Naujausios
„Daugiausia dailininkas turėtų išmokti pats“
„60 procentų talento, 30 procentų darbo ir 10 procentų mokymosi“, – atsargiai menininko proporcijas dėlioja biržietis dailininkas, dailės mokytojas Vidmantas Jažauskas. Dailės studijas Šiauliuose pradėjęs dailininkas mano, kad kartais naudinga viską, ko išmokai, pamiršti. Kad pradėtum nuo nulio. Nuo tuščios vietos. Kad vėl atrastum.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Ieškoti ir nesustoti
Dailininko namus ramioje Biržų gatvelėje juosia žydintis sodas. Už vaismedžių – tarsi pasaulio pabaiga atsivėrusi smegduobė. Šypsodamasis dailininkas prisimena vienos močiutės žodžius, jog jos kieme atsivėrė pragaras.
V. Jažauskui pragaras – ne smegduobė. Pragaru jis vadintų tapsmą vieno dailės stiliaus įkaitu ir prievolę diena iš dienos tapyti tą patį. Nesikeičiant, neieškant, neatrandant.
Dvigubas malonumas dailininkui – paveiksle atsiverianti bedugnė, dovanojanti galimybę įžvelgti gelmę.
Ant žole užžėlusios smegduobės krašto – rami, žiedų pritvinkusi pavasario diena.
Dailininkas į vaiskų orą vieną po kito išneša paveikslus. Rikiuoja palei namą, ant palangės. Saulės spindulių suvirpintuose potėpiuose išsiskleidžia ir svaigus žydėjimas, ir smegduobės paslaptis.
Peizažas, portretas, natiurmortas, kompozicija. Alegorija, satyra, melancholija, ironija. Praeitis, dabartis ir ateitis. Visko rasi dailininko paveiksluose. Nežinodamas suabejotum, ar tai – vieno kūrėjo darbai.
„Neieškosi, sustosi, anksčiau vėliau, prieisi liepto galą. Yra mano kartos žmonių, kuriems jau nebeįdomu, viskas žinoma, išvaikščiota, išbandyta, – sako V. Jažauskas. – Reikia palikti savyje rezervo. Kad dar ne viskas iki galo pažinta, kad galima sugrįžti ir iš naujo pažiūrėti. Yra šimtamečių dailininkų, kurie tapo su nuostaba.“
Pokalbio dailininkas pakviečia į medinę pavėsinę. Ant stalo – ką tik nuskinti mėtų lapeliai. Netoliese rymo tapytojo tašytas rūpintojėlis.
Viskas paprasta ir tikra.
„Nemėgstu prašmatnių dalykų. Ir pavėsinę sukalėme, kaip galima, primityvesnę. Ir skulptūras drožiu archajiškas. Smagu jausti praeitį“, – šypsosi V. Jažauskas.
Likimą pakreipė aliejiniai dažai
Baigęs mokyklą Biržuose, V. Jažauskas rinkosi iš trijų galimybių: Lietuvos dailės instituto Vilniuje, Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumo ir Šiaulių pedagoginio instituto. Apsilankęs visose trijose mokslo įstaigose, apsisprendė: Šiauliai.
Nors prisipažįsta norėjęs studijuoti Vilniuje, bet pabijojęs stojamųjų. Baimės priežastis šiandien kelia šypseną: tapybos egzamine reikėjo tapyti aliejiniais dažais, kurie buvo deficitas. Dailininkas neišsprendė galvosūkio, iš kur gauti aliejinių dažų.
V. Jažauskas vardija privalumus, kuriais patraukė Šiauliai: studijų lygis buvo aukštas, gerai dirbo dėstytojai, buvo daug užsiėmimų, mokėsi daug gabių žmonių.
Tarp V. Jažausko bendrakursių – Rimantas Bagdonas, Jūratė Mitalienė, Albinas Jokubauskas, Vilija Jonušienė, Osvaldas Juška, Ilona Žvinakienė, Ilmaras Oss, Genė Sakaitė, Alfredas Jurevičius.
Dailininkas iki šiol dėkingas pirmojo kurso piešimo dėstytojai Aldonai Visockienei: „Nepaprastai darbšti, reikli, tiksli, preciziška, tikra pedagogė. Atitiko mūsų pasaulėžiūra, daug iš jos išmokau“.
Geru žodžiu mini ir kitus dėstytojus-menininkus. Kuratorių Bonaventūrą Šaltį, Romaną Vilkauską, Aloyzą Toleikį, Vytenį Rimkų, kurio dėka dailės istorija V. Jažauskui tapo antruoju pašaukimu.
Latvių įtaka
Po trijų kursų būsimo dailininko studijas Šiauliuose nutraukė šaukimas į Sovietų armiją. V. Jažauskas tarnavo Rygoje. Nuo pašaukimo neatitrūko: dirbo dailininku automobilių remonto fabrike. Šūkiai, plakatai – kartais sudėtingi, su figūriniais motyvais. Išmoko puikiai rašyti dažais, tušu.
Dar vienas tarnybos Rygoje privalumas – dažni pasivaikščiojimai po Rygos muziejus, galerijas. Gėrėjosi išskirtine Rygos senamiesčio architektūra, susipažino su didelį įspūdį palikusiu Latvijos menu.
Kai po kariuomenės V. Jažauskas tęsė studijas Vilniuje, iš dėstytojų išgirsdavo: „Jaučiasi latviška įtaka“.
Studijų skirtumai
– Ką perėmėte iš latviškos dailės mokyklos?
– Latvių mokykla – kitokia nei lietuvių. Kai praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje formavosi lietuviškas modernizmas, dominavo ekspresionizmas. Arsininkai V. Vizgirda, A. Gudaitis, A. Samuolis mėgo vokišką ekspresionizmą, kurį jungė su lietuviška tradicija.
Latviai nuėjo kitu keliu. Jų akademinis pasirengimas buvo stipresnis, turėjo geresnes sąlygas dėl įkurtos aukštosios dailės mokyklos, kuriai vadovavo dailininkas impresionistas V. Purvytis.
Latviai labiau orientavosi į kubizmą, šiek tiek akademiškesnę kryptį. Įdomus jų spalvinis supratimas, spalvos dekoratyvumas, prigesinimas. Mūsų tapyba buvo kiek nervinga, latvių – sutelkta, išmąstyta, gal ir intelektualesnė.
Latviai mėgsta natiurmortą, buitinį žanrą. Požiūris į pasaulį išreiškiamas per valstietiškumą. Bet požiūris yra meniškas, permąstytas, perleistas per europinę tradiciją.
Latvių modernizmas buvo nepraradęs šaknų, nebuvo visiško avangardo, išlaikytas ryšys su tradicija. Modernūs kūriniai turėjo gerą klasikos, žinojimo užtaisą. Nebuvo blaškymosi.
– Kuri mokykla – studijos Šiauliuose ar Vilniuje – turėjo daugiausia įtakos?
– Vilniuje studijavau neakivaizdžiai, nes buvo galimybė dirbti ir mokytis.
Šiauliuose dėstytojai buvo akademiškai tvirti, piešimo disciplinos mokymas buvo, ko gero, tvirtesnis nei Vilniuje.
Vilniuje piešimas buvo dėstomas nesistemingai. Dėstytojas duodavo daug laisvės, tekdavo suktis, kaip išmanai. Trūko sistemingumo, visapusiškumo, kaip Šiauliuose. Piešti Šiauliuose tikrai buvo galima išmokti gerai.
Vilniuje daugiau dėmesio skirdavo kompozicijai – ir grafikos, ir tapybos. Šiauliuose būdavo paprasčiau: suformuluojamos užduotys, ir kurk.
Tapybos mokymo metodas ir Šiauliuose, ir Vilniuje buvo panašus.
Talentas ir amatas
– Kiek, mokant meno disciplinų, kūrybinė laisvė reikalinga, kiek pavojinga?
– Nederėtų vien remtis principu: „Suteikime mokiniui, studentui laisvę! Rinkis, ką nori, daryk, ką nori!“. Koks tuomet mokymas? Tai jau – plaukiojimas.
Reikalingas mokytojo braižas. Mokytojas privalo perteikti savo patirtį, ne kažkieno kito.
Nuo dėstytojo daug priklauso. Grafikos dėstytojas Vilniuje buvo labai pedantiškas, sausas, neleisdavo nė kiek nukrypti į šalį. Sudiktuodavo iš užrašų knygelės, kad, gink Dieve, nenukryptum. Vienintelis koregavimas – kritika. Tekdavo suktis, kaip išmanai.
Jei būtumei aklai laikęsis nuostatų, kūrybinės laisvės visiškai būtų nelikę.
Kompozicijos dėstytojas, atvirkščiai, buvo labai laisvas.
Man mokantis, dėstymas buvo nenusistovėjęs, banguojantis. Kiek pats pajėgei, tiek pasiėmei ir išmokai. Manau, daugiausia dailininkas ir turėtų išmokti pats.
– Kiek galima išmokti meno, kūrybos?
– Didesnioji dalis turi būti duota prigimtyje, kad beliktų išsiaiškinti tai, ko nežinai. Jei neduota, nemanau, kad galima daug išmokti. Taip, pieši, tapysi, komponuosi teisingai. Bet čia bus labiau amatas.
Gabus žmogus matosi iš karto. Vos mokinys ar studentas atsipalaiduoja ir išsilaisvina iš susikaustymo, jau patys pirmieji darbai būna įdomūs. Belieka šlifuoti, tikslinti.
– Kokios, jūsų akimis, talento, darbo, mokymosi proporcijos?
– Talentas galėtų būti net 60 procentų, darbas – 30 procentų ir gal 10 procentų mokymasis mokyklose (jei turėsime galvoje, kad mokomės visą gyvenimą, proporcija pasikeistų).
Studijuojant yra daug formalumų. Išklausę 5 ar 6 kursus, ne visi tampa menininkais.
Pataikavimas ir antimenas
– Ar galimas paradoksas, kad mokymas pagadina grynuolį?
– Netgi labai. Mokydamas visada turi apie tai galvoti: bent jau nesugadink, neatbaidyk nuo meno, nekišk per prievartą.
– Kuo išsiskiria „sugadintas“ dailininkas?
– Anksčiau buvo kone dauguma kažką išmokusių, baigusių studijas ir kuriančių negyvus, neturinčius dvasios darbus. Žinių, informacijos, išvystytų įgūdžių yra per maža. Turi būti kažkas daugiau. Vardan ko visa tai daroma?
Kartais naudinga viską, ko išmokai, pamiršti. Kad pradėtum nuo nulio. Nuo tuščios vietos. Kad būtų atradimo džiaugsmas.
Dabar kita bėda – labai daug menininkų (kartais ir talentingų) pasuko į komerciją. Ir mokytojai, ir mėgėjai kuria seklų meną.
– Kas jums yra gyvybė darbe?
– Nepriklauso, ar darbas abstraktus, simbolistinis, realistinis, kubistinis ar impresionistinis – jei dailininkas kažką turi savyje, tas „kažkas“ jo darbe atsiskleidžia.
O kaip atsiskleidžia, vargu, ar kas žino. Tai yra paslaptis. Įdomumas, kuris suintriguoja ir verčia žavėtis net ir labai paprastu dalyku.
– Kur brėžiate liniją tarp komercijos ir tikrojo meno?
– Kai įsivyrauja noras patikti. Kai darbelis visomis priemonėmis prašosi būti perkamas: saldžiomis spalvomis, stilizacija, puošniais rėmais, palakavimais.
Tikras menas yra žymiai rimtesnis, santūresnis, išoriškai ne toks įspūdingas, gal tylesnis.
Yra daug save vadinančių menininkais, nors iš tikrųjų yra antimenininkai. Labai retas konceptualistas sukuria ką nors išliekančio. Antimenas artina meno mirtį.
– Šiandieninės Lietuvos meno tendencijos – pataikavimas ir antimenas?
– Daug komercijos, antimeno ir nebėra normalaus meno, labiausiai reikalingo žmogui. Kad žmogus galėtų dvasiškai sveikai gyventi, jam reikia ir sveiko meno, kad patirtų sveikus išgyvenimus. Bet to nėra.
Labiau orientuojamasi į sensaciją, išorinį efektą. Net ir vadinamose profesionalų, elitinėse, prestižinėse galerijose dažniausiai būna tuštokos parodos, pagrįstos pigiu triuku.
Pakaitalo, plastmasinio meno pilna visur, kur tik pažvelgsi.
Rimti menininkai nuslopinti, nutilę. Gal emigravę, gal dirba pogrindyje, kaip partizanai?
Būna, kad, pasibaigus karui, kas nors dar du dešimtmečius po džiungles klajoja, nežino, kad karas baigėsi, ir kasdien valo šautuvą. Aš irgi taip jaučiuosi. Tapau, pasislėpęs nuo gyvenimo menamose džiunglėse.
– Situacija mene atspindi ir visuomenę?
– Visada turime tokį meną, kokio esame verti. Kokio norime, kokiam teikiame pirmenybę. Visuomenė yra demokratiška, nulemia dauguma. Turime tai, ką turime. Bet kuriuo atveju menas išlieka. Nėra taip, kad jo nebūtų. Reikia jį kurti ir mažiau dejuoti.
Balansavimas
– Ar jums kartais tenka nusileisti principams ir pataikauti užsakovui?
– Kažkiek taip. Kitaip nieko neparduosi, bus dar sunkiau. Tapyti galėsi, bet reikia šeimą išlaikyti.
Lietuvoje menininkai nemiršta badu. Bet, norint meną kurti, reikia balansuoti ir ieškoti galimybių, kaip išsilaikyti.
– Kiek dažnai rengiate parodas? Svarbu parodyti, ką sukuriate, kitiems?
– Paprastai rengiu porą parodų per metus. Būna, pakviečia ir kiti.
Pernai įdomi ir didelė mano bei dviejų jelgaviečių (tapytojos ir skulptorės) paroda buvo Jelgavoje.
Tradiciškai kviečia Panevėžys, prieš porą metų buvo paroda Vilniaus dailininkų sąjungos galerijoje.
Su biržiečių dailininkų grupe buvome atvežę parodą į Šiaulių universiteto galeriją.
Būtų galima parodas rengti dažniau, bet didelio poreikio nėra. Priklauso nuo žiūrovo. Norisi susidomėjimo, jausmo, kad tavo darbų kažkam reikia.
– Ryšys su parodos lankytoju svarbus?
– Kad ir kaip tą neigtum, reikia bent atsakomojo ženklo. Jeigu visiškai nieko... Žinoma, vis tiek tapysi. Pačiam sau galima tapyti. Sakoma, ir su savimi galima šnekėtis. Bet geriau, kai nereikia (juokiasi).
Kūryba per mokinį
– Į jus dabar dažniau kreipiamasi „dailininke“ ar „mokytojau“?
– Nors mokytoju dirbu daugiau kaip dvidešimt metų, esu žinomas kaip dailininkas. Galbūt nesu šimtaprocentinis mokytojas? Dailininko įvaizdis stipresnis.
– Ar buvo sunku pradėti mokyti kitus?
– Didelės baimės nejaučiau. Nors ne viskas sekėsi. Buvau nusiteikęs: daug pasieksiu, daug duosiu, oi kas bus!
Bet, matyt, reikia neforsuoti, laiku mokėti įsikišti į procesą. Ir nesikišti, kai nereikia.
Įdomu, jei pastebiu talentą. Labai norisi, kad būtų ryšys, kad mokinys suvoktų, ką sakai. Labai smagu matyti, kaip tobulėja. Tarsi savotiška kūryba svetimomis rankomis. Tik šįkart mintis perkeli ne teptuku, o mokinio rankomis.
– Koks jūsų, mokytojo, braižas?
– Esu labai tolerantiškas. Neatsimenu, kad per 20 metų būčiau ką nors baręs, pykęs, pakėlęs balsą. Mokinys jaučia, kad yra dirbama, kad darbas teikia džiaugsmą. Galima užsiimti ir tinginiavimu, bet tuštybė greit atsibosta.
Laimė, kad vaikai bent ką išsineša iš mokyklos, gauna išprusimo.
Primityvesnės visuomenės rizika
– Kaip per 20 metų kito požiūris į vaikų meninį ugdymą?
– Prieš 5–6 metus darbo sąlygos buvo geresnės. Niekas nekarpydavo tvarkaraščio, bet vėliau teko „mažintis“.
Ilgai buvo neaišku, prie ko priskirti dailės mokyklas. Lyg ir prieita iprie švados, kad neformalus ugdymas turėtų būti rimčiau, nei būrelis. Statusą kaip ir įtvirtino, bet ne iki galo. Visada lieka rizikos, kad bus grįžta prie nuomonės: jūs nereikalingi, galbūt naikinsime. Baimė sklando, nesame tikri. Nėra rimtų programų, užsiėmimų pedagogams, kaip būdavo anksčiau.
Nebėra ir nuoširdaus, natūralaus požiūrio. Gerai, kad vis dirbame daug metų. Bet jeigu reikėtų pradėti nuo nulio, nuo pradžių...
Teko pavažinėti po latvių mokyklas. Kaimelyje yra didesnė mokykla, nei mūsų rajoniniame mieste.
– Kokios galimos pasekmės?
– Kyla dar primityvesnės, materiališkesnės visuomenės rizika. Nors ir dabar pakankamai tokia yra.
Matome, kad vaikai atsineša masinės kultūros pavyzdžius, stereotipus. Jiems gražu tai, kas labai abejotina. Tai, kas populiaru. Klasika pamiršta.
Karta po kartos praras aukštesnę kultūrą. Jei procesai vystysis ir toliau, gali kilti pavojus civilizacijai.
Pragariškas menas
– Jūsų darbai – labai skirtingi. Skirstote kūrybą į etapus, ar, atvirkščiai, vieną stilių keičiate kitu?
– Man nenatūralus nusistovėjęs požiūris: jei esi menininkas, tave turi iš karto atpažinti, tu gali būti tik toks ir ne kitoks.
Šio požiūrio minusas – nejučia imi kartotis, darai savo paties variacijas. Gal ir gražu, gali būti komerciškai sėkminga, bet man tai – nesąžininga. Ne aš vienas toks. Yra garsių dailininkų, kurie niekada nesirūpino individualiu tapymo stiliumi. Tapo taip, kaip taposi.
Ar tapydamas abstrakčiai, ar impresionistiškai peizažą, išlieku savimi. Kitas žanras būna kaip oazė, prie kurios sugrįžti, pratęsi darbą ar palieki ramybėje.
Manęs niekas nesaisto, nevaržo. Jei būčiau įsipareigojęs kokiai garsiai galerijai, kuri man sakytų: „Mes negalime tavo tokio darbo parduoti, tik tokį“. Ar: „Taip negalima“. O dabar to nėra.
– Įsivaizduojate suvaržytą gyvenimą?
– Nenorėčiau (juokiasi). Yra menininkų, kurie nebeturi laisvės, tapo savo metodo įkaitais, nebegali jo atsikratyti, pasukti į šalį. Jei pasuks, nutrūks visi kontraktai.
Negali būti baisesnio dalyko, kaip visada tapyti tą patį, nors darosi koktu. Čia jau pragaras – ne menas. Žymiai geriau klajoti džiunglėse. Pjauti ar skaldyti malkas.
– Ką dabar tapote?
– Skirtingai nei kiti, negaliu pasakyti, ką piešiu, ką piešiu ateityje. Gal ir yra gairės. Lyg norėtųsi abstrakcijos, spalvinių ieškojimų. Ar tikrai taip bus, nežinau. Palieku savieigai.
Per mokslo metus kasdien po pietų einu į darbą, o iš ryto – laisvas laikas. Kaip tyčia, man nelabai sekasi iš ryto tapyti. Dienoje turi kažkas susigulėti.
Ryte tapau, jei labai reikia. Bet lydi baimė, kad darau ne visai teisingai, kad galiu sugadinti.
Begalinė perspektyva
– Jūsų paveiksluose svarbus istorijos momentas. Kuo traukia istorija?
– Domiuosi istorija, rašau istorinėmis temomis. Einu per Biržus, ir jaučiu, kas buvo prieš tai, kol manęs dar nebuvo. Visai kitaip peizažą matau. Jausmą patiriu visai kitokį.
Dar vaikystėje ėjau gatve ir dingtelėjo: „Pala, ne aš vienas ėjau, prieš mane daugybė žmonių gyveno, ėjo“. Atsivėrė begalinė perspektyva.
Nekeliu tikslo piešti konkretų namą. Man svarbiau užčiuopti dvasią, nuotaiką. Pajausti bet kurios vietovės energetiką.
Gerai, jei tapant galvoje nėra sumaišties, sukasi vaikystės matytų vietų prisiminimai. Nors tų vietų seniai nebėra, jos pamirštos, bet tapant kažkas sujuda ir jos išnyra. Šmėkšteli, atrodo, pusiau susapnuoti vaizdai. Tada jau žinau: sąmonė yra švari.
– Paveiksluose pasitelkiate alegoriją, satyrą. Kalbinate žiūrovą?
– Kažkiek. Nelabai man būdinga, bet kartais norisi su ironija pažiūrėti. Pabandau žiūrovą užkabinti.
Į meną galima skirtingai žiūrėti. Vieni žiūri literatūriškai: ieško užkoduotos minties, asociacijų, siužeto vingių, simbolių, alegorijų.
Kiti – kaip į spalvų derinį, estetiką, gamtos atkartojimą. Treti – iš muzikos pusės. Arba visiškai intuityviai suvokia kūrinį.
Visi variantai – geri.
Nenutrūkstantis ieškojimas
– Pristatydamas save internetinėje erdvėje rašote: „Vertinu tapybą, kuri turi gylį. Ji gali būti panaši į rebusą, tačiau betarpiškas jausmas, vaikiška nuostaba privalo lydėti kiekvieną potėpį.“ Laikotės šios nuostatos?
– Tuomet, kai rašiau, atėjo į galvą tokie žodžiai. Bet negali šūkio virš durų išsirašyti ir galvoti tik taip, ne kitaip.
Vaikiška nuostaba turi lydėti, iš jos gimsta daug gerų dalykų.
Jei viskas pasaulyje tave stebina, vadinasi, tu gyvas, pasaulis dar šviežias.
Man patinka ne iš karto suvokiama tapyba, norisi pasigilinti. Suvokti antrą planą, ne tik pradinį įspūdį.
Bet pirminis įspūdis labai svarbus. Paveikslas turi iš karto patraukti akį. Bet jei paveikslas atveria gelmę, dvigubai malonu.
Jono TAMULIO nuotr.
PRIGIMTIS: Dailininkas Vidmantas Jažauskas sako, kad žinių, informacijos, išvystytų įgūdžių kūrėjui yra per maža. Kad darbe atsirastų gyvybė, reikia kažko daugiau, kas duota prigimtimi.
PAVEIKSLAI: Vidmanto Jažausko dirbtuvėse – peizažas su Šiaulių katedra ir Šaukėnų (Kelmės rajonas) medinė bažnyčia prieš gaisrą.
REZERVAS: „Kuriant reikia pasilikti rezervo, kad dar ne viskas iki galo padaryta, kad galima dar kartą sugrįžti. Vieniems to rezervo užtenka labai ilgai, kitas išsisemia greitai“, – sako dailininkas Vidmantas Jažauskas.
KŪRYBA: Vidmanto Jažausko paveikslų įvairovė.
„Vakaro angelas''. Aliejus, drobė. 80x80. 2008 metai.
„Knyga''. Aliejus, drobė. 70x80. 2008 metai.
„Vakarinis traukinys''. Aliejus,drobė, koliažas. 70x120. 2000 metai.
„Sovietmečio šliūbas“. Aliejus, drobė. 80x80. 2012 metai.
„Baltosios alyvos“. Aliejus, drobė. 80x70. 2009 metai.
„Gitara“. Koliažas, aliejus, drobė. 60x80. 2011 metai.
„Medžioklė raudoname miške“. Aliejus, drobė. 80x80. 2005 metai.
„Didysis nuobodulys”. Aliejus, drobė. 98x58. 2011 metai.
„Maudynės Aukštaitijoj“. Aliejus, drobė. 80x60. 2010 metai.
„The Big Bang“. Aliejus, drobė. 80x80. 2008 metai.
„Tulpių žydėjimas“. Aliejus, drobė. 60x80. 2008 metai.
„Saulėgrąžos''. Aliejus, drobė. 80x80. 2007 metai.
„Apaščia''. Aliejus, drobė. 50x60. 1994 metai.
„Apaščios vingis''. Aliejus, drobė. 70x80. 1984–2011 metai.
„Prisiminimai''. Aliejus, drobė. 70x80. 2011 metai.
Vidmantas Jažauskas
Dailininkas gimė 1961 metais Biržų rajone, Ubiškių kaime.
1979–1982 metais studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, 1989–1991 metais – Lietuvos dailės institute Vilniuje. Biržų muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytojas, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos mokytojas, direktorės pavaduotojas Dailės skyriui.
Nuo 1982 metų dalyvauja parodose. Personalines parodas surengė Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Jelgavoje (Latvija). Nuo 2000 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Biržų krašto dailininkų grupės „8+“ vadovas, parodų, plenerų kuratorius. Ketvirtus metus yra laikraščio „Biržiečių žodis'' bendradarbis.