Naujausios
Keliaudami kuriame save
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ
Žmonės keliauja. Juos veja daugybė skirtingų interesų: jie gabena prekes, lanko šventas vietas, kraustosi svetur dirbti ar gyventi, pagaliau turistauja – pamato įvairius žemės kampelius, grožisi, stebisi, pažįsta naujas erdves.
Keliaudami mąsto, lygina, turtina vaizduotę. Taigi keliaudami kuriame, taip, kaip kuriame rašydami, piešdami, dainuodami, fotografuodami.
Kai kas nekeliauja arba keliauja labai mažai. Pavyzdžiui, lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis buvo labai sėslus žmogus: keliasdešimt metų išgyveno Tolminkiemyje, o ir per visą gyvenimą ne kur tebuvo nukakęs – Lazdynėliai (gimtinė), Karaliaučius, Stalupėnai, Romintos giria. Viskas čia pat, vos ne ranka pasiekiama.
Tų kraštų gyventojas Imanuelis Kantas taip pat pasižymėjo sėslumu: pasakojama, kad Karaliaučiaus gyventojai savo laikrodžius galėjo tikrinti pagal filosofo kasdienius žygius į universitetą ir atgal... Tačiau sėslumas nesutrukdė (o gal ir padėjo) vienam parašyti „Metus“, o kitam tapti žymiausiu XIX a. filosofu.
Bet žmonės skirtingi. Kiti neįsivaizduoja savo gyvenimo be kelionių, artimų ir tolimų. Po Lietuvą ir po Europą, visą pasaulį. Jie tai laiko gyvenimo prioritetu ir šiam pomėgiui aukoja laiką, pinigus, kitus darbus.
Žinoma, kelionės yra skirtingos. Nuskristi lėktuvu ir leisti laiką prabangaus viešbučio teritorijoje – tai nėra tikra kelionė, tai tik persikėlimas erdvėje. Keliaudamas turi patirti bėgantį kelią, pajusti kelionės laiką, stebėti besikeičiantį gamtovaizdį, žmones. Keliauti – tai šiek tiek būti antropologu, poetu, dailininku...
Keliauti – tai ir būti fenomenologu, kūnu patirti naujas erdves ir taip krauti savo patirties skrynią. Štai Danielio Defoe personažas Robinzonas Kruzas tikrai keliavo. Iki tol, kol pagaliau atsidūrė negyvenamoje saloje, patyrė audrų, pavojų, kaip sakoma, daug matė, daug regėjo.
Iš tokios kelionės sugrįžęs žmogus jau turi ką papasokoti, yra ką ir rašyti. Ne veltui tokia populiari kelionių literatūra (itineristika), televizijos kelionių laidos: jei negali pats nuvykti, tai gali pasiskaityti apie tai ir vaizduotės tiltais patirti tai, ką patyrė kitas.
Kelionių literatūra apmalšino (ir formavo) XIX a. lietuvių valstiečių kelionių alkį – pats tegalėdamas suktis savo parapijos ribose, jis galėjo bent pasiskaityti apie kitus kraštus, tolimesnes parapijas. Juk Motiejaus Valančiaus apysaka „Palangos Juzė“ anuomet buvo įdomi ir todėl, kad ji yra savotiškas kelionių vadovas, o Juzė – tarsi tos kelionės gidas.
Beje, apie gidus. Jei jau kelionė yra turistinė, tai geras gidas – tikra brangenybė. Reikia puikiai išmanyti objektą, turėti oratoriaus talentą: juk Graikija irgi gali pasirodyti tik akmenų krūva, bet geras gidas keliautojo vaizduotėje pastatys, prikels ir rūmus, ir šventyklas, ir visus miestus, prakalbins anuomet gyvenusius dievus ir žmones...
Bet, žinoma, galima ir kitaip keliauti, be gido. Regis, prancūzų rašytojas Andrė Morua sakė, kad geriausias būdas pažinti svetimą miestą – tiesiog intuityviai klajoti, kur akys veda, esą pats miestas atsivers, pasirodys.
Irgi tiesa. Kartais taip beklajodamas pamatai tik kasdienės buities detalę, bet ji labai gerai charakterizuoja ir miestą, ir visą šalį.
Inteligentiška vengrė senutė Budapešto centre po platanu iš lėto išsivynioja ir valgo marcipaninį saldainį... Medžio šešėlyje nuo graikiškos kaitros slėpdamasis ilsisi nešulius sunkiai tempęs asilėlis... Klaidžiodamas po Veneciją akies krašteliu pro praskleistas gyvenamojo namo užuolaidas išvysti žavų venecijietišką interjerą su gražiu Murano stiklo šviestuvu. Amžinas gyvenimas: kažkas už tų užuolaidų gyvena... Venecijoje! Bet venecijietis čia, žinoma, šauktuko nedėtų.
Keliautojas turi būti pasirengęs stebėti ir stebėtis. „Nesistebintis keliautojas yra kaip paukštis be sparnų“ (Moslich Eddin Saadi).
Štai M. Valančiaus „Palangos Juzės“ veikėją Domicėlę pirmąsyk išvystas audringos Baltijos jūros vaizdas užburia, pritrenkia. Didingo vaizdo sukrėsta jauna moteris sudrebėjusi sušunka: „Oi, Viešpatie Dieve, kaip tu didis esi, kurs tokius vandenis sutvėrei!“, galima sakyti, kad Domicėlė patiria intensyvų egzistencinį ir estetinį išgyvenimą.
Ar prisimename, kaip mes pirmą kartą pamatėme jūrą? Ar tai buvo atmintina situacija, verta kelių šauktukų? Ir ar kito žmogaus tegu ir talentingas pasakojimas galėtų pakeisti autentišką įspūdį, kurį patirti gali tik pats, kartais net ir savo kūnu?
Pasakojimo, teksto skaitymas – tai jau kita, kitokia veikla. Čia katarsis, estetinis žavesys kyla iš teksto grožio. Gražus yra Valančiaus tekstas apie Domicėlę, bet jūrą išvysti vis dėlto reikia pačiam. Tekstu perduodama jau kita, rašytojo, kūrėjo interpretacija. Kai kada skaitydamas atpažįsti būsenas, tarsi pamatai save ir tada pagalvoji: meistriškai parašyta.
Atpažinimo efektas patiriamas ir kelionėse. Antai dešimtys kelionių vadovėlių rašo apie balandžius Venecijos Šv. Morkaus aikštėje. Bet štai – jie jau tupia ant tavo rankų... Nustembi pamatęs pasvirusį Pizos bokštą – tą banalų paveikslėlį ant puodelių ir šaldytuvo magnetukų. Bet jokia kopija neperteiks erdvės, vėjo, saulės apšvietimo tą minutę, kai į bokštą žiūri pats. Ir kai suvoki, kad čia grožį kuria ne vien tik bokštas, bet visas įstabus renesansinių pastatų ansamblis po skaidria itališko dangaus žydryne.
Vietos visumos pojūčio neperteiksi niekaip. Ar ne todėl sakoma: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti“.
Ir kokie beprasmiški suvenyrai su n miesto vaizdu, jei ten nesi buvęs! Ar ne tokių daiktų daugiausia dulka pigių prekių parduotuvėse, juk tie suvenyrai su Hamburgo, Miuncheno, Londono vaizdais ten nebuvusiam beveik nieko nesako.
Suvenyras kitam yra nebylus, nes nėra susijęs su jokia jo patirties dalele. Suvenyrai gali prabilti, bet tik tiems, kurie žino to daikto įsigijimo istoriją, laiką, kvapą ar net orą, koks tuo metu buvo. Todėl jei jau perkame, verta pirkti tik meniškai vertingus suvenyrus, kurie ateityje kam nors kitam, to suvenyro paveldėtojui turės atlikti ne tik priminimo funkciją, bet dar ir kitą, pavyzdžiui, estetinę.
Tai, kuo stebiesi, ką įsimeni, išskiri iš kitų dalykų, išlieka, nugrimzta ir jau tavyje gyvena. Kelionės – tai žmogaus savikūra. Kai pamatai Graikijos Delfų tūkstančių metų senumo alyvmedį ir suvalgai jo vaisių – jauti, kad tai nepamirštama gyvenimo akimirka. O kartais, atrodytų, visai nereikšminga smulkmena primena tą kraštą, jo dvasią, jo koloritą.
Kai nori prisiminti vasaros karščius, tereikia užsimerkti ir pamatytį tingų, nuo karščio alpėjantį Piranos senamiesčio katiną, išgirsti Atėnų ar Termopilų cikadas ar pajusti šalto balto vyno skonį tuščiame sekmadieniniame Italijos miestelyje Soave...
Visai kitame atminties stalčiuke padėtas sausio mėnesio Romos vaizdinys: miesto centrinėje gatvėje nuo vaisių apsunkę apelsinmedžiai, o vienos vilos kieme – rasoti, saldūs, sultingi kinkanai (tai ne tie iš "Maximos" plastikinės dėžutės). Bet dar dažniau nė nereikia stengtis prisiminti, vaizdai išnyra iš atminties vandenyno savaime.
Įspūdžiui patirti nebūtinos tolimos ir egzotiškos kelionės. Nustembi pamatęs Molavėnų piliakalnių kompleksą – nematytą Žemaitijos kampelį, ir stebiesi, kad tai tik dabar pamatei tai, kas visada buvo taip netoli...
Galima kolekcionuoti ir Lietuvos saulėlydžius (kaip darė vienas lietuvių literatūros personažas), bet juk reikia nukeliauti prie jūros, į Kernavę ar Druskininkus, į savo kaimą. Ar saulėtekius... Vieni gražiausių jų būna Žemaitijoje, tarp Užvenčio ir Vaiguvos, mažame Meškuičių kaime su laukuose augančiais gluosniais. Galima net sudaryti tik vienam žmogui priklausančią saulėlydžių, saulėtekių kolekciją. Tai, žinoma, įmanoma ir nekeliaujant, bet kelionės praturtins bet kurią tokią kolekciją.
Kas vienam nuostabu, kitam gali atrodyti visai neįdomu. Štai viena bendrakeleivė įvairiose šalyse fotografuoja kanalizacijos šulinių dangčius. Pasirodo, jų įvairovė irgi gali teikti peno fantazijai, ypač tada, kai žmogus į pasaulį žiūri su menininko gyslele.
Menas pamatyti tai, kas kitiems nesvarbu. Menas net ir tada, jei to niekaip neišreiški, jei tai lieka tik tavo viduje.
Kelionės – tai gamtiniai ir kultūriniai įspūdžiai. Įspūdinga renesansinė katedra Florencijoje, Venecijos kanalų ir gatvelių raizgalynė, Graikijos šventyklos ar Norvegijos fiordai, temstant atšiaurus vaizdas į negyvenamus Kaliningrado srities laukus iš Tolminkiemio bažnyčios varpinės ar mėlynas katilėlis ant Žemaitijos kalvų...
Dar prisimenami žmonės, sutikti kitose šalyse ar bendrakeleiviai. Ir dabar matau: garbaus amžiaus profesorė su ką tik įsigyta skrybėlaite geria kavą vieno Čekijos miestelio senamiestyje.
Lengva atsipalaidavimo ir paprasto gyvenimo džiaugsmo akimirka. Švelnus vėjas. Visa tai susipina ir sudaro prasmingą tekstą, kurį žinai tik tu, keliavęs ir ten tada buvęs kartu.
Kelionės kuria tradicijas – atostogų, keliaujančių šeimų ir kolektyvų. Pavyzdžiui, būtinai fotografuotis prie literatūrinių objektų, žydinčių gėlių lauke. Ritualais apipinti valstybinių sienų kirtimus.
Kartais kelionės turi savo kultūrinį kodą, kurio laikosi kelionės dalyviai. Todėl galima prie Liucernos ežero Šveicarijoje surengti Maironio performansą arba graikišką vakarą Meteorų vienuolynų papėdėje. Aprašyti keliones vietos spaudoje. Visa tai būtų verta ir antropologo plunksnos.
Vis dėlto iš kelionių – artimų ir tolimų – lieka ne suvenyrai, daiktai, bet tai, kas nusėda tavyje. Keliautoją kelionės keičia. Kaip sako Miriam Beard, „keliavimas – tai ne vien vaizdų matymas. Tai ilgalaikė pasaulėžiūros reforma“.
Ir dar viena labai gili mintis, pasakyta tarsi šių eilučių autorės, sugrįžusios iš kelionės ir palaukusios, kol bent kiek susigulės įspūdžiai: „Kaip ir visi puikūs keliautojai, aš mačiau daugiau, nei prisimenu ir prisimenu daugiau, nei mačiau“ (Benjamin Disreli).
Džiuljetos Maskuliūnienės ir Urtės Maskuliūnaitės nuotr.
Džiuljeta Maskuliūnienė Delfuose, vidurio Graikijos mieste.
Medžio ūksmėje nuo graikiškos kaitros slepiasi nešulius sunkiai tempęs asiliukas.
Parduotuvė Venecijoje.
Graikijos Delfų tūkstančių metų senumo alyvmedis – nepamirštama gyvenimo akimirka.
Maldininkas Asyžiuje.
Pizos ansamblis.
Katilėlis ant Molavėnų piliakalnio.