Naujausios
(1899 – 1965)
Laukinis žvėris
Kiekvienais metais, liepos viduryje, valstiečiai iš kaimyninių kaimų suplūsdavo į mūsų mažąjį Lietuvos miestelį į mugę: nusipirkti namų apyvartai reikalingų prekių, pasižvalgyti, pasivaikščioti, dalyvauti bažnyčios pamaldose, kurias dažniausiai lydėdavo didinga ceremonija, ir tuo pačiu melstis.
Padėklų, vežimėlių – viskas nusėta prekėmis, pasirinkite tai, ko trokšta širdis. Mugės viduryje yra palapinės, o palapinėse koncertuoja klounai, cirko artistai ir magai.
Tais metais, apie kuriuos noriu jums papasakoti, Linkuvoje pas mus atkeliavo cirkas. Mums tai atrodė didžiulė šventė: liūtai, tigrai, keli kupranugariai ir kiti mažesni gyvūnai. Tokie reginiai mieste yra visas įvykis.
Tais metais mugės lankytojų antplūdis buvo didesnis nei įprasta. Aplinkui buvo pakabinti plakatai, vaizduojantys laukinius žvėrius ir žmones, atliekančius cirko veiksmus, kai vyras nugalėjo plėšrų kraujo ištroškusį žvėrį. Prie plakatų susirenka minios žmonių, o prasidėjus bilietų pardavimui cirkas jau būna sausakimšas. Žmonės į cirką plūsta iki vėlaus vakaro. Išeidami iš bažnyčios žmonės skuba pažvelgti į stebuklus, kuriuos daro žmogus ir žvėris.
Taigi, tuo metu, kai gatvės knibždėte knibžda, kad nebūtų sausakimšos, kai žmonės perka ir parduoda, o pasirodymas vyksta sausakimšame cirke, būtent tuo metu tigrai varomi iš cirko arenos į narvą. Laukinis bengalų tigras vaikšto mieste. Užklumpa neapsakoma panika. Gatvės akimirksniu tuščios. Visi pabėgo, pasislėpė savo namuose, užrakino duris ir langus ir iš siaubo įsivaizdavo, kaip laukinis žvėris laisvai laksto gatvėmis, šokinėja per aukštas tvoras tarsi per degtukų dėžutes, skęstančia širdimi galvoja, kas bus dabar.
Laimei pasirodo tramdytojas ir prasideda kova tarp žmogaus ir žvėries. Vyras ginasi, neprileidžia tigro prie savęs ir galų gale privilioja į siaurą ilgą narvą, kuris tuoj pat užrakinamas iš visų pusių. Žvėris narve. Žmonės nusiramino, ačiū Dievui, aukų nebuvo. Baisu pagalvoti, kiek aukų galėjo būti, jei ne šis herojus tigro tramdytojas!
Šis incidentas Linkuvoje įvyko metai ar dveji prieš karą, tiksliai nepamenu. Cirkas vadinosi „Aušra“.
1941 metais, likus dviem ar trims savaitėms iki mugės pradžios šiaip mūsų taikiame mieste sulaukėme kito cirko. Jokių laukinių žvėrių, laikomų geležiniame narve, ir jokio tramdytojo. Visai kitoks cirkas. Į Linkuvą įsiveržia dvikojai žvėrys, kurie laisvai vaikščioje gatvėmis, žvėrys, kurie drasko ir kanda, pjausto ir žudo.
Nesutramdyti žvėrys užkrėsia vietinius, prijaukintus gyvūnus laukine neapykanta, išlaisvina juos nuo grandinių ir antkaklių, paleidžia iš narvų ir paima į savo gaują, kad kartu pralietų kraują. Cirkas, kuriame nėra tramdytojo, nėra žmogaus. Šis cirkas vadinamas nacizmu.
Esu vienas iš nedaugelio žmonių mūsų mieste, galintis papasakoti apie šį cirką. Mačiau daug jo spektaklių. Areštas, rūsiai, kalėjimas, getas, koncentracijos stovykla. Viską, ką mačiau šiame „kultūriniame“ cirke, kuris aplankė mūsų vietą ir pasiėmė mane į savo kelionę, pabandysiu jums papasakoti.
Nebėra nė vieno gyvo...
Sunku apie tai kalbėti, bet aš noriu pasisakyti. Atvyksite į vietą, kur gyveno 95 žydų šeimos, apie 400 žmonių. Tikrai žinote, kad visi tie žmonės pateko į fašistinių žvėrių rankas ir visi krito į duobes. Daugelis tų duobių iškastos rankomis tų, kurie pateko į šią baisią mirtį.
Mieste sutinku lietuvių, kurių rankos nėra suteptos žydų krauju. Jie man malonūs. Jie manęs klausia apie kitus tremtinius. Aš galiu jiems paasakyti – nebėra nė vieno gyvo. Tik tiek. Išgyventi tokį ilgą etapą ir likti gyvam buvo beveik neįmanoma: treji metai gete, metai Vokietijos koncentracijos stovykloje, bado daviniai, kad ateitų mirtis.
Draudžiama gimdyti vaikus, atliekami visokie eksperimentai su žmonėmis; ir po to jie sudeginti arba iš jų gaminamas muilas.
Stebuklingai išgyvenau – galbūt norėdamas papasakoti šį kruviną epą, trukusį nuo 1941 metų birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 5 d. Linkuvoje girdėjau istorijas apie žmogžudystes ir apiplėšimus, įvykdytus vietinių fašistų, vadovaujant vokiečių žudikams. Pabandysiu tai apibūdinti, nors ir nesu rašytojas. Apibūdinti tai, ką žinome visi ir apie ką turėtų žinoti ateities kartos.
(Tęsinys kitose „Atolankose“)
