, kartais žvelgiančios į dangų, statiškos ir judesyje, nemažai aktų. Šias kompozicijas tapytojas linkęs vadinti erotiniais paveikslais, tačiau stengiasi nesuvulgarinti moters įvaizdžio. Žvelgiant į Ričardo nutapytas moteris, žavi nuostabi moters kūno harmonija, linijų judėjimas, formų ir proporcijų dermė. Tiesa, šie paveikslai veik visi jau iškeliavę iš tapytojo studijos ir gyvena savo gyvenimą muziejų, galerijų salėse ar privačių kolekcininkų namuose, ofisuose.
Kalbant apie nutapytas moteris, kiekvienas, nori nenori, užduos tapytojui įkyrėjusį klausimą, kas šių portretų pozuotojos? Ričardas, manau dar vargsta ir su klausimu, ar pozuotoja jo žmona, puiki Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė.
Jo kompozicijoms mažai kas pozuoja, dažniausiai jis pats sukuria situacijas ir personažus. Dailininkas pastebėjo mistinį reiškinį, susijusį su jo tapytais darbais – kartais nutapytus personažus, pats to nenumanydamas, vėliau sutinka gyvenime kaip realius žmones. Tai kartą nutiko viename tapybos plenere Latvijoje. Ričardas vieną namuose nutapytą moters aktą atsivežė į šį plenerą. Pasirodė, kad nutapyta moteris stulbinančiai panaši į kolegę dailininkę iš Rygos. Rodėsi, kad tai nebuvo vien išorinis panašumas, paveiksle savitai atsispindėjo ir emocinė jos būsena.
Pamiršau Ričardui papasakoti istoriją, kaip vienas draugas verslininkas užsisakė pas dailininką moters aktą. Kai nutapė, užsakovas išvydo moterį kaip du vandens lašai panašią į savo draugę. Dailininkas nepažinojo nei tos moters, nei kitų verslininkų draugų. Tiesiog taip sutapo. Verslininkas pasakė, jokiu būdu negalįs neštis paveikslą namo.
