Naujausios
Tai knyga – apie tai, kaip įveikti baimes, pavydą, pykčio bangą, kaip išmokti pripažinti savo klaidas ir negyventi klaidoje, kaip bailiui tapti narsiu, kaip jaustis sužinojus, kad turi dvi mamas (biologinę ir tą, kuri tave augina, auklėja, myli). Knyga – tai ir bandymas atsakyti į klausimą: „Kokioje vietoje gyvena laimė?“
Šis klausimas ypač sunkus šiandien, kai knygą skaitau vykstant baisiems įvykiams Ukrainoje, kai agresoriaus naikinamos tautos vaikams kyla visai kitokie klausimai negu čia, Lietuvoje gyvenantiems. Ukrainos vaikams dabar laimė – pamatyti savo dingusią mamą, svajoti apie tai, kad išvysi, ar dar apskritai išvysi kovojantį tėvą, ar dar kada nors prisiglausi prie jų krūtinės, ar jie tave pabučiuos į skruostą, patapšnos per petį, palydės į mokyklą. Ir kad nematysi nei tu jų, nei jie tavęs beprasmiškai, ciniškai nužudyto ir pamesto Bučos ar Mariupolio gatvėje greta dviračio ar vaikiško vežimėlio.
Ir tas pristatomos knygos pavadinime esantis oksimoronas apie „narsius bailius“ visai kitaip suponuoja mintis apie „aklus visaregius“, „neteisybėj teisius žmones“. Tokia jau oksimorono stilistinė paskirtis – objekto, subjekto apibūdinimas jo įprastinei sampratai prieštaraujančiais požymiais. Tie antilogikos elementai dar labiau sustiprina perteikiamą mintį konfliktų, vidinių ir išorinių kolizijų kontekste.
Ukrainos įvykiai rodo, kad fizinė agresija, karo baisybės sukelia netikėtas, nelauktas krizines situacijas, sudrebina besiformuojančią asmenybę, kuriai, atrodo, visas pasaulis slysta iš po kojų. Traumuojančios patirtys verčia išeiti iš komforto zonos, rinktis naują gyvenimo kelią ir naują būdą, kaip su visu tuo išbūti. Ir čia sunku išsiversti be psichologo, patyrusio mokytojo, patarėjo pagalbos. Juk mano paminėtos Ukrainos realijos, ir knygoje paminėtos žinios, pavyzdžiai laužo asmenybę iš vidaus, vyksta asmens vidinis skilimas, suabejojama savo paties pagrindais, tikrumu, savastimi.
Psichologai, psichoterapeutai, pedagogai savo darbe pasitelkia daugybę terapijos priemonių (formų): meno terapiją, kai per dailę, muziką ar kitą kūrybinę raišką bandoma padėti suprasti savo emocijas: gyvūnų terapija, kai pasitelkus žirgus (gydomasis jojimas) ar delfinus, bandoma prisidėti prie vaiko brandos ir augimo.
D. Grakauskaitė-Šličienė naujoje knygoje pasitelkia biblioterapijos metodą. Biblioterapija – bandymas pagelbėti vaikui geriau pažinti save, aplinkinius, apskritai gyvenimą pasitelkus tekstą, knygą, terapinį skaitymą.
Biblioterapija – tai pagalba žmogui gilinantis į tekstus. Dabartiniu laiku, kai dar niekur nedingusi pandemija ir su ja susijusios atskirtys, socialinis uždarumas, kai kyla naujų psichologinių grėsmių, iššūkių stebint baisius procesus Ukrainoje, skaitymo terapija gali būti priemonė pagelbėti asmeniui prisitaikyti prie sudėtingos situacijos, sumažinti vidinę įtampą, rasti atsakymus į egzistencinius, savęs pažinimo, vertybių klausimus.
Tiesa, taip ir lieka mįslė, retorinis klausimas, ar biblioterapija yra labiau teorija ar praktika. Apie tai daug ir argumentuotai savo knygoje, skirtoje terapiniam skaitymo poveikiui apžvelgti „Biblioterapija: teorija ir praktika“ aiškina knygos autorė dr. D. Janavičienė. Knygoje ieškoma atsakymų į klausimą, kuo biblioterapija skiriasi, kai taikoma bibliotekoje ir psichoterapeuto kabinete? Juk lengviausia pasakyti, kad biblioterapija – tai gydymas tekstu.
Pristatoma knyga – apie tradicinę Lietuvos šeimą: pagrindinis herojus Joris turi mamą, tėtį, sesę Rūtą, brolį Rytį ir senelius. Tiesa, gyvenimas ima ir kartais iškrečia pokštų, kas nors iš šeimos narių ima ir sužino, kad turi dvi mamas – viena, kuri pagimdė, bet neaugino, kita – kuri negimdė, bet augino, brandino. Toks jau gyvenimas, apie kurį ir reikia kalbėtis, aiškintis, analizuoti, kad būtum tvirtas, nepalūžtum, nepradėtum abejoti nuo vaikystės diegtomis vertybėmis. Autorė tiesmukai nedeklaruoja šeimos sandaros, bet knygos turinys sako, kad jai šeima yra „pamatas, ant kurio stovi namas“. Dar daugiau – toks tvirtas namas yra visos Valstybės pamatas.
Pristatomos knygos struktūra panaši į pirmosios – tai savotiškos pratybos, kurias sudaro: „Patarimų skrynia“, „Žaidimų erdvė“, pasakojimas, klausimų-atsakymų dalis, užduotys. „Skrynios, žaidimų“ terminai yra lyg garantas, kad autorė nemoralizuos, nesiims atviros didaktikos, o problemą spręsti stengsis žaismingai, pasirėmusi pavyzdžiais iš gyvenimo skrynios. Man regis, autorei tai pavyko.
Dr. Jūratė Sučylaitė knygą „39 dovanos“ įvardijo „savipagalbos knyga“. Ko gero, toks apibūdinimas tinka ir pristatomajai knygai, nes knygos herojai, meistriškai vedžiojami autorės minties ir rankos, subrandina vaiką suprasti, kad „suaugusieji – dideli ir nerangūs milžinai, savo dideliame kūne slepiantys mažas ir labai jautrias širdis“. Svarbiausia – ne amžius, o intencijos, kurių knyga siekiama. Taigi, neabejoju, kad jautraus berniuko Jorio istorija, pasakojama kondensuotai ir subtiliai, taps „puikia metodine priemone pedagogams, psichologams, socialiniams ir bibliotekų darbuotojams, Dienos centrų lankytojams. Žodžiu, visiems, kam rūpi šeima“.
Imponuoja, kad knygoje subtiliai, dažnai netiesiogiai kalbama apie jausmus, kurie suteikia spalvų. Knyga primena, kad esti ir dvasinis skausmas, kuris priverčia mus pajausti, jog turime sielą ir skauda būtent ten, tada, kai tau iškyla pamatiniai egzistenciniai klausimai, į kuriuos knygoje ir ieškoma atsakymų. Taigi ši knyga, kaip biblioterapijos metodas, veikia gydančiai, nes skaitydamas atpažįsti – ir man taip buvo, ir aš tai jaučiu ir gaunu receptą, kaip kažkas kitas tokią kančią ar bent abejonę įveikė.
Būtina paminėti, kad knygą praturtina nuoširdūs Kuršėnų moksleivės Rasos Griciūtės piešiniai, kurie nėra atsitiktiniai, o tarsi praplečia temų, užduočių ribas, savotiškai „sufleruoja“, padeda interpretuoti knygoje aptariamas temas, jausmus, gyvenimo spalvas.
