Naujausios
Merdėję dvarai atgimsta
Nykę ir niokoti dvarai pradeda naujus gyvenimus. Specialistai pastebi, kad kinta ir naujųjų dvarų savininkų požiūris į įsigytą turtą: jei dar prieš penkerius metus vaikytasi naujovių, dabar vėl sugrįžtama prie autentikos. Kokias funkcijas dvarai įgauna XXI amžiuje, „Atolankos“ domėjosi Jakiškiuose (Joniškio rajonas) Užventyje (Kelmės rajonas) ir Kurtuvėnuose (Šiaulių rajonas).
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
I. Jakiškių dvaras — menininkų traukos vieta
Įsimylėjo pastatą
Jakiškių dvaras, nuo Joniškio nutolęs 9 kilometrus, joniškietę Meilę Zaleckienę užbūrė prieš šešerius metus.
Energija trykštanti moteris puikiai prisimena pirmąjį „pasimatymą“ su dvaru.
„Nors nesu nei istorikė, nei menininkė, pastatas taip užbūrė, kad sapnuoti jį pradėjau! Vienintelė mintis persekiojo: “Noriu dvaro! Įsimylėjau pastatą, kaip beprotė. Net nežinojau, ką su juo veiksiu“, — kvatojasi ponia Meilė, dirbanti odontologijos kabinete administratore.
2005 metais dvaras turėjo 28 savininkus, nuosavybės gavę už pajus. P. Zaleckienė pasiryžo: nusiderėjusi iki 85 tūkstančių litų, įsigijo apleistą, grūdų sandėliu virtusį dvaro rūmą, užverstais rūsiais, pridergtomis palėpėmis.
Baigdama tvarkyti pirkimo dokumentus, M. Zaleckienė su Dvarų ir pilių asociacija išvyko ekskursijon po Latvijos dvarus. Ir tada pirmą kartą pirkinio džiaugsmą aptemdė išgąstis: „Kai pamačiau, kaip Latvijoje sutvarkyti dvarai, nusigandau. O kai stogdengys nudengė stogą ir išvydau, kiek vietų prapūdyta, pradėjau verkti...“
Dvaro rūmo pamate matyti statymo metai — 1898 bei savininko Jono fon Koškolio inicialai.
Dabarties dvaro teritorija nedidelė, J. Koškolio laikais dvarui priklausė 200 hektarų.
Išlikusi istorija apie dvarą — skurdi. Paskutinė dvaro valdytoja Mėta Koškolytė, pasak M. Zaleckienės, prieš karą pabėgo į Vokietiją. Buvo akušerė, gerbiama kaimo žmonių. Savo vaikų neturėjo, mylėjo svetimus.
Dar ir šiandien prie dvaro šakas tiesia šimtametis maumedis, įamžintas ir senosiose nuotraukose. Į dvarą kasmet grįžta gandrai. Tik senasis dvaro klevas neatlaikė audros, jo vietoje stiebiasi jauna atžala.
Palei dvaro sieną suguldyti rąstų suolai. Čia vasarą sutūpia dailininkai, poetai, fotografai, muzikai, turistai ar vestuvininkai. Tie, kuriuos, kaip ir savininkę, užbūrė dvaras.
Traukia menininkus
„Prašome į rūmus!“ — duris atveria ponia Meilė. Prieš mus — beveik 1000 kvadrato pastato erdvės. Nė ženklo buvusių šiukšlių krūvų, kurias savininkams teko iškuopti.
Viduje likę daug autentikos: lubų rozetės, durys, grindys, palangės, langinės, krosnys, laiptai... Nuo pastatymo beveik nekeista vidinė erdvė, neišgriautos sienos.
Anuomet, pasakoja savininkė, sienų tinkas buvo išpieštas medžio imitacija, sienas puošė balta lipdinių juosta. Sovietmečiu, dvare įsikūrus darželiui, senelių namams, darbo ir poilsio stovyklai, galiausiai — vietos bendruomenei — sienos dažytos ne kartą.
Jakiškių dvaras — kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės. Norint imtis remonto, pirmiausia reiktų atlikti nepigius polichrominius tyrimus. M. Zaleckienės priprašytos pažįstamos polichromistės buvo atvykusios pažvelgti į sienų būklę. Įvertinusios iškėlė vienintelę sąlygą: nieko nedaryti, kol nebus lėšų tyrimams.
To paties prašo ir dvarą pamilę menininkai, įkvėpimą randantys tarp aptrupėjusių sienų ir lubų.
„Visi klausia: “Kas šiame dvare taip gerai? Net nežinau, — šypsodamasi gūžčioja pečiais M. Zaleckienė.
Jakiškių dvare vyko „Paveldo dienų“ renginiai, du Žiemgalos krašto dailininkų plenerai, seminarai, šventės.
Dvare poeziją skaitė poetai, su Neda Malunavičiūte koncertavo garsūs džiazo atlikėjai, programą „Atsisveikinimas su tėvyne“, skirtą Mykolui Kleopui Oginskiui atliko pianistė Šviesė Čepliauskaitė, aktorė Virginija Kochanskytė...
Koncertų salytės pasididžiavimas — antikvarinis pianinas, kurį derinęs meistras įvertino: Šiaulių apskrityje nėra geriau skambančios seno pianino.
Kiekvieną rugpjūtį dvare vyksta muzikiniai festivaliai. Meilės brolis chirurgas Gytis Skirmantas, grojantis nuo vaikystės, pasinerti į muziką pakviečia grojančius gydytojus.
Vasarą koncerte Jakiškių dvare grojo ne tik vietiniai muzikantai, bet ir Andrius Kulikauskas, Aidas Giniotis.
„Buvo nuostabi diena: koncertas vyko lauke. Skraidė gandrai, o aš galvojau: “Neturėčiau dvaro, nesusipažinčiau su tokiais žmonėmis!“
Įkvepia ir sienos
Ant sienų kabo „Žiemgalos“ dailininkų paveikslai, fotografijos. Neišgražinta, autentiška aplinka traukte trukia menininkus.
„Į dvarą viskas ateina savaime. Galbūt čia ateina tie, kurie myli tokius pastatus“, — svarsto M. Zaleckienė.
Vasarą dvare vyko du plenerai: fotomenininkų ir dailininkų, Žiemgalos dailininkai į Jakiškių dvarą sugrįžo antrąkart. Dvare kūrė savaitę. Ko čia tik nebuvo: kiekvieną vakarą — koncertai, susitikimai su poetais, rašytojais...
„Profesorius Vytenis Rimkus, dalyvavęs plenere su Žiemgaliais, sakė: “Pažiūrėkite, kaip čia gražu, tapyba ant sienų!“ Susimąsčiau: “Kaip menininkai mato! Juk kiti ateitų ir sakytų, kaip čia baisu“, — juokiasi ponia Meilė.
Supuvusio stogo pažeistos lubos įkvėpė grafiką Romualdą Čarną — menininkas įžvelgė angelą. Sukūręs grafikos darbą, skambino pranešti: „Jau Jakiškių angelas nutūpė į kūrinį“.
Vienoje iš salių nuo sienų žvelgia fotoportretai. Pasak M. Zaleckienės, nusipelniusių dvarui ir — nusipelniusių menui.
Tarp nusipelniusių dvarui įamžinta ir dvaro kaimynė Janina Pilkienė, saugojusi pastatą ir prieš šešerius metus užbūrusi: „Žiūrėk, kokios krosnys, kokie laiptai, kokios langinės...“
Ponia Meilė paglosto langų rėmus, kuriuos restauruoja kurtuvėniškis Laimonas Bartkus, savininkei tvirtinantis: „Aš matau prasmę čia dirbti“.
Dar vienas emocijų užtaisas savininkei — turistų žodžiai: „Jūs šaunuolė, jūs išsaugojot dvarą!“
Atsisveikindama ponia Meilė šypsosi: nepaaiškinama meilė dvarui — neatšąla. Dvaro burtai–veikia.
II. Užvenčio malūnas — šventei ir poilsiui
Nepabijojo griuvenos
Užvenčio (Kelmės rajonas) dvaro malūną naujam gyvenimui prikėlę Milda ir Alvydas Knyzeliai save juokais vadina malūnininkais.
Kur šiandien įsikūręs sveikatingumo centras su pobūvių salėmis ir miegamaisiais, prieš septynerius metus buvo bankrutuojančios mechaninės dirbtuvės. Aikštelės vietoje vešėjo dilgėlynas, o kanalas, kurį Knyzeliai panaudojo įrengdami savą hidroelektrinę, buvo užpiltas šlaku.
Atvykę apsidairyti pirkėjai, pamatę apgriuvusį statinį, dingdavo. Knyzeliai malūną įsigijo. Pirminis sumanymas buvo įrengti elektrinę, nes šeima svarstė apie lentpjūvę.
Nugrandžius 10 centimetrų vidaus sienų tinko, atsivėrė senosios malūno plytos, užmūrytos arkos. Iš pradžių kilo mintis įrengti vieną salę. Paskui — kitą. Dar vėliau — sveikatingumo centrą su baseinu.
Dabar A. Knyzelis šypsodamasis prisimena, kaip per tepalo balas šokinėjo pirmą kartą į malūną atvažiavęs pažįstamas projektuotojas.
„Aš jam pasakojau, kad įrengsime baseiną, pirtelę, bus sporto, konferencijų, banketinė salės. Po poros metų jis prisipažino: “Alvydai, kai tu man tąkart pasakojai, galvojau, kad tau šrateliai pasisuko...“.
Sutvarkė ir aplinką
Užvenčio dvaro gyvenamasis medinis namas, kuriame yra gyvenusi rašytoja Šatrijos Ragana, nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius, šiandien pakrypęs ir sukiužęs. Šviesių dienų sulaukė dvaro svirnas, į kurį po rekonstrukcijos sugrįš muziejaus ekspozicija.
A. Knyzelis šypsosi: būna, kad atvažiavę į malūną lankytojai mano patekę į dvaro rūmą. Kartą viešnios, apėjusios malūną pareiškė: „Iš dvaro tik sienos likusios, daugiau — naujovė.“
Tvarkydami malūną, Knyzeliai stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentikos. Ieškojo senų nuotraukų, kuriuose išlikęs anuometinis malūno vaizdas. Atidengė užmūrytas arkas. Naudojo tik natūralias medžiagas (išskyrus baseiną, kuris įkurtas buvusios spirito varyklos priestate). Metalo kūriniais patalpas papuošė kalvis Vytautas Jarutis.
Tvarkydami patalpas ir aplinką, aptiko malūno įrangos dalių. Įrangą savo vietą ras planuojamame įkurti muziejuje.
Gavę lėšų iš Kelmės rajono savivaldybės Sveikatos fondo, Knyzeliai sutvarkė aplinką: įrengė takus su supynėmis, pastatė suolelių, žaismingų skulptūrų.
Atnaujintas malūnas ir jo aplinka pritraukė turistų, poilsiautojų. Per savaitę vidutiniškai čia apsilanko apie 100 žmonių. Būna, kad šiauliečiai, nusipirkę ledų, atvyksta jų skanauti būtent prie malūno.
Vaizdingoje aplinkoje pamėgo fotografuotis vestuvininkai. Atšventę Užventyje vestuves, nori čia švęsti ir krikštynas.
Menėje, kur tarybiniais metais buvo tekinimo skyrius, švenčiami pobūviai, malūno erdvėse vyksta konferencijos. Nakvynei įrengti dviviečiai kambarių. Malūne buvo apsistoję svečiai iš Vokietijos, Norvegijos, Austrijos.
A. Knyzelis parodo Kelmės rajoną reklamuojantį lankstinuką. Ant jo viršelio — greta Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno, Kražių kolegijos bei Kelmės bažnyčios pastatų nuotraukų pasirinkta ir Užvenčio malūno fotografija.
Traukia naujos erdvės
Užvenčio malūną pamėgo ir menininkai. „Kalvis V. Jarutis nusivežė į kalvių plenerą Zyplių dvare ir paklausė, ar norėčiau, kad pleneras vyktų Užventyje. Atsakiau: “Pabandom“, — prisimena A. Knyzelis. Bandymas prigijo: entuziastai sutiko entuziastus.
Kitais metais Užventyje vyks jau trečiasis pleneras. Pasak A. Knyzelio, menininkams įdomu atrasti naujas erdves, jie keliauja po apylinkes: Kolainius, Pavandenę.
Užventyje kūrė Antanas Visockas, Aldona Visockienė, Voldemaras Barakauskas, Vidmantas Zarėka, Remigijus Bielskis, latviai Janis Spalvinš, Ieva Spalvina...
Menininkų darbai puošia ir malūno erdves, ir aplinką. Prie svirno pastatyti šeši stogastulpiai, kitąmet jų atsiras antra tiek.
Ar atgims dvaras?
„Antrą kartą to nesiimčiau, per sunku, verslas tikrai nepasiteisino, — sako A. Knyzelis. — Daugybė darbo. Einame nuo ryto iki vakaro, įdedame visą sveikatą, kiekvieną žmogų nuglostome. Džiugu, kad žmonės tai įvertina ir sugrįžta.“
A. Knyzelio žvilgsnis dabar krypsta į dvaro gyvenamąjį namą, kuriame įsikūrusi ne viena šeima. „Jei išsilaikysime su malūnu, jei viskas bus gerai, už kokių poros metų aplinką patvarkysime“, — žada A. Knyzelis.
Vien gerų norų prikelti dvarą nepakanka. Norint iškelti dabartinius dvaro gyventojus, savivaldybei tektų kloti nemenkas kompensacijas. Taip, pasak A. Knyzelio, ir nusvyra rankos.
„Jei tik dvarą būtų galima prikelti, veiklos vizijų įvairiausių sukurtume. Į namą galėtų persikelti plenerai, renginiai, konferencijos. Užventyje yra veikusi pieninė, sūrinė — kodėl neįkūrus amatų centro? Po parką karieta galėtų važinėti vestuvininkai“, — idėjų pažeria A. Knyzelis.
III. Kurtuvėnų dvaras — atgimstanti visuma
Pažvelgė į visumą
Kurtuvėnai, kuriuose rezidavo Nagurskiai, vėliau Pliateriai, pernai sulaukė 17 tūkstančių lankytojų. Pasak Kurtuvėnų regioninio parko direktoriaus Rimvydo Tamulaičio, kasmet atvykstančiųjų daugėja 20-ia procentų.
Visiškai apleisto Kurtuvėnų dvaro atgimimas prasidėjo dvaro sodyboje įsikūrus regioninio parko direkcijai. Atstatyta oficina, vaizduotę žadino svirnas.
„Tuomet į pastatus žiūrėjome kaip į objektus. Požiūris išsiplėtė sudegus svirnui. Visi pradėjo galvoti: kas liko ir ką praradome? Praradome daug, bet pamatėme, kad aplinkui yra daug svarbių dalykų“, — sako R. Tamulaitis.
Svirnas buvo atstatytas tos pačios erdvinės struktūros, naudojant tas pačias technologijas. Tik miltų kvapą pakeitė medžio kvapas. Visos kitos vertės išliko.
Prasidėjo naujas etapas, imtasi platesnių užmojų: atkurti visumą.
„Į visumą įeina dvaro sodybos struktūra. Reprezentacinė dalis, kur gyveno dvarininkai. Žemiau — ūkinė dalis. Parko likučiai. Keliai, keliukai, tvenkinių sistema. Galime įsivaizduoti, kaip dvaras funkcionavo, nors šiandien ir turi kitus poreikius“, — sako R. Tamulaitis.
Atgaivinami fragmentai
— Ko iš šiandienos dvaro tikisi atvažiuojantys lankytojai?
— Kaip ir šiuolaikinė visuomenė: pramogų, linksmybių, įspūdžių, potyrių.
Regioninio parko, kultūros darbuotojų uždavinys — į emocijas, potyrius, atrakcijas įpinti turinį.
Stengiamės, kad žmogus susidarytų vaizdą, kas tai yra dvaras, kuo jis gyveno, kokios dvaro vertybės buvo.
Kad ir tos pačios dvaro pramogos: Kurtuvėnų dvare nuo seno buvo žaidžiamas kroketas. Patys išmokome. Pasirodo, labai įdomu, emocionalu.
Dar viena pramoga, buvusi dvare — jodinėjimas žirgais. Valdant grafams Pliateriams, maniežo nebuvo, bet rengti arkliai Lietuvos kariuomenei.
Arklidėse įkūrėme jojimo paslaugų centrą. Pastatėme jojimo maniežą: to, ko nebuvo, bet toje vietoje, kur buvo, ir tokio paties dydžio pastatą. Kitąmet statysime pastatą, kuriame bus persirengimo kambariai, gydytojo kabinetas, mokymosi klasės. Dar vienas planuojamas statinys — lankytojų centras.
Turistų daugėja, investicijos pritraukia žmones. Paslaugos ir be reklamos traukia. Naujojo kempingo lankomumas kasmet ženkliai didėja.
Kai bus sutvarkyta infrastruktūra, turėtų įsijungti antras variklis — privatus verslas.
— Kodėl „dvaras“ dažniausiai suvokiamas kaip centrinis gyvenamasis rūmas?
— Nežinau, kada žmonių pasąmonėje atsirado suvokimas, kad dvaras yra pastatas. Manau, tarybiniais metais, kai iš dvarų nieko nebuvo likę, tik pastatų, rūmų griuvėsiai.
Dvaras yra žemės valdymo forma. Dabar iš dvarų Lietuvoje, prikeliamų gyvenimui, įvardinčiau vienintelį — Krosnų dvarą. Visuose kituose atgaivinti fragmentai.
Dvarai plėtojo žemdirbystės kultūrą, tradicijas, istoriją, buvo svarbūs kultūriškai, administraciškai. Buvo pastatyta daug įvairios paskirties pastatų, bet dabar jie lieka tarsi nuošalėje.
— Kas šiandien yra dvaras?
— Istorijos liudininkas, prisiminimas, mus pasiekęs tam tikrom akivaizdžiom formom, kurios žadina vaizduotę. Parkai ar jų fragmentai, rūmai, ūkiniai pastatai iki šiol stebina savo dydžiu.
Žemėvaldos nebelikę. Bet šiuo metu dvaras yra svarbus kraštovaizdžiui, istorijai, kaip Lietuvos bajorijos, LDK piliečių, kurie pernešė valstybingumo tradiciją, palikimas.
Buvusių dvarų interpretacijos
— Kokias funkcijas dvaras įgauna XXI amžiuje?
— Pačias įvairiausias. Vienur išvystyta kultūrinė kryptis: veikia galerijos, vyksta plenerai.
Kitur įgauna tam tikrų ūkinių funkcijų, turėtų praeityje, būdingų konkrečiam dvarui. Kiek įmanoma, Kurtuvėnuose stengiamės pastatams suteikti buvusias funkcijas. Vaikai nebežino pastatų paskirčių. Jiems parodome, kad arklidė nėra biblioteka, knygynas ar valgykla, o joje stovi arkliai.
Teko matyti, kaip dvarai atrodo kituose kraštuose, kur nebuvo tarybinių metų, kaip jie natūraliai transformavosi. Vieni pasuko į žemės ūkio gamybą: veikia sūrinės, vyninės. Dvaruose tebegyvena iš jų pragyvena kilmingos šeimos.
Pas mus rūmuose dažnai įkuriamas viešbutis ar restoranas. Rūmų erdvės labai veikia menininkus, romantinis požiūris žadina vaizduotę: jei yra dvarvietė, reikia gražios muzikos...
Kiekvienas dvaras dabar yra buvusio dvaro interpretacija, ieškojimas. Kai kur prikėlimas yra organiškas.
— Ar keičiasi naujųjų savininkų požiūris į įsigytus paveldo pastatus?
— Apie 2004— 2005 metus buvome surengę diskusiją apie dvarų atstatymą, kultūrą. Joje dalyvavo keletas savininkų, neseniai įsigijusių dvarus.
Tai, ką jie kalbėjo tada ir kalba dabar, skirtingi dalykai. Tada kritikuota valstybė, kultūros paveldo departamentas: „Mes esame savininkai, ką norime tą darome, čia mūsų nuosavybė.“
Dvarus griovė, naikino, statė pagal savo supratimą, o dabar žinau nemažai pavyzdžių, kai ieško senųjų plytų, kurias išmetė. Atsirado poreikis bendrauti, konsultuotis su specialistais.
— Kokias matote šiandienos dvarų perspektyvas?
— Jei jie bus įdomūs daugeliui žmonių, jei reikš praeities simbolius, bus reikalingi.
Daugelis žmonių šiandien gyvena virtualioje erdvėje. Kokie jų poreikiai bus po 20 metų? Kiek dvarai bus svarbūs virtualioje erdvėje?
Dabar žmonės į Kurtuvėnus atvyksta pabūti, pasikrauti emociškai.
Jakiškiai
MEILĖ: Joniškietė Meilė Zaleckienė Jakiškių dvarą įsigijo prieš šešerius metus. Moteris dvarą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
DVARAS: Jakiškių dvaras mūsų dienas pasiekė beveik nepakitęs. Audros neatlaikė senasis klevas, bet jo vietoje auga naujas medelis.
LAIPTAI: Rūmo laiptai ir turėklų kolonos buvo apgailėtini, bet pavyko atkurti.
RETRO: Jakiškių dvaras, valdant savininkui Jonui fon Koškoliui.
LAIMĖ: „Dirbame beprotiškai daug, bet čia yra laimė“, — šypsosi Jakiškių dvaro valdytoja Meilė Zaleckienė.
Užventis
DVARAS: Užvenčio dvaras, kuriame gyvena apie dešimt šeimų, neremontuojamas smenga.
MALŪNAS: Užvenčio malūne sovietmečiu veikė mechanizatorių dirbtuvės, dabar čia įrengtas sveikatingumo centras, pobūvių salės.
AUTENTIKA: Malūno šeimininkai atidengė užtinkuotas sienas, atkūrė arkas.
ŠEIMININKAI: Milda ir Alvydas Knyzeliai nepabijojo įsigyti griūvančio malūno ir jį prikėlė naujai veiklai.
TRAUKA: Sutvarkytas Užvenčio malūnas traukia turistus ir poilsiautojus.
Kurtuvėnai
NUOMONĖ: Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis sako, kad dabar kiekvienas dvaras yra buvusio dvaro interpretacija, ieškojimas.
OFICINA: Kurtuvėnų dvaro atgimimas prasidėjo nuo atstatytos oficinos, kurioje įsikūrė Kurtuvėnų regioninio parko direkcija.
TURIZMAS: Kempingas sulaukia vis daugiau turistų.
SVIRNAS: Kurtuvėnų svirne vyksta klojimo teatrų festivaliai, koncertai, rengiamos parodos.
Jono TAMULIO nuotr.
Jono TAMULIO nuotr.