Naujausios
Visuomeninė organizacija „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“ tęsia Žemaitijos dvaruose gyvenusių grožinės literatūros kūrėjų išleistų knygų paieškas, verčia jas į lietuvių kalbą – šiemet išleido pirmuosius du Sofijos Tyzenhauzaitės „Raštų“ tomus.
Pirmajame tome – didelį populiarumą tarp skaitytojų turinčios „Reminiscencijos“ ir istorinis romanas „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“. Antrajame tome sudėti 2021–2022 metais mažais tiražais išleisti istoriniai romanai „Barbora Radvilaitė“, „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ bei pasakojimas „Gertrūda. Grafaitė Komorovska Grafienė Potocka, grafo Felikso Potockio žmona“. Ant vertėjo darbo stalo – jau ir paskutinioji, iki šiol dar lietuvių kalba neišleista S. Tyzenhauzaitės knyga – „Politikos nykštukas“. Ją, kaip ir anksčiau iš prancūzų į lietuvių kalbą išverstas ir lietuvių kalba išleistas šios rašytojos knygas, verčia Virginijus Baranauskas.
S. Tyzenhauzaitės „Raštų“ trečiąjį tomą planuojama išleisti kitų metų pabaigoje. Į šią knygą numatyta įtraukti istorinius romanus „Politikos nykštukas“, „Lenkas Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“ ir leidinėlyje „Litanijos“ paskelbtas dvi S. Tyzenhauzaitės giesmes.
Projektui „Rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitė „Raštų“ leidyba“ vadovauja Danutė Mukienė, Regionų kultūrinių iniciatyvų centro vadovė.
Sofija Viktorija Klementina Tyzenhauzaitė (1790–1878) – viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje. Ji gimė netoli Lydos buvusiame Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės generolo majoro, Rokiškio dvaro statytojo grafo Ignoto Tyzenhauzo (1760–1822) ir Marijos Pšezdzieckytės šeimoje. Tėvams išsiskyrus, vaikystės ir paauglystės metais gyveno ir buvo ugdoma Lietuvoje gyvenusių jos giminaičių – generolo Juozapo Morikonio ir jo žmonos Konstancijos Šadurskytės – šeimoje.
Sofijos sesuo Aleksandra Tyzenhauzaitė Giunterienė (apie 1790– 1843) tapo dailininke, tačiau savo kūrinių viešai nerodydavo. Sofija turėjo dar ir du brolius: pasaulyje plačiai žinomą ornitologą, zoologą, Lietuvoje garsėjantį ir kaip dailininką, iliustruotoją Konstantiną Tyzenhauzą (1786–1853) bei kariškį Adolfą Rudolfą Tyzenhauzą (1783–1830).
Kaip ir kiti ano meto didikų vaikai, Sofija bendrąjį išsilavinimą gavo namuose. Ją mokė, ugdė tėvų ir globėjų samdomi garsūs ano meto mokytojai. Mergina gavo gerą išsilavinimą. Paaugusi ji labiausiai domėjosi literatūra, muzika, daile, šokiais ir teatru. Mėgo jodinėti žirgais. Garsėjo savo grožiu, protu, iškalba ir drąsa. Tėvai, globėjai namuose kalbėdavo prancūzų kalba, tad ji Sofijai buvo gimtoji. Mokėjo ir lenkų, lietuvių bei rusų kalbas. Jaunystėje svajojo tapti panaši į Prancūzijos nacionalinę didvyrę Žaną d’Ark.
Kurti (piešti, rašyti grožinės literatūros kūrinius, vaidinti rūmuose statomuose spektakliuose) pradėjo anksti. Sofija rašė ir knygas leido prancūzų kalba. Pirmieji jos parašyti tekstai nėra išlikę. Iš viso yra išspausdinti 8 Sofijos kūriniai. Kai kurie autoriai anksčiau jai priskirdavo ir kelias kitas knygas („Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.), „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.), „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.), tačiau vykdant S. Tyzenhauzaitės rašytinio palikimo tyrimus paaiškėjo, kad jas parašė ne S. Tyzenhauzaitė, o prancūzų rašytoja Janzé, Alix Sophie Louise de Faucigny-Lucinge et Coligny (de Choiseul-Gouffier) (1832–1915), kuri buvo Sofijos Tyzenhauzaitės vyro grafo Antuano Lui Oktavijaus de Šuazel-Gufjė sūnaus Artūro, gimusio Antuanui esant pirmoje santuokoje su Viktorija Potockyte, dukra.
Pirmoji S. Tyzenhauzaitės knyga – „Lenkas Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“ (sąlyginai ją galima vadinti istoriniu romanu) – buvo išleista 1818-aisiais, tais pačiais metais, kai ji Rokiškio bažnyčioje susituokė su prancūzų kilmės Platelių dvaro savininku Antuanu Lui Oktavijumi de Šuazel-Gufjė (1773–1840).
Be jau paminėtos knygos, ji išleido istorinius romanus „Barbora Radvilaitė„(1820 m.); „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ (1824 m.); „Politikos nykštukas“ (1827 m.); „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ (1831 m.). Na o 1829 m. buvo išspausdinti ją kaip rašytoją labiausiai išgarsinę „Atsiminimai apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (papildytas, patikslintas leidimas pavadinimu „Reminiscencijos“ išleistas 1862 m.). 1875 m. atskira knygute išspausdintas jos užrašytas pasakojimas „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.), o paskutiniais rašytojos gyvenimo metais (1878-aisiais) – leidinukas „Litanijos“, kuriame paskelbtos dvi Sofijos sukurtos giesmės.
S. Tyzenhauzaitė yra gyvenusi ir tėvo valdytuose dvaruose, tarp jų ir Rokiškyje, taip pat ir Vilniuje, Plateliuose, dažnai svečiuodavosi Taujėnų, Kairėnų ir kai kuriuose kituose savo giminaičių ir bičiulių dvaruose. Ištekėjusi kartu su vyru, o jam mirus, – su vaikais dažnai keliaudavo po užsienio šalis – Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, ilgesniam laikui apsistodavo Prancūzijoje jos vyrui ir jo giminėms priklausančiuose dvaruose.
Sofija turėjo vieną sūnų – Aleksandrą. Vyrui mirus, Platelių dvarą kurį laiką ji valdė kartu su juo, o vėliau, kai ji su sūnumi išvyko visam laikui gyventi į Prancūziją, Plateliuose šeimininkavo jos anūkai.
S. Tyzenhauzaitė mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence-Alpes-Côte d'Azur, būdama 88 metų. Palaidota Monmoransi miesto Les Champeaux kapinėse (Sekcija C, kapavietė Nr. 765) grafų Šuazelių šeimos kapavietėje. Jos amžinojo poilsio vietoje pastatytas antkapis su akmeniniu kryžiumi ir įrašais marmurinėje plokštėje, jo nuotrauka, kaip ir didžiulis Platelių dvaro archyvas saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose.
S. Tyzenhauzaitei dar esant gyvai jos kūriniai buvo pradėti versti į užsienio kalbas. Jie buvo leidžiami lenkų, vokiečių, anglų, rusų kalbomis. Iš prancūzų į lietuvių kalbą Sofijos kūryba pradėta versti 2004-aisiais. Šio darbo ėmėsi ir iki šiol jį tęsia Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
