Naujausios
Saulės miestui
Hobis, kurio nekeistų į nieką
Šiaulietis kolekcininkas Gintautas Rimkus džiaugiasi galėjęs praėjusį šeštadienį Šiauliams dovanoti neįprastą šventę — antikvarinių automobilių parodą. Prikelti kadaise kone vienetinius buvusius prabangius automobilius Gintautui — pats žaviausias užsiėmimas gyvenime. Vaistai nuo šios „ligos“ — dar viena miela seniena, laukianti jo rankų.
Virginija KIRNIENĖ
virginija@skrastas.lt
Palaima
„Jei norite suspėti pamatyti, kokią atgaivą dūšiai ką tik parsivežiau, paskubėkite. Ryt ji jau bus išmontuota ir ruošiama naujam gyvenimui“, — perspėjo mus Gintautas, kai tarėmės susitikti.
Suskubti vertėjo. Gintautą radome tupinėjantį apie amerikiečių gamybos „Packard“ markės kabrioletą, gamintą dar 1936-aisiais. Tai vienas iš aukščiausios klasės JAV gamintų automobilių.
„Iš lobių šalies ją parsivežiau. Iš Amerikos. Kur gi daugiau tokią mašiną dar rasi? Kabrioletas. Ar dar reikia ką nors pridurti?“ — džiūgaudamas it vaikas šypsosi keturiasdešimtmetis. Negali nepastebėti, kaip dega jo akys, o veidas tiesiog švyti palaima.
Tokias mašinas, sako Gintautas, savo laiku teturėję tik pasiturintys amerikiečiai ir mafijos aplinkos žmonės. Anais laikais ji kainavusi apie 5000 dolerių. Prabanga buvo, ypač žinant, kad per savaitę eilinis amerikietis uždirbdavo vos 5 dolerius. Dabar ji — tikra antikvarinė mašina. Ir dar „balsą“ gali iš jos išspausti.
Jei plušės prie „Packard'o“ prikritęs, sako Gintautas, pusmečio užteks padaryti iš jo kerintį blizgutį.
Pirma pamoka buvo naudinga
Prieš penkiolika metų jaunas vyras net nenutuokė, kad jo — autoremontininko — specialybė sutaps su tokiu rimtu hobiu, koks jis yra dabar. Tokiu, be kurio jis net nebeįsivaizduoja savo gyvenimo.
Tempdavęs tada į kiemą visokias griuvenas, puvenas, kurių sėdynėse peliukai net vaikus atsivesdavę... O pirmoji rimta mašina, kurią Gintautas parsibogino namo, buvo Stalino laikų ZIS 101.
„Apie tūkstantį dolerių tada už jį sumokėjau. Kai jį atgaivintą pamatė latviai, iškart pasiūlė penkis ar šešis kartus daugiau. Va čia tai, galvojau, verta susigundyti! Pardaviau. Laimingas kaip zuikis.
Tik paskui sužinojau: Maskvoje ją pardavė, nė piršto neprikišę, už 40 tūkstančių dolerių... Pirma pamoka man oi kokia buvo naudinga. Tada ir suvokiau: ne kriošeną reikia imti. Ir laiką veltui švaistyti. Juk ne du gyvenimus gyvensiu!„ — dabar juokiasi Gintautas Rimkus.
Arsenale — antikvariniai auto
Kaip ir kur jam pavyksta iškapstyti aname amžiuje gamintus automobilius, tebūnie Gintauto paslaptis. Tačiau jo arsenale automobiliai, dėl kurių net negėda ir seilę nuvarvinti.
Pasaulyje buvo pagaminti vos du automobiliai „Bentley“ — garsiojo “Rolls Royce“ giminaičiai. Vienas, sako Gintautas, stovi kažkuriame iš Anglijos muziejų, kitas — pas jį. Šie auto buvo gaminami iš aliuminio: jie nepūva, nerūdija. Jo “bentliukas“ dar laukia savo eilės.
Kaip ir keli Elvio Preslio laikų kadilakai, linkolnai, kurie gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos į paradą buvo atvežęs jo bendramintis iš Panevėžio. Suprantama, gražesni...
„Turiu labai retą 1911-ųjų automobilį “White“. Šį modelį sukūrė du broliai amerikiečiai, šį tą nukopijavę nuo “Rolls Royce“ ir šį tą pridėję savo. Tais laikais visi automobiliai būdavo juodi, o šis — it balta varna.
Jų pagaminta tebuvo 14. Išliko, kiek žinau, vos keturi. Vienas, aišku, pas mane... itin retas. Jo amortizatoriai — tokios specialios kolbos, į kurias reikia pripūsti oro. Amortizuoja — ne tas žodis!„ — it žirniai byra Gintautui žodžiai. O akyse — vaikiškai džiaugsmingos kibirkštėlės.
Turįs ir 1918-ųjų „Ford T“. Mediniais ratais. Tuo jis Gintautui ir įspūdingas. Šių automobilių buvo prigaminti milijonai — per juos visa Amerika tapo ratuota. Tai buvę liaudiški automobiliai, kainavę nuo 600 iki 900 dolerių.
Virusiuką pasigavo ir sūnūs
Gintautas sako, kai pradžioje užsiiminėjęs vadinamąja „kupi — pradai“ (iš rusų kalbos “perki-parduodi“, — red.past) veikla, jokio įdomumo nebuvę.
„Nuvarai, parduodi. Dar dažai neišdžiūvę, jau varai... O naudos — katino ašaros. Kai viską perpratau, niekur nebeskubu. Mėgaujuosi visa širdimi tuo, ką darau. Svarbiausia, kad džiaugtis galiu ne vienas — daug žmonių galiu nustebinti, nudžiuginti.
Kai matai, kaip toks atnaujintas saldainiukas užhipnotizuoja pirkėją, gali sakyti jam, ką tik nori — jis nieko nebegirdi. O akyse parašyta — mašina jo! Ir kuo brangiau moka, tuo jam didesnis prestižas. Tik va, parduodu tai ne visas„, — valiūkiškai tarsteli kolekcininkas.
Ir atvirai prisipažįsta: „Esu ligonis. Nepagydomas. Liga įsisenėjusi, visam gyvenimui. Vienintelis vaistas — dar viena miela “seniena“.
Džiaugiasi, kad jo virusu „užsikrėtė“ ir abu jo sūnūs — penkiolikmetis Gabrielius ir trylikmetis Danielius. Jiems suieškojo irgi antikvarinį sportinį automobilį — “Junior“, pagamintą JAV 1937-aisiais, specialiai jaunių lenktynėms. Buvę tik du egzemplioriai. Iš kurių vienas, aišku...
„Šveičia mano berniukai, brūžina. Nebijo nei purvo, nei rūdžių. Turiu rimtus pagalbininkus, nors ir nesitikėjau, kad jie mano virusiuką pasigaus. Patikėkite, smagu. Mums pritaria ir žmona. Be jos palaikymo, supratimo būtų kur kas sunkiau“, — sako kolekcininkas.
Svajoja ne tik apie muziejų
Prikelti antikvarinį automobilį naujam gyvenimui — nelengvas darbas. Didžiumą darbų Gintautas patiki specialistams. Jo rūpestis — surasti sėdynėms odos, kas nikeliuotas detales atnaujins, kas originalią detalę pagamins ar net visą variklį. Lakstymo — per akis!
„Ačiū Dievui, kad dar yra tokių žmonių, kurie nori tai daryti. Matyt, ir jie “serga“, kaip ir aš. Servisuose niekas tokių darbų neapsiima daryti. Svajoju atidaryti automobilių restauravimo cechą. Surinkti patikimą komandą. Greta norėčiau įkurdinti ir automobilių muziejų — visi galės grožėtis, pamatyti, ko niekur kitur neras“, — įsijautęs kalba Gintautas.
Svajoja dažniau ir tokias parodas mieste surengti, kaip buvo padaręs per savo gimtadienio šventę. Tik, deja, nelabai jo mostas buvo suprastas miesto valdžios vyrų.
„Ne pinigų į savivaldybę buvau nuėjęs prašyti. Tik leidimo. Ir žmones nudžiuginti. Prašiau, kad mašinų parodą leistų surengti Kaštonų alėjoje — antikvariniams daiktams reikia ir tinkamos aplinkos. Deja, matyt, trenktu palaikė. O juk aš už tuos pinigus ramiai galėjau su visa šeima Maljorkoje ilsėtis...“ — sako kolekcininkas.
Ir čia pat prisimena, kaip panašią šventę su bendraminčiais buvo surengę pernai Palangoje. Kauno, Panevėžio kolekcininkų kvietimu, aktoriai net drabužius kino studijoje buvo išsinuomoję. Kolekcininkų žmonos pačios siūdinosi suknias, skrybėlaites ta proga.
„Aš, įsivaizduokite, vežiau prezidentą Smetoną su žmona. Kai įsėdau į automobilį, toks jaudulys apėmė — jie tokie realūs buvo! Kiti mano draugai vežė, kas Salomėją Nėrį, kas Joną Biliūną, kas grafus Tiškevičius. Šventėje vyravo tokia nepakartojama anų laikų dvasia..“ — nuoširdžiai pasakoja Gintautas.
Jis tiki, kad ateityje ir mūsų miesto žmonės galės džiaugtis tokiomis įspūdingomis šventėmis.
IŠNAŠA: „Esu ligonis. Nepagydomas. Aš visą gyvenimą pašvenčiau tiems pūvėkams atgaivinti. Net ir įsivaizduoti negaliu, ką be jų veikčiau...
ATGAIVA: Suspėjome užfiksuoti, kokią atgaivą dūšiai ką tik parsivežė Gintautas Rimkus — 1936-ųjų „Packard“ markės kabrioletą.
NESUSIPRATIMAS: Kolekcininkas, paklaustas, ką darytų, jei liktų be savojo hobio, tik sustingo: jis tarsi neteko žado — kas dar gali jo gyvenime kitkas būti?
EKSPONATAS: Mieste rengtoje automobilių parodoje Gintautas eksponavo ir dar nerestauruotus automobilius.
SĄSAJOS: Gintautas įsitikinęs, kad prie prabangių senovinių automobilių būtini ir tą laikmetį atitinkantys drabužiai — tik taip gali pajusti anų laikų dvasią.
Jono TAMULIO nuotr.