Naujausios
Iš pirmykščių spaudos darbuotojų, kurie šiandienikščian gyveniman daug kultūrinių lėmimų įnešė, dabar turime nedaug. Dalis jų žuvo spaudos draudimo laikais savo pašauktam darbe nuo rusų engėjų rankos, kitus – iš gyvųjų tarpo išplėšė negailestinga mirtis.
Iš anų laikų žymių veikėjų šių eilučių autoriui teko matyti du narsius literatūros skleidėjus, kurie po tūlo nesimatymo susidūrė akis akin. Tai Martynas Jankus, o antras – Lietuvanis – Liudas Jakavičius.
Pirmasis dirbo Bitėnuose. Laikė spaustuvę, gamino lietuviškąjį raštą – knygas ir laikraščius, antrasis – rizikingai tuos raštus Lietuvoje platino, teikė skaitytojui į rankas, nežiūrėdamas, kad kiekvienu atveju gali patekti į caro pavaldinių rankas su gyvenimo ir gyvybės netekimu. Abu šie darbuotojai, sulaukę žilą plauką ir nusirpusią sveikatą, gėrisi nuveiktais darbais Lietuvai ir jos augančiai kartai.
Sužinojęs, kad Liudas Jakavičius šio mėnesio 8 d. lankėsi pas mūsų Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų, Bitėnuose, jo pasveikinti 80 metų amžiaus sukakties proga, iš jo patyriau apie to žymaus aušrininko gyvenimą šiandien.
– Ką bekalbėti, – sako L Jakavičius, – mūsų aušrininkas, sulig jo išvaizda ir sveikata, gali gyventi ir dirbti dar antrus 80 metų. Jis ir tikisi dar ilgai gyventi ir daug dirbti. Ir kaip netikėti?! Skaistus, raudonas; žydi kaip pinavija! Pasakoti apie lietuvių spaudos draudimo laikus, apie „maskolių“ šunybes gali ištisas valandas. Jis pamena visų tų senųjų veikėjų vardus, bet gailisi, kad juos išpjovusi negailestingoji mirtis.
– Mane apibarė, – tęsė Jakavičius, – kad aš jį taip užmiršau.
– Kodėl tu, Liudai,– sako Jankus,– taip retai man berašai ir pats niekad neatvažiuoji,– juk mudu beveik vienu du bepalikome. Tu kovojai dėl mūsų spaudos. Dirbome abu kartu. Ką tu ten Šiauliuose taip dirbi be poilsio, kad net gilioje senatvėje neturi laiko pas bendro darbo draugą atsilankyti ir pasišnekučiuoti apie anuos sunkiuosius „lietuvninkų“ laikus? Juk kasdien senstame, o giltinė gali mus išskirti nė neatsisveikinus.
– Ar tu atsimeni, Liudai, – įsivedąs mane M. Jankus į saloną sako, – kaip anais laikais šitame pačiame kambary dirbo spaustuvės mašinos. Atseit, čia tada buvo mano spaustuvė. Tu, Liudai, slapta iš „Maskolijos“ buvai čia atšliaužęs ir, kai tik radai mašinoje bespausdinant knygutę „Genovaitė“, karštai apkabinęs bučiavai geležinę mašiną užtai, kad ji spausdino tau taip mylimą lietuvišką knygą. Iš to tavo džiaugsmo darbininkai juokėsi, nes jie mažai tesuprato draudžiamos spaudos reikšmę.
– Ak, kaip gerai, Liudvikėl, – džiaugėsi Jankus,– kad tu, nors po ilgų metų, vėl atvykai pas mane paviešėti. Aš tavęs labai išsiilgau, nes tu man likai kaip ir visuomet, geriausias prietelius: teisingas, energingas ir artimas. Daug knygų, knygelių esi išvilkęs iš mano spaustuvės, vienok nepalikai skolingas nė vieno skatiko. Tie šelmiai amerikiečiai daug liko man skolingi, nors jie atsilyginimui ir pajėgūs.
– M. Jankus, kaip ir kiekvienas lietuvis, – tęsė Jakavičius, – mane priėmė su nepaprastu vaišingumu.– Na, ir nepasiduok, žemaiti,– tęsė M. Jankus, – tegu tave Praurimos deivė dar ilgus metus tokiu išlaiko! Sakyk man, Liudai, ar tu jau esi senatvėje už savo knygnešystę aprūpintas pensija ar bent kokia pašalpa?– Mandagiai paklausė mane M. Jankus. Atsakiau, kad ne už pinigus dirbau; čia jau grynai vyriausybės reikalas. Jei ji ras reikalingu, tai ir aprūpins. Dėdės aš ten neturiu, kuris mane užtartų.
– Neteisingai, brangus Liudai,protauji, – pridūrė M. Jankus,–vyriausybė negali viena visus apčiuopti. Pamesk tu nors senatvėje tą savo žemaitiškąjį ožį. Tu prieš „maskolius“ visur atkakliai spyreis, o dabar, žinai, jei nori ką gauti, reikia pareikšti, paprašyti.
– Jei vaikas tyli, tai auklė jį pamiršta: tokia yra liaudies patarlė.– Gal tu nebesugaudai savo buvusiųjų bendradarbių – veikėjų,– tęsė M. Jankus,– kas galėtų paliudyti tavo knygnešystės darbus? Tai aš padarysiu, nes tavo pasidarbavimas man geriausiai žinomas,– baigė M. Jankus net pasididžiuodamas.
– Dėkui, mielas Merčeliau, kad suteiksi man ir savo liudijimą. Tuo bus pilnesnė mano atsiminimų knyga, kurią jau papildė gerb. generolas Nagius – Nagevičius, inž. Br. Prapuolenis, vaist. Mačius ir daug kitų. Visi jie yra mano anų laikų bendradarbiai. Jų paskatinimu ir prispirimu, iš lietuvių spaudos draudimo laikų visų mūsų bendrus atsiminimus surinkau ir atiduodu spaudai, kad išleidus atskirą knygą.
– Čia pat beviešint M. Jankus įteikė man savarankiai parašęs apie mano knygnešystę puikų liudijimą, kurį skaitančioji visuomenė galės pažinti iš virš paminėtos jau šiemet iš spaudos išeinančios knygos.
– Prisiviešėjus kambariuose, – savo įspūdžius tęsė p. Jakavičius, – mane M. Jankus išsivedė į sodą, aprodyti savo pavyzdingą gėlyną su jame esančiais skverais. Sode pastebėjau daugybę ilgų stalų ir tokių pačių suolų. Jų užtektų susodinti bent keliems šimtams žmonių.
Nusistebėjęs klausiu M. Jankų, kam reikalingas toks didelis paruošimas. Gal vestuvėms kurios nors dukrelės?! M. Jankus šaltai ir lėtai pakraipė savo žilą galvą ir šypsodamasis pridūrė: – Kam vestuvėms, kad pas mane beveik kas šventadienį, o dažnai ir šiokiadieniais, atsilanko skaitlingos ekskursijos, organizacijos, draugijos ir kt. Neseniai pas mane viešėjo gerbiamos mūsų kariuomenės visas pulkas. Kur aš būčiau juos susodinęs, jei ne šis parengimas? Pamylėjau, kaip galėjau. Tegu ir kareivėliai atmins, kad viešėjo Bitėnuose, tame pirmajame lietuvių „Aušros“ lopšelyje – pas Jankaus Merčių.
Diena, sako Liudas Jakavičius, prabėgusi pas aušrininką M. Jankų kaip viena valanda. Laikas Bitėnuose ėjo tirpstančiai vakarop. Mašina davė signalą, kad reikia skubėti į stotį, mat, Pagėgių stotyje, kaip ir visur kitur, traukinys nespėjančių keleivių nelaukia.
Malonu patirti sau ir patiekti skaitytojams įspūdžius iš tokių spaudos ir lietuvybės darbuotojų, kaip M. Jankus ir L. Jakavičius, malonu važiuoti per nepriklausomą savą kraštą, kur ukmingi laukai, o juose gyveną žmonės šiandien kalba gryna savo krašto kalba ir laisvai skaito ta pačia kalba išaugusią spaudą.
Garbė žiliesiems darbininkams!
Br. B-as.
(Kalba autentiška)
