Naujausios
Debiutai
Mes vis dėlto — laimingi!
Kamilė Adomaitytė gimė Panevėžyje. Su pagyrimu už gerą mokymąsi ir kūrybinę veiklą baigė Panevėžio Mykolo Karkos vidurinę mokyklą, metus studijavo Vokietijoje, Hildesheim universitete. 2011 metais baigė Šiaulių universiteto dailės grafikos specializacijos bakalaurą. Diplominis darbas buvo fotografijos ciklas „Impresijos“. Nuo 2011 metų studijuoja tapybos magistratūroje Šiaulių universitete. Dailininkė, fotografė.
Spausdindami tris jaunos kūrėjos fotonuotraukas, pateikiame keletą jos minčių.
Dailininkės ir fotografės Kamilės ADOMAITYTĖS mintys&
& apie stiprią asmenybę
- Negalėčiau užsidariusi tik tapyti, tik fotografuoti, užsiimti tik kažkuo vienu. Gal ateity galėsiu — ne dabar. Pirmoje vietoje man yra idėja, mintis. Ko vertas menas, kuris neturi ką pasakyti? Ko verta knyga, kurios nesinori skaityti, kuri neskatina permąstyti tam tikrų dalykų ar nesuteikia tam tikrų žinių? Tik po to eina plastika. Aišku, siekiu, kad ji būtų kuo individualesnė, iškalbingesnė. Menas yra geras to žmogaus, kurio asmenybė stipri. Tad reikia ne tik ugdyti meninius gabumus, bet ir save, savo argumentuotą nuomonę, pasaulėžiūrą.
& apie išmąstytą fotografiją
- Meninė fotografija priimu, kaip tam tikros inscenizuotos temos išpildymą. Netikiu, kad pasiėmus teptuką ir drobę bet kaip tepant dažus sukuriamas vertingas meno kūrinys. Netikiu, kad ir fotografuojant netyčia gali gautis kažkas išties vertingo menine prasme. Jei ir pavyksta puikus vienkartinis kadras, man jame nėra įdėta pakankamai autoriaus darbo, neturi tokios dvasios, auros, kuri mane žavi... Man meninė fotografija turi būti išbaigta, išmąstyta.
& apie kičą mene
- Ar bendras fotografijos lygis smuko? Viskas priklauso nuo požiūrio. Vieniems jis smuko, kitiems kaip tik pakilo. Yra daug nuomonių, taip ir turi būti. Kičo sąvoka yra labai mėgiama. Kas gali užtikrintai pasakyti, kur yra kičas, o kur ne? Vieniems gal kičas, kaip menas, buvo ir audžiamos drobulės, kurios turėjo praktinę reikšmę. Dabar tai — pagarbi meninė, istorinė vertybė. Gal daug dalykų, ką dabar vadiname kiču ateityje turės neįkainojamą reikšmę? Niekada negali žinoti...
& apie liaudies meną
- Daug kas linkę nuvertinti liaudies meną, teigdami, kad šiomis dienomis jis gyvuoja dirbtinai, tik turguose, prekyvietėse ir regresuoja. Tačiau pamiršta pagrindinė liaudies meno paskirtis — jis buvo kuriamas praktiniais tikslais. Žmonės gyveno ne bet kaip, jie stengėsi savo aplinką, buitį modeliuoti kuo gražiau. Net šiais laikais ne visi turi šias savybes.
& apie intrigą mene
- Daug kas skundžiasi, kad nelankomos parodos, sulaukiama mažai visuomenės dėmesio. Mano nuomone, nereikėtų taip teigti. Pirmiausia, kiekvienas meno kūrinys turi turėti didžiausią dalyką–intrigą. Ar turiniu, ar spalvomis, ar techniniu atlikimu, ar politiniais ir kitais motyvais. Jei yra intriga — bus susidomėjimas. Į gero kompozitoriaus koncertą žmonės atvažiuoja net iš tolimiausių vietų, mainais jie gauna teigiamų emocijų, dvasiškai praturtėja. Reikia–intrigos, reikia sudominti, reikia turėti, ką parodyti.
& apie laimingą žmogų
- Pasilikime galimybę kiekvienam laisvai priimti meną tiek, kiek jis nori ir tiek, kiek jį paliečia. Visur turi būti laisvė, pasirinkimas, individualumas. Viskas priklauso nuo požiūrio. Menas dažnai net nepretenduoja į grožį, svarbiausia, kad jis sukeltų jausmus. Bei dar vienas svarbus dalykas — humoras. Su juo viskas kitaip. Kaip? Kiekvienas tegu atrnada pats.
& apie menininko kelią
- Kūryboje kiekvienas nori ir turi būti laisvas (kaip ir gyvenime). Tikri, brandūs dalykai visuomet turi išliekamąja vertę ir visada ateina palaipsniui. Viskas kinta. Visada. Ir tu, žmogau, nepakeisi pasaulio. Viskas praeina. Praeis ir šios dienos, tad belieka tik vienintelis dalykas — džiaugtis. Dabartimi, galimybe būti čia ir dabar. Kokie mes vis dėlto laimingi!
Džiaugiuosi, kad pasirinkau kūrėjo kelią. Tai kelias, kuriuo gali kalbėti, kaip nori. Be žodžių sukelti didžiausius ginčus ir debatus, ūgdyti save, būti visuomenės dalimi bei dalimi to, kas tave supa. Meno kalba — interpretacija, šaltų ar šiltų spalvų įnešimas į gyvenimą. Panašu į poeziją. Panašu ir į kiekvieno iš mūsų būtį.
Parengė Vytautas KIRKUTIS
Kamilė Adomaitytė. Vizijos.
Kamilė Adomaitytė. Nearti dirvonai.
Kamilė Adomaitytė. Keliautojas prie senųjų Trakų.