Naujausios
Sausio 20 d. Izraelyje mirė vienas didžiausių Lietuvos rašytojų Grigorijus Kanovičius.
G.Kanovičius gimė 1929 m. Jonavoje. Čia praleido savo vaikystę. 1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rytus, gyveno ir mokėsi Kazachstane, Urale. 1945 m. sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje.
G. Kanovičius buvo Sąjūdžio tarybos narys, 1988–1993 m. – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas. 1993 m. emigravo į Izraelį, kur gyveno iki šiol.
Už kūrybą G. Kanovičius 1995 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu, 2014-aisiais jam skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Knygų lentynose suradau 1964 metais „Vagos'' išleistą grafiko Stasio Krasausko ir G. Kanovičiaus šaržų ir epigramų knygelę „Linksma akim“. Šiandien bibliografine retenybe tapusi knyga buvo išleista 6000 egzempliorių tiražu, bet greitai išpirkta, o pakartoti jos leidimo nesiryžta, nes atsirado nemažai įsižeidusių personų.
Plačiau apie knygelę „Linksma akim“ rašoma Rūtos Oginskaitės knygoje „Gib a kuk; Žvilgtelėk“ (2017 m.). „Kai knygelė „Linksma
akim“ išėjo, visi ją grobstė. Kartais, vėliau, kai važiuodavau per Lietuvą su savo draugais poetais Baltakiu ar Marcinkevičium, skaitytojai mane pažinojo tik iš šios knygelės. Daug metų, net kai trilogijos „Žvakės vėjyje“ pirmos dalys pasirodė“, – prisiminė rašytojas.
1981 m. buvo išleista G. Kanovičiaus parodijų rinkinys „Nuogi Olimpe“.
„Linksma akim“ yra keletas epigramų, skirtų kūrėjams iš Šiaulių krašto.
E. Mieželaičiui
Nuo seno vyksta ginčas atkaklus:
Kaip atsirado žemėje žmogus?
Pasakė dievas: „Mano autorystė.“
Pašoko velnias: „Klysti, seni, klysti.“
Įsiterpė į pokalbį beždžionės:
„Mes autoriai, nėra čia abejonės.“
Išminčiai galvas ilgą laiką laužė,
Ne vienas žuvo kilpoje, ant laužo,
Ne vienas ugnyje iš skausmo raitės.
O „žmogų“ juk sutvėrė Mieželaitis.
V. Noreikai
Lakštingalos giesmė po žemę skambiai aidi,
Nors ir lakštingala pagauna kartais gaidį.
J. Avyžiui
Koks turi būt romanas? Storas? Plonas?
Į tai seniai atsakė Jonas:
– Man klausimas atrodo keistas.
Romanas turi būt... i š l e i s t a s!
V. Reimeriui
Principingumas – rimtas faktorius.
Kūrybos kelias toks slidus!
Kitiems aš griežtas kaip redaktorius,
Sau kaip poetas – atlaidus.
A. Griciui
Scenoj aktoriai nuščiuvo.
„Ačiū dievui“, – aš tariau.
Buvo buvo, kaip nebuvo,
Nors galėjo būt geriau.
