Naujausios
Įspūdžiai paraštėse – apie kūrybą Tekančios saulės šalyje
Julija KARAVAJEVA,
Vilniaus dailės akademijos magistrantė
Kartais gyvenant kitoje kultūrinėje aplinkoje sunku išvengti lyginamųjų paralelių ir tradicinių priešpriešų Rytai/Vakarai. Tačiau užėmus stebėtojo poziciją, norom nenorom žvilgsnis išskiria detales, kurios ne taip dažnai sutinkamos lietuviškoje terpėje.
Besisukiodama Tokijo menų universiteto aplinkoje, bendraudama su menininkais, studentais ir dėstytojais, kraudama įspūdžių bagažą, bandžiau kiek įmanydama atsikratyti šališkumo.
Juk ne paslaptis, kad tam, kad priimtum į save kažką naujo, turi „išsivalyti“, atlaisvinti vietą naujiems pojūčiams, nesitempti su savimi nereikalingo praeities balasto. Ilgainiui net įsijauti į tokį „balto lapo“ vaidmenį, ir supranti, kad nelabai jau norisi grįžti į gimtąją aplinką ir vėl prisiimti tam tikrą socialinę rolę, atgaminti ir naudoti per visus metus sukauptus įgūdžius.
Užklydusių į Tekančios saulės šalį reakcija ir adaptacija būna labai nevienoda. Kai kuriuos, ypatingai iš toliau atkeliavusius, atgraso ne tik kalbos barjeras, bet ir per daug egzotiškos ar neįprastos vietinės ypatybės, formalus ir nelankstus žmonių bendravimas, nesuprantami vietiniai socialiniai rėmai.
Dėl minėtų priežasčių kyla natūralus atstūmimas to, ko negali suprasti. Žinoma, pasitaiko nemažai nemėgstančių Japonijos žmonių, kurie šioje šalyje ilgiau ir neužsibūna. Tačiau, kaip paprastai būna su daugeliu kelionių, aplankyta vieta gali atsisukti į tave keletu veidų.
Vienas pirmųjų dalykų, kuris stebino atsidūrus analogiškoje, bet kitoje Žemės rutulio pusėje esančioje meno universiteto aplinkoje – žmonių nesavanaudiškumas. Japonai visada buvo pasiruošę padėti – žodžiais ar darbais, paprastu palaikymu, todėl visada galima buvo jausti savotiškai privelegijuotą užsieniečio padėtį.
Tiek daug nuoširdžios paramos tikriausiai sunku būtų gauti kitoje šalyje. Iš kitos pusės, nors ir esant pakankamai geros sąlygos ir geranoriška aplinka, buvo akivaizdus daugelio vakariečių menininkų pasimetimas.
Dažniausiai jie buvo priversti rinktis kompromiso kelią – pereiti atkartojimo, tradicinių modelių perėmimo periodą vien tik tam, kad vėliau galėtų panaudoti tai savo saviraiškai. Mat Japonijoje, ypatingai akademinėje aplinkoje, itin didelis dėmėsys skiriamas amatui, technikos perdavimui, juntama pagarba tradicijai.
Svarbiausia menininko užduotis – kurti komunikacinį lauką su kitais meno pasaulio dalyviais. Net kalbant apie savo kolegas vengiama kategoriško požiūrio, išsakomas tik geras (arba neutraliai suformuluotas) atsiliepimas.
Saviraiška, ir individualumas, kurie taip svarbūs ir reikalingi Lietuvos menininkams, čia nueina į antrą planą. Ir ne tik kūryboje, bet ir bendravime. Pirmiausia atsižvelgiama į tai, kaip žmogus komunikuoja socialinėje aplinkoje ir paiso kitų norų. Tai pritraukia prie jo žmones, kurie linkę padėti ir suteikia naujų galimybių. Visas šis procesas vyksta labai natūraliai, o meninė kūryba taip pat suvokiama kaip socialinio gyvenimo dalis.
Antra vertus, priartėjama prie kitos ribos – saviidentefikacijos lauko. Kiek svarbu menininkui suvokti save ir kaip tai turi atsispindėti jo darbuose ir net kasdienėje veikloje – klausimas išlieka atviras.
„ Žinai, norėjau išbandyti tradicinę japonų tapybą, nes čia turiu galimybę dirbti su unikaliomis medžiagomis, kurių pas mus nėra. Bet aš nenoriu perimti siužetinių kanonų, kompozicijos, o noriu tapyti taip, kaip užsimanau“ – štai tokių minčių teko klausytis iš vakariečių dailininkų, varstančių Tokijo menų universiteto duris. Jie reiškė norą būti nepriklausomais ir lengvai atpažįstamais japoniškame kontekste.
Tačiau ši misija Tekančios saulės šalyje ne taip jau lengvai įgyvendinama. Įsijungus į kokią nors vietinę grupę, susijusią su darbu arba studijomis, supranti, kad norėdamas laisvai funkcionuoti pasirinktoje erdvėje turi visų pirma išmokti būti toks kaip kiti ir užsitarnauti autoritetą. Tačiau klaidinga būtų teigti, kad viskas suvedama į paprastą taisyklę „daryk taip, kaip kiti ir viskas pasiseks“. Tai tik viena iš darnaus japoniško gyvenimo briaunų.
Vidinio menininko sielos turininio niekas neatmetė, nors paskutiniu metu Japonijoje vis dažniau pasigirsta diskusijos dėl vadinamos psichologinės nebrandos. Pustoniai ir pusšešėliai čia sušvelnina individualią menininko poziciją, todėl žiūrint į kūrinį prireikia įdėti gana daug pastangų, nuimti keletą sluoksnių, kol išlukštensi autoriaus pasiųstą žinutę.
Kaip ten bebūtų, visas žavesys ir glūdi paslaptyje, neišsakyme. Daugelį žmonių įtraukia tas keistas procesas – bandymas nuolat įminti japonišką mįslę. Norisi vis perprasti tą Tekančios saulės šalį iki galo, bet supranti, kad niekada to nepadarysi, ir tai vėl lyg magnetas traukia atgal.
Tie, kurie pasiliko Tekančios saulės šalyje kiek ilgiau, paprastai grįžta ne kartą, nes svarbiausia patirtis, kurią įgyji – kelionė į save, kuri tarytum iš naujo sudėlioja tavo sielos mozaiką.
