Naujausios
Pirmoji Edmundo kolekcija – lingvistinių knygų, kurias jam paliko jo mama, lietuvių kalbos mokytoja. Toliau sekė pašto ženklai, atvirukai, monetos ir t.t., kol galiausiai susidomėta daile. Tai buvo prieš penkiasdešimt metų. Kolekcininkai sovietmečiu nebuvo toleruojami, bet jie dirbo ir daug nusipelnė Lietuvos kultūrai, išsaugodami savo kraštui ne vieną vertingą meno kūrinį ar istorinį eksponatą.
Edmundas labiausiai domėjosi su Lietuva susijusia medžiaga ir džiaugėsi, galėdamas suprasti, kokią reikšmę vienas ar kitas daiktas turi.
Edmundas sako, jog kolekcininku tapti labai paprasta, tereikia norėti. Jis netiki kalbomis apie dideles pradines investicijas, bent pats jų neturėjo. Prieškariniais lietuvių dailininkų kūriniais, Vilniaus meno mokyklos atstovų darbais domėtis jį paskatino dar giliu sovietmečiu Rusijos gilumoje rastas Mstislavo Dobužinskio paveikslėlis.
Kolekcininkas mano, kad kolekcijos dydį ir reikšmę nusako ne darbų kiekis, o kokybė, jos kryptingumas, meninė, istorinė, kultūrinė, išliekamoji vertė. Kaip ir visi kolekcininkai, E. Armoška turi ir „einamosios medžiagos“ ir „aukso“ fondą. Ta „einamoji medžiaga“ gali būti įvairiausia – ji reikalinga mainams, keitimams, priedams ir t.t. Be jos, sako Edmundas, kolekcija negali egzistuoti, turtėti, be jos kolekcija ne augs, bet mažės. Pagrindinis fondas yra saugomas ir turtėja dėl „einamosios medžiagos“.
Tiesa, kai Edmundas sumano parduoti kurį paveikslą, susiduria su dviem priešingomis nuomonėmis. Vieni nori paveikslą įsigyti, galvodami, kad jo vertė bus didelė, nes iš garsaus kolekcininko rinkinio, kiti, o tokių dauguma, ima abejoti, jog jeigu tokio lygio kolekcininkas ką parduoda, tai to vertė nėra didelė.
Pardavimų gyslelė Edmundui nesvetima. Vienu metu jis turėjo antikvariatą. Jai paveikslo, tarkime, už 2 tūkstančius eurų per metus niekas nenuperka, po metų jis jo kainą pakeičia į... 3 tūkstančius.
E. Armoška atvirai sako, jog kolekcionavimo aistrą įžiebė ir nusivylimai. Jaunystėje, kai dar trūko patyrimo ir žinių, kolekcininkas praradęs didelės vertės darbų, nes laiku nenupirkęs, o tik po to išsiaiškinęs tikrąją kūrinio vertę. Pasitaikė nemaža ir kitokių išgyvenimų – yra tekę apsigauti, nusivilti, bet tai dar labiau įžiebdavo kolekcionavimo aistrą. Bėgant metams, didėjo patirtis, žinių bagažas, tobulėjo nuojauta, kaupėsi speciali biblioteka.
Įsigyjant šiuolaikinių lietuvių dailininkų kūrinių tokių problemų nekyla. E. Armoška bendrauja su dailininkais, ir dažniausiai paveikslai atkeliauja pas jį tiesiog iš dirbtuvių. Čia glūdi kas kita – nesuklysti ir atrasti dar nežinomą, bet gerą dailininką.
Teigti, kad pinigai, kaupiant kolekciją, yra visai nereikalingi, būtų neteisinga. Vilniaus universitete baigęs ekonomikos mokslus, Vilniaus plastmasių gamyklos komercijos direktorius E. Armoška Atgimimo laikais vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs privatų plastmasės dirbinių gamybos verslą, ėmęsis nekilnojamojo turto verslo uždirbtus pinigus skyrė kolekcijos kaupimui.
Išsaugojęs daug meno kūrinių Lietuvai, Edmundas tapo vienu iš didžiausių mecenatų. Pirmiausia – meno žmonių rėmimas, išskirtinės dovanos Valdovų rūmams, Šiauliams... Į Šiaulius grįžo ne vienas G. Bagdonavičiaus, J. Janulio, L. Katino ir kitų iš čia kilusių menininkų paveikslai, ne vienas lietuvių dailės klasikų kūrinys. Šarūno Saukos Lietuvos tūkstantmečiui skirta didžiulė drobė Edmundo Armoškos dėka buvo eksponuojamas tik Šiaulių „Laiptų galerijoje“, nes būtent iš Šiaulių ji iškeliavo į Lietuvos prezidentūrą ir daugiau niekur Lietuvoje nebuvo parodyta.
Atskira kalba – knygų leidybos rėmimas. Finansavo šiauliečio Antano Krištopaičio akvarelių albumo „Lietuvos malūnai“ leidimą.
Gimtuose Šiauliuose E. Armoška remia ir pasaulio čempiono Rimanto Bagdono tarptautinį imtynių turnyrą. Rimantas ir Edmundas geriausi draugai, tačiau rėmimą lemia ir tai, kad turnyras vyksta Šiauliuose.
Iš Valdovų rūmams perduotų darbų, įspūdingiausia XVI amžiaus viduryje Italijoje sukurta marmuro skulptūra, vaizduojanti Genujos laivyno generolą Andrea Doria (1466–1560). Gaila, skulptūros autorius ligi šiol nenustatytas, tačiau darbas rodo talentingo meistro ranką.
Anot Edmundo, tikras kolekcininkas neturi savo kolekcija grožėtis tik vienas, tad sostinėje įkūrė galeriją, sumanė atnaujinti senąjį planetariumą ir įrengė prabangų restoraną. Planetariumas, Dievo užmirštas sovietinis kampelis, su nutrupėjusia armatūra ir išlindusiais strypais virto rūmais: Antanas Kmieliauskas restorano kupolą išdabino freskomis, sienas puošė lietuvių dailės klasikų paveikslai, iš kažkurių Ispanijos didikų rūmų atvežė marmuro ir bronzos fontaną, maistą ruošė irgi Edmundo pakviestas virėjas ispanas.
Ruošiant šį tekstą teko šnektelti su Edmundo bičiuliu, žurnalistu, taip pat kolekcininku Viliumi Kavaliausku, kuris prisiminė tame restorane valgytą paelją, užgeriant Andalūzijos vynu.
Atnaujintą planetariumą vėliau perėmė Bronislovas Lubys, o dabar ten įsikūręs estų kazino. Vilius gailisi, kad po nuostabiomis freskomis šiandien greičiausiai pralošiamos didelės pinigų sumos ir nebelikę čia Edmundo dvasios. Edmundas sako, jog šiandien daug ką darytų kitaip, bet džiaugiasi, kad kažkokių didesnių nuklydimų nebūta. Trys dukros ir sūnus irgi domisi menu. Pripažįsta, jog ir šiandien padaro klaidų, dėl kurių rytoj gal ir gailėsis, bet kas žino, kokia situacija bus rytoj.
