Naujausios
Kelmėje – jaukūs namai
Trakuose gimusi Dalia Leinartė glaudžiai susijusi su Šiaulių regionu. Vaikystėje gyveno Radviliškyje. Paskui Šiauliuose. Čia sako pirmąkart paragavusi pieno kokteilio. Galėjo plaukioti baseine. Tuometinėje Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje baigė keturias klases.
Būdama dešimties su tėvais persikėlė į Kelmę. Jos tėvas dirbo Komunistų partijos Kelmės rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi.
„Kelmė buvo labai žalia. Jaukus miestas. Viskas arti. Pradėjau lankyti vidurinę ir muzikos mokyklas. Nors Kelmėje gyvenau tik septynerius metus, paskui išvykau į Vilnių, kartais atrodo, jog čia praleidau visą gyvenimą. Gal todėl, kad čia visą laiką gyveno mano tėvai“, – mintimis dalijosi D. Leinartė.
Sutikti jau trečiosios istorikės monografijos susirinko daug vyresniosios kartos inteligentijos atstovų, knygos autorę mačiusių ir pažinusių kaip vaiką, paauglę, abiturientę, bendravusių su jos tėvais, kurie Kelmėje buvo gerbiami žmonės. Renginį vedė rašytoja Ona Jautakė.
Sovietmetis labiausiai traumavo moteris
Į sovietinės šeimos gyvenimo būdą, santykius, galimybes ir kitus dalykus D. Leinartė gilinosi per moterį. Pasirinkti moterį pagrindiniu tyrimų objektu, pasak autorės, paskatino ir jos šeimos, kurioje užaugo, pavyzdys. Tėvas – partinis funkcionierius, žinomas žmogus, visur kviečiamas, visur pageidaujamas. O mama jausdavosi vieniša. Nors buvo gerbiama vaistininkė, išmintinga moteris.
Moters padėtį sovietinėje visuomenėje knygos autorė įvardija kaip traumuojančią. Būtent moterį skaudžiausiai paveikė drastiški okupacijos pokyčiai.
Iki 1940 – ųjų metų žmonės tuokdavosi bažnyčioje. Skyrybos buvo beveik neįmanomos. Nors savavališkų skyrybų fiksuota ir tais laikais, bet tai buvo labai reti atvejai. Prie sovietų valdžios atsirado metrikacija. Skyrybos tapo ne tik įmanomos, bet ir palyginti greitos, nesunkios.
Iki 1940 metų didelė dalis Lietuvos visuomenės gyveno kaimuose, turėjo savo ūkelius, šeimos planavosi gyvenimą taip kaip jiems patogu.
Po 1945 – ųjų žengtas dar vienas drastiškas žingsnis – privalomas darbas ne tik vyrams, bet ir moterims. Patriarchalinės mąstysenos visuomenėje buvo įprasta, kad moteris verda valgį, tvarko namus, rūpinasi vaikais. Negana to, kad jai kliūva visi šeimos buities rūpesčiai, ji dar privalo eiti ir į darbą.
Dekretinės atostogos moterims du mėnesiai prieš gimdymą, du mėnesiai po gimdymo. Po dekretinių privalo grįžti į darbą. Kur palikti tokius mažus vaikus? Lopšeliuose ir darželiuose trūkdavo vietų. Daugelio jaunų moterų tėvai dar patys dirbdavo. O jei ir nedirbdavo, gyvendavo toli, kaime ar ne tame pačiame mieste.
Tėvus pakeisdavo savaitiniai darželiai, mokyklos – internatai, vyresni šeimos vaikai prižiūrintys mažesniuosius. Sovietinė tvarka labiausiai traumavo moteris. Tai buvo totalitarinis režimas labiausiai nukreiptas į šeimą ir į moterį.
Šiemet vykusioje knygų mugėje D. Leinartės knyga „Neplanuotas gyvenimas“ pateko į geriausiųjų knygų penketuką. „Maniau, kad rašiau knygą savo kartai. Stačiau paminklą savo mamos ir savo kartų moteriai, – pasakojo autorė. – Ir labai nustebau, kai autografų atėjo jaunos, mano dukrų amžiaus moterys: „Padovanosim šitą knygą mamai. Norim, kad ji suprastų, kaip gyveno.“
Remdamasi archyvų dokumentais, gyvais interviu su sovietmečiu gyvenusiais įvairių profesijų žmonėmis, istorikė sukūrė monografiją apie sovietinių šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties.
Šeimos modelis keitėsi
„Mano kartos moterys tekėdavo anksti, kartais – labai anksti. Būdamos 24 metų mes susilaukėme vaikų, juos auginome, ir kartu darėme karjerą. Mano pirmoji specialybė – bibliotekininkystė. Tik po 1990 – ųjų baigiau istorijos studijas. Mano dukros vaikų susilaukė labai vėlai. Manau, jog modelis turėti vaikų jau baigiant nutiksėti biologiniam laikrodžiui, nėra geras. Kol esi jaunas, turi energijos – įmanoma viską suderinti“ , – mintimis dalijosi D. Leinartė.
Istorikė parašė knygas „Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970 metai. Biografiniai Lietuvos moterų interviu“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje.“
Jos teigimu, devynioliktajame amžiuje Lietuvos šeima buvo agrarinė. Faktiškai ji nesiskyrė nuo kitų šalių šeimų. Nesvarbu ar tai buvo baudžiaunininkų, ar valstiečių, ar bajorų šeima. Visi buvo susaistyti šimtametėmis šeimos tradicijomis. Negalėjo įsimylėti ir vesti bet ko. Žmogus turėjo būti iš to paties sluoksnio, tų pačių pažiūrų ir tradicijų. Antraip iškrisi iš šeimos ir giminės, neteksi pasogos, kur pasidėsi.
Dėl tų priežasčių kai kurios ne pagal vyraujančias tradicijas sukurtos šeimos emigruodavo į Lotynų Ameriką.
Laimingos šeimos buvo tarpukario Lietuvoje. Kaime gyvenantys ūkininkai labai sunkiai dirbo. Jų šeimos buvo stabilios, tačiau romantikai nelikdavo vietos ir laiko. Tuo tarpu Kauno gerai apmokamų tarnautojų šeimose pakako ir gerovės, ir laimės, ir romantikos. Jos galėjo keliauti. Romantiniai santykiai atsispindi išlikusiuose laiškuose.
Sovietmečiu viskas sujaukiama. Daugelis lietuvių turėjo ką slėpti nuo režimo. Moterys skubėdavo ištekėti, kad greičiau pakeistų pavardę. Bet jeigu sueidavo varguolis ir besislepianti iš turtingos šeimos kilusi nuotaka, sugyvenimas būdavo sudėtingas.
Santuokas skatino ir darbo paskyrimai, kai po studijų universitetuose, institutuose ar mokslų technikumuose reikėdavo važiuoti dirbti pagal paskyrimą. Todėl merginos skubėdavo dar nebaigusios studijų ištekėti už miestiečių, kad liktų sostinėje ar kitame didmiestyje. Šeimas labai slėgė vargana buitis, deficitas.
1980 metais į romantinius jaunimo santykius pradedama žiūrėti laisviau. Tuomet daugėja nėščių nuotakų, kurios priverstos tekėti dėl laukiamo vaikelio. Padaugėjo abortų.
Šiandieninis jaunimas kaip ir visas Vakarų pasaulis turi visas sąlygas romantiniams santykiams. Santuokos sudarymui jau nebeturi jokios įtakos nei ideologija, nei socialinis sluoksnis. Lietuviai laikomi romantiškiausia tauta.
Įvairių tautų atstovų klausta, kaip jie išreiškia meilę . Pragmatiški vakariečiai nuperka kelialapį į Havajus ar žiedą su deimantu. Meilės išraiška susijusi su prabanga. Pragmatizmas pradeda graužti ir šeimų santykius, daryti įtaką kuriant šeimą. Kol veikia chemija, fizinis impulsas – viskas gerai. Bet kai tai praeina, pavyzdžiui, amerikietis pradeda dėlioti pliusus ir minusus.
Tuo tarpu lietuviai meilės nesieja su prabanga, ją išreiškia pavyzdžiui, pakviesdami pasivaikščioti po mišką. Būtent tai laikoma tikraisiais romantiniais santykiais.
Deja, viduje dar turime per mažai laisvės. Per mažai tolerancijos. Dar nemažai vyrų, kurie įsivaizduoja, jog būtent moteris privalo tvarkyti namus, virti valgį, atlikti kitus darbus namuose, nors dirba lygiai tiek pat valandų kaip vyras. Dar gajus patriarchalinis mąstymas, kuris kartais nepriklauso nei nuo kartos, nei nuo santvarkos. Mūsų visuomenė dar palyginti labai segmentuota, nevienodai suvokianti vertybes.
Reikėjo distancijos
Įvairių laikotarpių šeimos istorijomis D. Leinartė pradėjo domėtis 1992 metais. 2002–2005 metais stažavosi Amerikoje. Tuomet užsienio universitetų kolegos rašė ir leido nemažai knygų apie sovietmetį. „Knygos parašytos gerai. Bet jose aš negalėjau atpažinti savęs. Tai nėra „mes“, – įspūdžiais dalijosi D. Leinartė. – Apie sovietmetį knygas rašė ir lietuviai. Bet tokiu „rokenroliniu“ stiliumi. Esą ir prie sovietų vis tiek viską turėjom. Per pažintis ir blatą apžaisdavom santvarką ir ręžimą. Jų autoriai nesuprato vieno dalyko, kad tokiu gyvenimo būdu mes formavome savo mentalitetą. Todėl pasišoviau knygą apie sovietmetį parašyti pati. Apie tai prasitariau vienam kolegai. Pasakiau, kad jų knygose nėra sovietmečio. O jis atkirto: „Jūs neturit distancijos. Neparašysit tos knygos.“
Tie žodžiai tarsi užkerėjo. Labai lengvai rašanti publicistė pradėjo rašyti knygą. Bet vis nesisekė. Tik 2018 – 2019 metais pavyko aprašyti sovietinę kasdienybę. Matyt, susiklostė distancija.
