Naujausios
Šiaulių miesto ir Lietuvos vardą profesorius Vytautas Gudonis garsina daugiau nei keturis dešimtmečius, Lietuvoje ir užsienyje išleista 41 knyga (tarp jų 6 monografijos, 6 žodynai), per 800 įvairiomis kalbomis, įvairiose šalyse publikuotais straipsniais bei dalyvaudamas psichologijos, edukologijos tarptautinėse konferencijose, kongresuose ir simpoziumuose ne tik Lietuvoje, bet ir Vengrijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Olandijoje, Baltarusijoje, Kinijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Bulgarijoje, Japonijoje, Čekijoje. Profesorius iš kitų mokslininkų išsiskiria, palikdamas ateities kartoms Lietuvoje ir užsienyje ne tik informatyvius, bet ir didelės apimties darbus: dviejų tomų „Defektologijos žodyną“, dviejų tomų „Tiflologijos žodyną“ bei šiais metais baigtą dvitomę monografiją.
Jau pirmosios monografijos pratarmėje, neseniai mus palikęs profesorius Vytenis Rimkus pabrėžė, kad autorius „ėmėsi originalios temos, bandydamas į negalę pažvelgti per meno kūrinių ir kito kultūrinio paveldo prizmę“, autorius nenagrinėja kūrinių meninės vertės, jį domina tik meno sociologijos apmatai. Anot prof. Vytenio Rimkaus, vertinga ir tai, kad iš menininkų darbų, kuriuose vaizduojami neregiai, galima atsekti vienais ar kitais laikais dominavusį požiūrį į šią negalią turinčius žmones. Visi šie žodžiai tinka ir antrajam monografijos tomui, kuris pradžiugina daugeliu kruopščiai surinktų ir susistemintų įdomių istorinių faktų, retų kadrų nuotraukose. Pirmojo monografijos tomo knygos viršelyje spausdinamas vieno žymiausių Prancūzijos ir Europos klasicizmo dailininko Ž. L. Davido paveikslas „Elgetaujantis Belizarijus“, antrajame regime irgi prancūzų dailininko Žano Harieto Fulkrano „Edipas Kolone“ reprodukciją.
Antrasis tomas suskirstytas į šešis skyrius: „Neįgaliųjų įvaizdis mitologijoje“, „Biblijos personažai negalios kontekste“, „Neregio įvaizdis tautosakoje“, „Neregio įvaizdis prozoje“, „Neregio įvaizdis poezijoje“, „Negalios atspindys virtualioje erdvėje ir galimybė neįgaliesiems pažinti vaizduojamąjį meną“.
Štai gilindamasis į Edipo temą, autorius pateikia pluoštą garsių dailininkų reprodukcijų, kuriose vaizduojama, kaip Edipas nužudo savo tėvą, begalė Edipo ir Jokastės, Edipo ir Antigonės scenų... Teatro pjesėse apie Edipą pirmiausia prisimenamas Sofoklis, po to Euripidas, iš artimesnių laikų dramaturgų – Ž. Kokto, Ž. Anujis... Skaitydamas apie Edipo temą muzikoje sužinojau, pavyzdžiui, kad šalia kompozitorių klasikų, Edipo mitu domėjosi ir M. Teodorakis, o kine autorius maloniai priminė režisieriaus P. Pasolinio kino filmą... Čia autorius atskleidžia, kad aklumo priežastis senovės kultūrų visuomenė traktavo įvairiai: kaip dievų bausmę (Teiresijas) ar dievybių draudimo nepaisymo pasekmę (Osianas), žmogaus atgailavimą už savo padarytas nuodėmes (Edipas), kitų asmenų kenkimą (Polifemas).
Profesoriaus tekstais apie Biblijos personažus negalios kontekste vertėtų susidomėti ir teologams. Išsamiai išnagrinėtas Sauliaus atsivertimas ir Ananijo stebuklas, Samsono, Tobito ir Tobijo, Abraomo palikuonių istorijos bei išsamiai pateikiamas votų, stebuklingo išgijimo simbolių, fenomenas.
Skaitytojus turėtų sudominti ir neregio įvaizdis tautosakoje. Autorius, surinkęs daugybę patarlių apie aklumą ir neregius, lygina jas su kitų tautų analogais ir pagrįstai teigia, kad paremijos, atspindinčios pozityvią nuostatą į neregį, formavo žmonių moralę, ugdė vaikų dorovingumą, diegė atjautą negalios ištiktajam.
Monografijos autorius pasakose įžvelgia įvairių visuomenės nuostatų į negalias ir neįgaliuosius. Remiantis 37-ių įvairių tautų liaudies ir literatūrinių pasakų, kurių veikėjai yra neįgalieji, analize, nustatė, kad pusėje nagrinėtų pasakų vyrauja pozityvi nuostata į neįgaliuosius; trečdalyje – negatyvi; maždaug penktadalyje – neutrali; likusiose pasakose pastebima ir negatyvių, ir pozityvių nuostatų į negalių turinčius žmones. Anot autoriaus, dažnai pasakose neįgalieji pristatomi, jei ne kaip visateisiai bendruomenės nariai, tai bent jau kaip asmenys, kuriems svarbi kitų žmonių empatija ir pagalba.
Autorius prozos kūriniuose atskleidžia visuomenės nuostatų įvairovę bei žinias apie potencines žmonių, turinčių regėjimo negalią, galimybes, kurios atsispindi D. H. de Mendozos, E. Bulverio-Litono, Č. Dikenso, R. L. Stivensono, V. Korolenkos, P. Kouvino, K. R. Zafono kūryboje. Kai kuriuose kūriniuose išryškėja iki šiol visuomenės sąmonėje įsišakniję stereotipai, pavyzdžiui, aklagimių šviesos ilgesys (V. Korolenkos prozoje).
Profesorius, nagrinėdamas neregio įvaizdį literatūroje, nuošalyje nepalieka ir poezijos, nes visuomenės nuostatos į akluosius ryškios ir neregį vaizduojančiuose poezijos kūriniuose. Dažname eilėraštyje neregystė traktuojama kaip Dievo atpildas ar bausmė už nuodėmes. Kūriniuose dominuoja aklumo metaforos ‒ tamsa, naktis, juoda spalva. Tačiau nemažai poezijos kūrinių, pateikiančių šviesų, optimistišką požiūrį į neregį. Autorius pastebi gana skirtingas reginčių ir nereginčių poetų nuostatas į aklumą. Regėjimo sutrikimų turintys poetai rečiau aklumą lygina su tamsa, jų kūriniuose daugiau optimizmo. Tuo tarpu regintys poetai aklumą dažniau dramatizuoja, neatitrūksta nuo vyraujančių neregystės stereotipų, piktnaudžiauja aklumu kaip metafora ar priskiria neregiams nebūdingų bruožų.
Negali nesudominti tekstai apie galimybes neįgaliesiems pažinti vaizduojamąjį meną. Autorius kreipiasi į neregius: „Sustokite ir palieskite: kalbėkite su dirbiniu apie eksponatą. Palieskite, laikykite, neskubėkite, stebėkite jo formą ir tekstūrą. Švelniai elkitės ir galvokite apie žmones, kurie ją sukūrė, jų kultūrą ir visuomenę. Čia prasideda prisilietimas prie pasaulio.“
Autorius džiaugiasi, kad muziejų eksponatai darosi geriau prieinami žmonėms, turintiems įvairių negalių. Geru žodžiu mini Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojų pastangas. Pateikia pavyzdžių ir nuotraukų, iliustruojančių muziejų eksponatų prieinamumą asmenims, turintiems regėjimo negalią. Profesorius džiaugiasi, kad dėmesys regėjimo negalių turintiems žmonėms auga. Tai rodo įvairių šalių, kartu ir Lietuvos, muziejų darbuotojų rūpestis ir siekis šiai visuomenės grupei didinti kultūros paveldo prieinamumą ir kartu prisidėti prie neįgalių vaikų ir suaugusiųjų meninio ugdymo.
Taigi, autorius, žvelgdamas pro meno prizmę, nustatė nuostatų į žmones, turinčius neįgalių, raidą. Šis požiūris iš lėto gerėja. Kaip pakeisti dar gyvuojantį negatyvų požiūrį? Profesorius teigia, kad negatyvų požiūrį į negalės žmones galima palaipsniui pakeisti atskleidžiant šių žmonių potencines galimybes, pirmiausia per šeimą ir švietimo sistemą, pradedant ikimokyklinėmis ugdymo įstaigomis, mokyklomis, universitetais bei baigiant kunigų seminarijomis.
Monografijų autorius pasakoja, jog pirmasis jį sužavėjęs meno kūrinys neįgalumo tema buvo lietuvių dailininko Vinco Smakausko „Aklas elgeta su berniuku“. Jį užtiko jam 1970-aisiais visuomenės veikėjo, Šiaulių garbės piliečio Juozo Dzidoliko dovanotoje knygoje „Gyveniman sugrįžę“, apie Lietuvos akluosius. Dabar Vytauto Gudonio kolekcijoje – apie 6 000 paveikslų neįgalumo tema reprodukcijų. Pasitelkęs meno kūrinius autorius bando atkoduoti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius ir tai jam pavyksta. Stebiesi jo kruopštumu sisteminant, suregistruojant pasaulio muziejuose, meno galerijose bei privačiose kolekcijose esančius meno kūrinius. Ir tai nuo antikos iki šių dienų.
Daug pastarųjų metų akademikas Vytautas Gudonis gvildena mokslinę tyrimo temą „Žmogaus, turinčio regėjimo negalią, įvaizdis kultūros pavelde, kaip specifinis visuomenės nuostatų į aklumą ir neregį atspindys“. Šiuo metu jis pripažįstamas kaip žymiausias šios tematikos Lietuvoje žinovas.
Monografija gausiai iliustruota. Iliustracijoms panaudota autoriaus sukaupta gausi informacinė medžiaga apie neregius, pirmiausia reprodukcijų kolekcija, kurią autorius kaupia nuo septyniolikos metų – apie 6 000 meno darbų, kuriuose vaizduojamas žmogus, turintis regėjimo negalę. Meno darbais iliustruojama neįgaliųjų socializacijos bei visuomenės nuostatų į neįgaliuosius istorinė raida.
Dar vienas šio darbo privalumas – abu knygos tomai parašyti visiems suprantama, minimaliai naudojant tarptautinių žodžių, kalba. Autorius tikisi, kad su knyga susipažins ir neregiai. Jiems gali talkinti skaitytojai, o patys ją perskaityti galės naudodamiesi specialia plokščią šriftą garsu verčiančia aparatūra, kurią turi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos biblioteka. Minėta aparatūra yra laisvai prieinama ne tik studentams, turintiems regėjimo negalią, bet ir visiems neregiams ir silpnaregiams šiauliečiams.
Skaitytojams ši monografija buvo pristatyta 2020 ir 2022 metais Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekose. Monografija sulaukė aukšto įvertinimo. Pozityvias recenzijas ir atsiliepimus ir šiai knygai žurnaluose „Santara“, „Pedagogika“, „Tiltai“, „Metai“, „Mūsų žodis“, laikraščiuose „Mokslo Lietuva“, „Respublika“, „Šiaulių kraštas“, „Šiaulių naujienos“ parašė akademikas Algirdas Gaižutis, profesoriai Palmira Jucevičienė, Marija Barkauskaitė, Audronis Vilkas, Jonas Jasaitis, Vytautas Bikulčius, Kazimieras Župerka, LR Seimo narys Stasys Tumėnas bei šių eilučių autorius.
Akademikas Algirdas Gaižutis pavadino šią monografiją unikalia, o Kauno technologijos universiteto profesorė Palmira Jucevičienė recenzijoje šiai knygai rašė: „ Manau, kad ši monografija savo moksline, kultūrine, ypač humanitarine, verte nusipelno būti plačiai paskleista, tad būtų tikslinga ją išversti į anglų kalbą. Tai būtų dar vienas žingsnis, informuojantis pasaulį apie Lietuvoje atliktus pasaulinio lygio mokslo darbus.“
LR Seimo narys Stasys Tumėnas dienraštyje „Respublika“ pažymėjo, jog „kol kas pasaulyje yra parašytos vos kelios knygos, kuriose, žvelgiant per meno prizmę, būtų atskleidžiami konkretūs fenomenai. Tokiu pavyzdžiu gali būti laikomi ispanų autoriai Chordi Vige ir Melisa Riketts, 2007 m. publikavę knygą „Medicina paveiksluose“, kurioje per dailę atskleidė medicinos istoriją. Džiugu, kad analogišką darbą parengė lietuvių autorius Vytautas Gudonis, savo dviejų tomų monografijoje per meną atskleidęs neįgaliųjų socializacijos ir visuomenės nuostatų į juos raidą“.
Pratarmę ir recenziją šiai knygai parašęs profesorius Vytautas Bikulčius pažymi, kad visoje monografijoje jaučiamas jos autoriaus tikslas – ne tik aprašyti neregių socializacijos istorinę raidą, bet ir atskleisti jų potencines galimybes, kurios rodo, kad neįgalieji yra lygūs su visais kitais visuomenės nariais. Galbūt tai ir yra didžiausia šios monografijos pamoka.
