Naujausios
Ekspozicijoje – ir draugų kūryba
Praėjusiais metais Fotografijos muziejus šiuolaikinės fotografijos fondus papildė A. Kulikausko 175 fotografijų kolekcija. Įsigyti darbai apima paskutiniuosius menininko gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose metus (2007–2012).
Su A. Kulikausku susitinkame Fotografijos muziejuje – tradiciškai penktadieniais autorius atvyksta į Šiaulius atnaujinti parodos.
A. Kulikaukas atlapaširdiškai į ekspoziciją pakvietė ir savo draugus kūrėjus – jų darbai, tarp jų – ir šiauliečių – išsitenka vienoje erdvėje.
„Gintaras Jaronis, Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Visvaldas Dragūnas, Ričardas Dailidė, Raimundas Urbonas, Giedrius Liagas, Rolandas Andrijauskas, Tomas Andrijauskas, Gintaras Miltenis, Petras Repšys, Gediminas Beržinis“, – parodą papildžiusius autorius vardija A. Kulikauskas.
Po parodą su A. Kulikausku einame tarsi po iliustruotą gyvenimą: nuo sovietmečio išsišokėlių, „Plėšriųjų sekcijos“ fotografų, įamžintos nepadailintos kasdienybės, kupinų pažinimo metų Niujorke, galiausiai – dienų kaime, po Lietuvą skleidžiant kultūrą ir švaraus pasaulio idėją.
Salės kampuose laiką skaičiuoja laikrodžiai – apsukame salę, tarsi ciferblatą.
„Fotografija vienas iš būdų sugriebti atmintį, užtat laikrodžiai ir stovi, tiksi – čia yra tiksintis laikas. Fotografija yra laikas ir atmintis, nieko daugiau. Čia visur yra atmintys. Mano fotografijos gali atliepti tiktai tiek, kiek žiūrovas knygų perskaitė, kiek gyvenimo pragyveno. Jei atvažiavęs iš kitos šalies, daugelio fotografijų nesupras, nes nežinos konteksto. Čia yra laikas ir atmintis“, – sako A. Kulikauskas.
Sovietizmas ir Niujorko gatvės
– Jūsų paroda – nuolat kinanti, kokią ekspoziciją lankytojai pamatys po šio jūsų apsilankymo?
– Kiekviena diena – kitokia, tai reiškia, ir paroda gali būti kiekvieną dieną kitokia. Tokia ir yra mintis. Ši paroda skirta žiūrovams, kad jie ateitų ir jaustųsi labiau kaip namie, o ne oficialioje įstaigoje.
O kad parodą pralinksminčiau, kiekvieną savaitę atvažiuoju ir penktadieniais pakabinu po kelis ar keliolika darbų.
Nereikia visų laurų griebtis sau pačiam, man labai smagu su bendraminčiais, bendražygiais kartu rodyti, tada matosi ir panašumai, ir skirtumai. Ypač sovietmečio darbai – sunku pasakyti, kuris mano, kuris ne mano.
Mes penkiese sukūrėme taip vadinamą „Plėšriųjų sekciją“ Kaune – nepatenkintų tuometine lietuviškos fotografijos situacija arba raiškos būdais – romantiškai, saldžiai, gražiai. A. Sutkaus, A. Macijausko, R. Požerskio ir kitų romantikų laikotarpis, klestėjimas, kai mes staiga pradėjome daryti kitaip. Buvome maištininkai prieš esamą pasaulį, kurį matėme aplinkui, kai ne viskas buvo rožiniai gražu. Ir mes pradėjome rodyti pasaulį kitaip. Ir tada – jokių parodų neleisdavo, nes prigadindavome kraują. Bet mes vis tiek fotografavome, buvo linksma.
Viena fotokritikė, tyrinėtoja atrado, kad mes buvome vieninteliai organizuoti maištininkai Lietuvoje, visi kiti buvo po vieną, o mes buvome penkiese: Gintautas Staugaitis, Visvaldas Dragūnas (jie jau nuo debesėlių stebi šią parodą), Saulius Paukštys, Giedrius Liagas.
– Kas vienija parodoje eksponuojamas sovietines fotografijas?
– Visiškai gaivališka jėga rodyti kitaip negu įprasta. Pavyzdžiui, šie portretai atrodytų natūralūs, realistiniai, bet ir tokių neleisdavo rodyti – kažkoks valkata kažkur geria vyną, krapšto galvą, visiškai neatitinka romantinės realybės standartų – o čia yra labai svarbus žmogus, filosofas, mąstytojas Justinas Mikutis, padaręs didelę įtaką mano laikmečio dailininkų kartai.
Arba – Nidos šiukšlynai. Visi važiuodavo į Nidą fotografuoti, kas gražu, šešėlius kopose. O aš pasipiktinęs standartine, visų vienoda fotografija nuvažiavau – ir čia yra tikri Nidos šiukšlynai.
Čia – Naujų metų nuotaika – pastipusi katė. Mano tėvo rentgenai, jam darė stuburo operaciją, čia jo stuburas, aš tik medžius įdėjau.
Arba – Visvaldas Dragūnas, čia yra kooperatinio buto, kurį jis gavo, nuotraukos, jis išfotografavo visą statybininkų broką. Labai radikali fotografija – buto brokas ir nieko daugiau, jis radikaliausias iš visų mūsų.
Parodžiau, kas liko – nuotraukos išsibarstė, išsidovanojo. Pas mane liko nepilnos penkiasdešimt, gal ir mažiau. O kitos sovietmečio – ką draugai padovanojo ir atnešė. Čia – ir eksperimentai.
O paskui išvažiavau į Ameriką.
– Šuolis iš ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos tiesiai į Niujorką? Ir kitokia fotografija?
– Į Niujorką išvažiavau 1991 metais ir ten pragyvenau 22 metus.
Tiksliau, 1990 metais išvažiavau, ten bebūnant, pamačiau, kad kažkas negerai, nusipirkau videokamerą ir grįžau. Buvo sausio įvykiai, pafilmavau, palaksčiau ir tada, kai Islandija pripažino Lietuvą, po dviejų savaičių išvažiavau.
Prasidėjo Niujorko laikotarpis, ten susipažinau su Jonu Meku, Rolandu Andrijausku iš Šiaulių. Prasidėjo kitokia mano fotografija. Įtampos, kurio buvo gyvenant čia, ten dingo, prasidėjo kelionės, įdomiausia buvo žiūrėti, kaip žmonės gyvena pasaulyje. Kadangi fotolaboratoriją turėti ten yra didelė prabanga, aš jos neturėjau, fotografuodavau skaidrėmis arba „polaroidais“.
Pradėjau J. Mekui daryti iš jo filmų nuotraukas, kurios visiems labai patiko.
– Gyvenimo pasikeitimas buvo šokiruojantis?
– Traumos nebuvo. Aš buvau labai smalsus, išmaišęs visą Tarybų Sąjungą, buvau buvęs Užpoliarėje, Azijoje, kalnuose Tian Šanyje, Altajuje.
Skirtumai buvo didžiuliai. Nors, iš vienos pusės, eidamas Niujorke, aš tarsi žinojau, ką už kampo pamatysiu. Visiškai ramiai – kai pradėjau vairuoti, jokio streso nebuvo.
Iš kitos pusės, galvoju, kas čia yra, nėra ramybės. Paskui supratau – vienintelis dalykas, man pažįstamas, buvo mėnulis. Visa kita nauja, net ir žvaigždės kitaip danguje, jau nekalbant apie kitus daiktus, banano buvome beveik nematę. Bet buvo ir jausmas – kaip namie, laisvė ore jautėsi labai.
Kai savo fotografijas parodžiau J. Mekui, jis pasakė: „Padaryk parodą pas mane“. Ir aš padariau – Antologijos muziejuje (J. Meko įkurtas Antologijos filmų archyvas (angl. Anthology Film Archives) – red.) buvo pirma paroda.
– Su J. Meku jus siejo ilgametė draugystė, kokį pirmiausia jį prisimenate?
– Ilga draugystė, daugiau nei 10 metų kasdien – paskui aš ten dirbau, o šiaip – iki pat galo. Kai grįžau į Lietuvą ir nuskrisdavau į Niujorką, susitikdavome.
Buvo labai geras draugas ir mokytojas, labai šiltas, mielas žmogus. Ir susipykdavome, jei nuomonės nesutampa. Kitą dieną arba jis, arba aš pakeičiame nuomonę, dažniausiai aš, nes jis būna teisus.
– Minėjote, kad J. Mekas buvo ir jūsų mokytojas. Ko išmokote svarbiausio?
– Nebijoti. Kiek energijos Lietuvoje sugaištama: ką kaimynai pagalvos, ką kiti pasakys? Ten – ką nori daryti, tą daryk, proto turi.
Kai iškildavo konkretesni, kad ir mažesni, klausimai – skambini Jonui ir klausi, būdavo, kad ir trečią nakties. Lygiai taip ir jis skambindavo antrą nakties, kaip lietuviškai kokį žodį išversti.
– Ar Niujorko laiko fotografijas galime suskirstyti į ciklus?
– Čia yra kaip upė, aukštupys, vidurys, žemupys, o nuo kur žemupys prasideda, aš nežinau.
Sakysime, priešamerikietiškas ir poamerikietiškas laikas – fiziškai, kai persikėlėme. Bet tėkmė yra – taip ta paroda ir išeksponuota, kitur ir metų nerašiau, nelabai svarbūs, ir pavadinimai kitur nelabai svarbūs.
Lyg ir mano pavardė nėra čia labai svarbi, čia fotografijos paroda žiūrovams, koks skirtumas, kas ją padarė.
– Kokia fotografinė patirtis iš Amerikos?
– Amerikiečiai yra labai konservatyvūs, jie į visus eksperimentus žiūri gana rezervuotai. Fotografijos prigimtis yra parodyti pasaulį, koks jis yra. Tas yra svarbu. Gatvių fotografija – mano mylimas fotografas Robert Frank, kurį aš pažinojau, jis dažnai ateidavo į Antologiją, Jono Meko draugas. Jis nebuvo ta saldžiabalsė romantiška lietuviška mokykla.
– Amerikai parodoje skiriate daugiausiai erdės?
– Taip, ten 22 metai. Niujorko gatvės ir J. Mekas.
– Bet Amerikoje nebuvote tik fotografas?
– Užsiėmiau viskuo – ir langus stačiau, ir stogus dengiau, ir laikraščius naktimis vežiojau. Praėjau visus etapus ir man buvo labai įdomu, ypač pradžioje. Langų statymas, ko gero, buvo pati geriausia mokykla. Aš kiekvieną dieną būdavau kitoje šeimoje, matydavau interjerus, žmones, charakterius, maistą. Pusę metų man buvo kiekviena diena vis kitoje vietoje Niujorke, buvo fantastiškai gerai.
Paskui į antrus metus susitaupiau kompiuteriui ir geresniam aparatui. Nes nuvažiavau su 100 dolerių kišenėje.
– Avantiūra?
– Visas gyvenimas avantiūra. Gyveni, jau esi žmogus ant žemės, būtų gėda nepabandyti. Ir aš važinėjau labai daug. Mano kita didelė paroda buvo Peru, Limoje – jau apie Niujorką. Paskui buvo Rio de Žaneiras – Brazilijoje buvau penkis kartus.
Niujorke kasmet padarydavau parodą – parodyti draugams, buvo Rusijoje, Korėjoje dar nebuvo, bet bus. Darbai pastoviai eksponuoti grupinėse parodose kažkur – po visą pasaulį.
Aš nesu bailus, drovus, nuotykiai visą laiką būdavo. Kai angelui sargui nusibodo mane saugoti (turbūt jie dviese saugojo), tada atsiuntė žmoną altajietę Oksaną – tegul ji saugo. Tada mečiau gerti, 16 metų nė lašo, dar už kokių trejų metų mečiau ir rūkyti.
Kultūrą skleidžia kaime
– Kodėl visgi nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Jei gyvenčiau 200 metų, dar būčiau negrįžęs. Vienos priežasties nėra, priežasčių yra daug. Lietuva buvo tik viena iš vietų, į kurias mes taikėmės išvažiuoti iš Niujorko. Pagrindinė priežastis išvažiuoti – per daug civilizacijos ir vadinamo progreso. Lietuva buvo viena iš šalių, mes rinkomės Sibirą, Altajų, Meksiką, Kanadą, Pensilvanijos kalnus, bet Lietuva iškrito pirmoji, sukrito kortos, žvaigždės pačios atvedė į kaimą – Samantonis Ukmergės rajone.
Nuostabūs, labai geri žmonės, dabar turime ir galeriją Ukmergėje, rodome profesionalų meną. Kaime irgi turime vietą, kur rodome. Patys žmonės susirenka padainuoti, niekieno nevejami. Ir pijokų nėra, melas, kad prasigėrę kaimai.
Gyvename Lietuvoje nukritusio didžiausio meteorito krateryje – jis nukrito labai seniai, įlenkė žemės plutą, dabar yra ežeras prie Veprių, ten, toje vietoje, renkasi visi „lunatikai“, ten yra ir vienos iš trijų Kalvarijų Lietuvoje, ir sufijų, ir amerikiečių gyvena, kaimynai menininkai – visus, kas su kosmosu šnekasi, pritraukia.
Netoliese yra Sukinių ekologinė gyvenvietė, mes irgi ekologiškai, labai natūraliai gyvename, auginame avis, turiu bičių, sodą-mišką užveisęs.
– Esate įkūrę VšĮ „Trys kaimai“, kokia veikla užsiimate?
– Šviečiamąją kultūrinę veiklą plėtojame provincijoje. Tai trijų kaimų entuziastai. Neformaliai tai visi mano draugai, dailininkai, fotografai, gamtininkai, sodininkai. Kultūra – ne vien menas, ne vien dailė, kultūrą aš matau žymiai platesniame kontekste. Teisingai sudėtos grindinio plytelės irgi yra kultūros dalis.
Kiti sako, neapsimoka – neapsimoka gal pinigais, bet galvai padeda gerai padaryti darbai.
– Kodėl jums tai svarbu – daugelis veržiasi į miestų galerijas?
– Miestai yra vėžys. Tie, kurie bėga paskui blizgučius, paskui spalvotus popierėlius, saldžius kvapus. Bėga į miestus, užsikrečia tuo vėžiu ir tada pradeda daryti įtaką kaimui. Žodis „regionas“ yra kažkas ne iš to pasaulio. Yra labai gražus žodis „kaimas“, „provincija“, tai neturi nieko bendro su provincialumu, kuris Vilniuje dabar, mano nuomone, yra didesnis negu kaime. Kaime ir šviesių žmonių pasilikę, ir nepamirškime, kad ir aną Lietuvą žmonės iš kaimo pastatė, iš ten atėjo jėga, o miestuose žmonės buvo lakstantys paskui pinigus ir jiems honoras rūpėjo daugiau.
Taip kad esu patriotas šitos dalies Lietuvos.
– Kaip populiarinate kultūrą kaime?
– Darome parodas – savo pavyzdžiu. Kiekvieną dieną elgiamės kultūringai. Užstojame kaimiečius, gerąja prasme, kiekviename žingsnyje, jie yra geri, drovūs, paprasti žmonės.
Kurtuvėnuose yra mūsų filialas – svirno galerija, dar vienas filialas – Siesikų pilyje, dar turime jungtinės veiklos sutartį su Vilkaviškio kultūros centru, su Kelmės kultūros centru (iki gegužės 12 dienos Kelmės Juozo Liaudanskio dailės galerijoje veikė A. Kulikausko paroda „Jonas ir jo filmų kadrai“, skirta Jono Meko atminimui – red.). Dažnai parodos, kurias pas save parodome, keliauja į kitas galerijas, kur galime, ten skleidžiame.
Stengiuosi išvengti didžiųjų miestų, žmonės pertekę, jiems nelabai reikia, neįdomu.
– Susiduriate su nuomone, kad kaimo žmogus nesupranta meno?
– Nerodai tai ir nesupranta. Atveži, pasikeiks, pasispjaudys vieną kartą, kažkas paaiškins, gal vienas nepatiks, kitas patiks, bet reikia rodyti. Žmonės teatre nėra buvę, teatras neatvažiuoja.
Ne dėl savo paties svarbumo – darome, tai ką mokame daryti.
Kultūra – ne tik egoistinis menininko svarbumas, bet tai, kas yra ore, kas daro žmones linksmus, gerus.
Saulės takas ir telefonografija
Tęsiame ekskursiją po parodą ir atmintis. Greta veidrodžio, kurio rėme kiekvienas lankytojas gali pamatyti savo portretą, pakabintas kinų hieroglifais užrašytas linkėjimas – ilgo gyvenimo ir sėkmės.
„Pirmos Amerikoje atspaustos nuotraukos – indėnai – vienam muziejui reikėjo. Kai fotomedžiagoms pritrūksta pinigų, atspaudi rankos atspaudą. Saulės takas – vienas kadras darytas iki pusės metų, paliktas „pinholas“, saulė kiekvieną dieną brėžia brūkšnį. Saulės taką pirmiausia padariau Kurtuvėnuose“, – kūrinių priešistores atskleidžia A. Kulikauskas.
Eksponuojami piešiniai primena baigtą Vilniaus dailės institutą, dizaino studijas.
Po stiklu – fotoobjektai, čia ir fotografo antkapio projektas, ir J. Meko kamera su jo portretais – praėjęs laikas, vaizdiniai.
Viename iš pirmų kabančių fotoobjektų įspaustas Česlovo Milošo atvaizdas per J. Brodskio laidotuves, baras prie Antologijos, kur kompanija gerdavo tekilą, kasdienybės detalės.
Pastarųjų penkerių metų gyvenimas kaime užfiksuotas telefonu.
„Telefonografija, kiekvieną dieną nuspaudžiu. Kaip J. Meko dienoraštinis filmas, taip, matyt, jo įtakoje užsikabinau su kasdienybės fotografija. Fotografija-dienoraštis, su data.“
Dienos sujungtos chronologiškai, tarsi traukinuko vagonai.
Duona ir druska
– Vieno žanro nesilaikote, fotografijoje įdomu viskas?
– Kas tik nori, tik vestuvių nefotografuoju.
– Prisimenate, kokia buvo pirmoji fotografija, nuo ko pradėjote?
– Turbūt klasiokai. Tėvas fotografavo, turėjo anais laikais gerą fotoaparatą, „zenitą“, jis mane pamokė.
Pradėjau fotografuoti Dailės institute, nes reikėjo pasidaryti šriftus plakatams arba nusifotografuoti daiktą. Mamai sakiau, druska prie duonos, padeda. Mama sakė, žiūrėk, kad tik ta druska neliktų.
Po instituto Gintautas Janonis, kurio nuotrauką irgi pakabinau, nusivedė mane į Fotomenininkų sąjungą, tada ir prasidėjo. Buvo 1982 metai.
– Dabar dažnas įsivaizduoja esąs fotografas – kokią įtaką fotomenui padarė telefonai?
– Aš netikiu į fotomeną. Yra normaliai atliekamas darbas. Jeigu gerai pasiūtas batas, batsiuvys nėra menininkas, jis yra geras batsiuvys. Gerai pasiūtas kostiumas dargi geriau už meninę fotografiją, daugiau žmonėms laimės atneša ant žemės. Pasipūtimas yra išgalvotas dalykas. Plius kiek mes teršiame gamtą, prieš pirštą pajudindamas, turi pagalvoti. Ačiū Dievui, dabar telefonu „nufotkini“, spausdinti nereikia, chemijos nereikia. Labai gerai, kad fotografija telefone ir pasibaigtų.
O fotomenas – man stalius arčiau širdies.
– Svarbiausia – švari gamta ir švarios mintys?
– Sakyčiau, kad taip. Išeikite į gatvę – paukščiukai čiulba, viskas gražu, kam tai fotografuoti, džiaukis. Kai mokiau vaikus fotografuoti, turėjau savo fotostudiją, sakydavau: kai pirmą kartą esate kokioje nors situacijoje, netraukite iš karto fotoaparato, pajuskite, o kitą kartą jau žinosite, ką daryti. Arba – jeigu žinote, kad labai reikia, nuspauskite vieną kadrą ir paskui pabūkite toje aplinkoje, tada suprasite, kas tai yra.
