Naujausios
1908 metų pavasarį kiekvieną vakarą Maskvoje, Sucharevskaja aikštėje esančio restorano „Jakor“ scenoje pradėjo pasirodyti aukštas jaunuolis. Liūdna šypsena nušviesdavo švelnų, šiek tiek moterišką veidą. Jis atmesdavo banguotus lino spalvos plaukus, kurie krito ant pečių, ir pradėdavo dainuoti. Dažniausiai lankytojai užsakydavo čigonų dainų, už kurias gerai atsilygindavo.
Orkestro veteranas M. Velikanovas vėliau ne sykį prisiminė labai keistą muzikantą, kuris negėrė alkoholinių gėrimų, nerūkė, nesidomėjo merginomis, maitinosi duonos džiūvėsiais. „Oi, kaip mes erzindavome Vasią, – pasakojo jis, – netgi vadinome jį vienuoliu. Šis tylėdamas klausėsi, šypsojosi, atkakliai lenkė galvą ir toliau elgėsi kaip anksčiau. Jis buvo savotiškai liūdnas“ (cit. pagal Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987).
Prasidėjo gana vienodas, nuobodokas restorano neregio muzikanto Vasilijaus Jerošenkos gyvenimas. Paryčiais Vasilijus grįždavo į savo Maskvos daugiabutį neregiams Meščanskaja gatvėje, kur mažame kambarėlyje jo laukė gultas. Uždirbtus pinigus jis dažnai atiduodavo bedarbiam aktoriui, kuris už tai jam skaitė Puškiną, Anderseną, Šekspyrą... O vakare – vėl restorano dūmai, tvankus oras, girtų kalbos... „Kiek kartų man... norėjosi užmigti ir niekada nepabusti“ (cit. pagal Харьковский, 1978). Taip šį laikotarpį vėliau prisiminė rašytojas Vasilijus Jerošenka.
Amžininkai jį prisiminė tokį: šiek tiek naivi, beveik vaikiška veido išraiška, banguotos lininės plaukų sruogos, ilgi, virš kelnių išleisti marškiniai, platus diržas su sagtimi, galva visada šiek tiek pasvirusi į dešinę – visa jo išvaizda persmelkta kažkokio meninio orumo. Ypač gražus buvo jo tylus balsas, kuris bylojo apie aistringą ir svajingą prigimtį. Veide – liūdna šypsena, kurią vėliau kinų literatūros klasikas Lu Sinis pavadins „kančios šypsena“. Anot A. Poliakovskio, Vasilijus priklausė ypatingai aklųjų grupei, turėdamas gyvenimišką patirtį ir įgytas per ilgus klajonių metus žinias, kurios vargiai tuomet buvo prieinamos neregiams. Aklojo lazdelė – jautrus jo kūno ir nervų pratęsimas ir ne ką prastesnis už minų detektoriaus zondą, mokantis jo savininką nuolatinio budrumo. Savisaugos jausmas retai išduodavo Vasilijų Jerošenką.
Gyvenimas talentingą jaunuolį Vasilijų Jerošenką suvedė su vertėja, esperantininke Ana Nikolajevna Šarapova (1863–1923), kuri jam papasakojo apie dirbtinę esperanto – tarptautinio bendravimo – kalbą, sukurtą 1887 metais, jos kūrėją žydų kilmės lenkų gydytoją okulistą Liudviką Leizerį Zamenhofą, apie Peterburgo „Esperanto“ draugiją, kurios narys buvo ir rašytojas Levas Tolstojus. A. Šarapova į esperanto kalbą buvo išvertusi ne vieną Levo Tolstojaus kūrinį.
Teigiama, kad esperanto kalba turi dvi svarbias ypatybes: ją lengva išmokti dėl nesudėtingos gramatikos ir taisyklių išimčių nebuvimo ir ji yra absoliučiai neutrali, t. y. nesusijusi su jokia valstybe ar tauta.
Liudvikas Leizeris Zamenhofas (1859–1917), oftalmologas, lingvistas, esperanto kalbos kūrėjas, gimė Balstogėje (Lenkijoje, tada dar buvusioje Rusijos sudėtyje), užsienio kalbų mokytojo šeimoje. Mokydamasis gimnazijoje stropiai mokėsi svetimų kalbų, kurių išmoko net dvylika. Baigdamas gimnaziją jis sukūrė pirmąjį tarptautinės kalbos projektą, tačiau tėvas tam nepritarė, sudegino šio kalbos projekto rankraštį ir išsiuntė sūnų mokytis medicinos.
Po studijų Maskvoje ir Varšuvoje, 1885 metais Liudvikas atvyko pas savo sesers vyrą į Veisiejus Lietuvoje. Veisiejuose L. Zamenhofas atliko gydytojo praktiką ir atkūrė esperanto kalbos rankraštį. Todėl Veisiejai teisėtai laikomi esperanto kalbos gimtine, čia dvaro parke 1998 metais pastatytas lietuvių skulptoriaus Juliaus Narušio Zamengofui skirtas biustas. Kaune Zamenhofo vardu yra pavadinta gatvė. Pagerbiant L. Zamenhofo atminimą, su jo atvaizdu buvo kaldinami atminimo medaliai, leidžiami simboliniai banknotai, pašto ženklai.
Ana Šarapova paskatino būsimąjį rašytoją Vasilijų Jerošenką lankyti esperanto kalbos kursus. Sunkaus darbo dėka po kelių mėnesių jaunuolis prakalbo šia kalba. Ar tai buvo esperanto kalbos mokymosi lengvumas, ar nepaprasti neregio jaunuolio kalbiniai sugebėjimai? Tikriausiai ir tai, ir tai. Kad ir kaip ten būtų, jau 1911 metais Vasilijus Jerošenka lankė Maskvos esperantininkų klubą, kur greitai adaptavosi ir pasijuto kaip namie. Į šį klubą rinkosi dailininkai, rašytojai, poetai, dažni svečiai buvo ir užsieniečiai.
Esperanto kalba praplėtė Vasilijaus pažinčių ratą, tai vėliau jam labai pravertė kelionėse. Apie tai Vasilijus Jerošenka rašė: „Tikrai galiu pasakyti, kad Aladino lempa man negalėjo padėti daugiau nei žalia žvaigždutė – esperanto kalbos simbolis. Esu tikras: joks arabų pasakų džinas nebūtų galėjęs padėti man daugiau nei genijus Zamenhofas, esperanto kalbos kūrėjas“ (cit. pagal Хaрьковский, 1978).
Rusijoje esperanto kalba įvairiu laikotarpiu buvo vertinama nevienodai. Ikirevoliucinėje Rusijoje esperantininkai šios kalbos vadovėlius platino net kalėjimuose ir tremties vietose. Yra likę žinių, kad vienu metu Stalinas, būdamas tremtyje, nepanoro mokytis esperanto kalbos (vienas iš politinių tremtinių atsinešė esperanto kalbos vadovėlį) ir greitai atšalo nuo šios minties...
1917 metų gegužės 1 dieną Maskvoje vyko esperantininkų eisena po raudona vėliava, ant kurios baltame kvadrate buvo nupiešta penkiakampė žalia žvaigždė su šūkiu „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Organizatoriai tikėjo, kad tarptautinė esperanto kalba sustiprins tarptautinę vienybę. Panašios esperantininkų demonstracijos vyko ir Petrograde bei kituose Rusijos miestuose. 1917 m. Petrograde per susitikimą Cinizelli cirke esperantininkė Kalinina įteikė esperanto kalbos vadovėlius socialistų ministrui Aleksandrui Kerenskiui, ponams Grigorijui Zinovjevui, Isaakui Livšicui ir kitiems to meto Darbininkų ir karių deputatų tarybos nariams (Сидоров, 2012).
Galima daryti prielaidą, kad esperanto kalba vėliau padėjo Vasilijui Jerošenkai išmokti ir kitų kalbų. Jaunuoliui kalbas įsisavinti padėjo motyvacija ir, daugeliui aklųjų būdinga, puiki atmintis. Yra likę žinių, kad Japonijoje aklųjų mokymo įstaigose buvo specialiai lavinama mokinių atmintis. Kita vertus, kai nėra vizualinės informacijos, aklieji priversti daugiau įsiminti, tai taip pat lavina atmintį.
Straipsnio autoriui teko dirbti mokslinį tiriamąjį darbą su kolegomis neregiais tyrėjais. Tuo laiku mes nesivargindavome ieškodami reikiamo telefono numerio telefonų knygoje. Jei kolegos aklieji nors kartą buvo skambinę mums rūpimu numeriu, tuoj pat jį neklysdami pasakydavo. Matomai, gera atmintis Vasilijui Jerošenkai taip pat padėjo tapti ir geru šachmatininku. Kai kurie neregiai geba tarpusavyje žaisti šį žaidimą net be šachmatų lentos.
Jaunuolis pradėjo taupyti pinigus pirmajai kelionei į užsienį. 1911 metais būsimasis rašytojas ir keliautojas su orkestru išvyko į Kaukazą. Nežinia, kokiose vietose jis ten lankėsi, kas klausėsi jo liūdnų dainų, tačiau į kelionę Vasilijus pasiėmė esperanto kalbos vadovėlį ir kiekvieną laisvą minutę mokėsi šios kalbos. Kaip minėjome, šią kalbą išmoko per kelis mėnesius, o vėliau ją tobulino, tobulino...
Tačiau buvusioje Sovietų Sąjungoje 1937 metais esperanto kalba buvo uždrausta, o kai kurie esperanto kalbos propaguotojai, apkaltinti šnipinėjimu ar kontrevoliucine veikla, buvo sušaudyti arba išsiųsti į lagerius. Tokiu pavyzdžiu gali būti buvo Lenino komjaunimo vardo teatro aktoriaus Nikolajaus Rytkovo istorija. 1938 metais jis buvo iškviestas į Lubianką (pastatas Maskvoje, 1920–1991 m. Rusijos specialiųjų tarnybų centrinis kalėjimas), kur pats pas saugumiečius nuėjo – manė, kad jiems reikalinga vertėjo iš esperanto kalbos pagalba. Tačiau ten jis buvo areštuotas ir nubaustas aštuoneriems metams kalėti lageriuose.
Atlikęs bausmę jis nenurimo, prašydamas atkurti Esperantininkų sąjungą, parašė laišką Stalinui. Pasakojama, kad tada Stalinas pašėlo: „Numesiu Maskvai nuo kaklo šiuos nešvarius karolius“ (citat. pagal Дашевский, 2022). Nikolajus Rytkovas buvo nubaustas dar 25 metams lageriuose. Bet, laimei, netrukus po Stalino mirties buvo paleistas. Gal Stalinas nekentė esperanto kalbos, nes pats kažkada jos neįveikė? Tačiau ir Vasilijus Jerošenka, gindamas esperanto kalbą ir esperantininkus, taip pat rašė Stalinui. Galima daryti prielaidą, kad jo laiškai nepasiekė „didžiojo vado“, tačiau kaip nepatikimas asmuo vietos saugumiečių buvo nuolat sekamas. Neapykantą šiai kalbai plačiai aprašė Ulrich Lins leidinyje „Pavojinga kalba. Knyga apie esperanto persekiojimą“ (1999).
Akli žmonės gyvena kiek uždaresnį gyvenimą nei regintieji ir turi kiek mažiau socialinių kontaktų, todėl jiems ši kalba yra svarbesnė nei tiems, kurie regėjimo sutrikimų neturi. Esperantininkas neregys Anatolijus Masenko pranešime „Vasilijus Jerošenka ir esperanto kalba“, pristatytame tarptautinėje konferencijoje, skirtoje V. Jerošenkos gimimo šimtmečiui Belgorode 1990 metais liepos mėnesį, pažymėjo, kai gydytojas L. L. Zamenhofas sukūrė savo tarptautinės kalbos projektą, vargu ar manė, kad jį naudos aklieji. Tačiau būtent akliesiems nuolat, net labiau nei regintiems, reikėjo tokio tarpusavio supratimo įrankio, kuris padėtų išspręsti daugybę gyvenimiškų problemų (galimybė mokytis ir dirbti, leisti knygas Brailio raštu ir kt.).
Jau trečias Tarptautinis esperantininkų kongresas Hamburge (1907 m.) subūrė daugiau nei dvidešimt aklųjų iš septynių šalių. Būtent tada įvyko istorinis aklųjų susitikimas su L. L. Zamenhofu, kuris juos nuoširdžiai pasveikino. Viename interviu Haraldas Thilanderis (Harald Thilander, Švedija), išskirtinis aklųjų esperantininkų esperanto judėjimo pradininkas, sakė: „Aklieji naudoja esperanto kalbą kaip svarbią, itin tinkamą darbo priemonę, labai naudingą tarptautiniame bendradarbiavime“ (citat. pagal Масенко, 1990). Taigi, Vasilijui Jerošenkai esperanto kalba tapo pasakiška Aladino lempa, nušvietusia kelią į platųjį pasaulį. Esperanto kalbos dėka jis susirado tikrų draugų įvairiose šalyse. Lankydamasis toje ar kitoje šalyje Vasilijus Jerošenka visada stengėsi įvaldyti jos kalbą, todėl pamažu tapo tikru poliglotu. Tačiau visas jo gyvenimas buvo susijęs su esperanto kalba.
Daugelis žmonių iš įvairių šalių pamėgo šią dirbtinę supaprastintą kalbą, nes ji suteikė galimybę bendrauti tarpusavyje be vertėjų, padėti vieni kitiems, rinktis į esperanto kalbos kongresus. Vėliau Vasilijus Jerošenka buvo trijų tokių kongresų delegatas. Kelionė į Kaukazą pažadino klajonių aistrą, o noras toliau mokytis, tobulėti niekad neapleido šio jaunuolio.