Naujausios
Janina ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ, savinaikos polinkius besiaiškinusi pasakotoja (atitikmuo „kultūristams” – moderuotoja), Lietuvos Respublikos pilietė
Eidama į Laiptų galeriją mąsčiau: pagaliau gyvai pamatysiu Šiaulių miesto kultūros formuotojus (nesurandu kito žodžio) ir pažiūrėsiu, kokio veržlumo ir galingumo pseudokultūros srautai bus išlieti ant mūsų galvų. Iš tiesų tai tos degeneracinės kultūros putos verste verčia gręžtis prieš srovę. Šiandien tikrai didelės narsos reikia tiesiam stuburui išlaikyti, padorumui ir sveiko proto balsui išgirsti. O kai turi gyventi visus metus, kaip sako Kristina Alseikė (liet. Alseikienė), su „į nugarą įsmegtu durklu” – tikras pragaras. Rodos, „kultūristų” (kultūros formuotojų) grupuočių pasistumdymas dar tebevyksta, kol pastumdėlis (suprask, Laiptų galerija) „įgis sveikos savimonės”. Kaip kvepia marksizmu, sukūrusiu savanaudiškumo ir prieraišumo atmosferą, iš kurios kyla grobuoniškas pragmatizmas ir moralinis cinizmas – kultūrinis solidarumas. Iš jo susiformuoja galios centrai, geriausiai tenkinantys asmeninius interesus ir poreikius.
Ką daryti tiems, kurie profesionaliau žvelgia į kultūros procesą, jo sklaidą ir suvokimą? Nekišti nosies ir eiti į sočią ir ramią pensiją? O gal nors daliai visuomenės (bendruomenės) pasakyti: pamąstykim, ar visada verta prisišlieti prie dominuojančio kultūros stratego? Pamaniau, reikia pasistengti pramušti „vietinio kultūros vartotojo ugdytojų branduolį”. Kaip sakoma lietuvių liaudies pasakose, valgiau ir gėriau, ir nieko burnoj neturėjau, o ką girdėjau – jums papasakosiu.
Pasakojimas su šiaulietiškais intarpais
Kultūros pusryčių (trumpinama KP) Nr. 2 dalyviai, susirinkę į atmestinai padažytus (tiktai remontas?) Laiptų galerijos namus, sėdosi pagal pavaldumo (priklausymo) ir susirūpinimą dėl miesto kultūros įžvelgiančiųjų vietas. Bus dvipusis dialogas, tikėjausi. Tik salėje pamačiusi, kad Šiaulių televizijos kalbinami dalyviai santykiu 2:1, supratau, bus proteguojamas valdiškasis cinizmas kaip „sektinoji, geroji patirtis” (du kalbintieji prof. dr. Bronius Maskuliūnas ir Deimantė Bačiulė (liet. Bačiulienė) – auklėtojai), o vienas (Kristina A. – auklėjamoji). Šiaulių televizija (kaip tie televizininkų finansų reikalai?) pakalbino tik juos, ir... išgaravo.
Jau raičiausi kėdėje iš juoko (kaži, kam mes susodinti?). Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė be pasisveikinimo (ką čia su mumis – „utėlytėmis” – sveikintis) nustato laiką, cituoju, „valanda iki pietų”, o reikės „turėti pusryčių laiką”, suprask, ko čia norit, sėdit, žiūrit ir ką bepasakytumėt, „mes” negirdėsim? (Tądien „mes” liko be pietų pertraukos – lietuviai yra pastebėję, kad „Alkis didina protą”. Tikėkimės...).
Be baltų staltiesių, kai laukiama svečių, be informatyvaus Laiptų galerijos kultūrinės veiklos pristatymo (sukurtas filmas!), išgirstame Deimantės B. skelbinį: Šiauliai – kultūros sostinė. Ir atsitiktinį žodžių rinkinį, cituoju: dirbame „viename branduolyje” su „paskirtomis organizacijomis”, „su jom ir dirbam”. Supratom, kad nesupratom, bet „dirbam”. Paskelbtasis renginys, žinoma, vadinsis „Saulė”. Kitaip sakant, Šiaulių – Lietuvos kultūros sostinės 2026 – esmė bus siejama su Saule. Milžiniškas įdirbis... Ir išskirtinai originalus sprendimas... (Ne veltui lietuviai sako – Dirbo dirbo ir padirbo šnipšt.).
Moderniai švenčiamas šventes Šiauliuose esu mačiusi. Turbūt ne vieno prisimenamas Povilo Višinskio gatvėje namas Nr. 38. Tai ant jo visų trijų aukštų langų kažkada buvo prilipinti skaičiai 50, o įėjus vidun – instaliacija – makaronų girliandos. Neilgai trukus tas pastatas ištuštėjo („susivalgė”, makaronai – greitai virškinamas maistas) ir ilgai stovėjo tuščias...
Leidžiu pasvajoti, kaip švęsime Šiaulius – kultūros sostinę: ant stulpų ir langų priklijuotos didesnės ar mažesnės saulutės. Gal net cukrinės? Būtų kaip pasakoje: cukrus varvėjo, burnoje nieko neturėjom. Aušros alėja galėtų pasipuošti skardinėmis girliandomis. Žygiuotų minia su kultūriniais transparantais: „Šiaulė – modernyzma sostine”, „Šiaulė – kiema kultūras miesc”, „Šiaulė be Laiptų – saugus miesc”, „Kam Šiauliam babos skar?” ir t. t. Juk Šiauliuose kultūra užsibaigia miesto ribomis. Svečių neįsileisim? Į svečius neisim? Turbūt ne, nes jie gali ne „dirbti”, bet kurti, kaip kūrybines nuostatas tebebrandina Laiptai.
Vadinasi, rengiama puota maro metu. O gal projektų grupei skiriamas nemenkas lėšas (dešimtimis tūkstančių!!!) atiduoti savųjų kultūros įstaigų veiklai finansuoti ir griūvantiems istoriniams pastatams sutvarkyti? Susitvarkius galima ir pašvęsti. Et, koks sociumas, tokia ir kultūra. ŠKC, suprantu, yra didysis Šiaulių miesto kultūros formuotojas (į galvą lenda Kazio Sajos pjesės pavadinimas „Škac, mirtie, škac”. Ar raidžių trumpinys neprimena ištiktuko prasmės?).
Provokuoju Robertą Stonkutę, Šiaulių dailės galerijos renginių koordinatorę, kuri, pasirodo, nelabai skiria, kas yra kultūra ir žmogaus vaidmenų kultūra. „Kultūra – neturi amžiaus”, – frazė patinkanti pavaldiesiems, šypsenomis rodantiems – gavai per galvą. O mane ima toks juokas iš prelegentės interviu Knygų mugėje: pasirodo, Dailės galerija švenčia 30-metį (tokį pat jubiliejų šventė ir Laiptai). Ta proga bus ir stalas su staltiese, pagaminta iš senų nuotraukų, bus primintos provokacijos, improvizacijos ir paminėti... mirę menininkai. Dar paroda. Žinoma, ... Virginijaus Kinčinaičio. Ir apie ką gi? Apie Šiaulių architektūrą (kopija Šiaulių Fotografijos muziejaus renginių ir parodų, ar kaip?). Prisiminkim, kad Laiptų galerija 30-mečio proga atsikvietė į Šiaulius apie 20 dailininkų iš įvairių pasaulio šalių ir Lietuvos simfoninį orkestrą. Lygis, ane?
Prašneka ir Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta Šimkienė, vadovaujanti ypatingai kultūros įstaigai, kurioje rodomi šiuolaikinės (moderniosios) dailės darbai ir vienu metu eksponuojamos net trys parodos (yra vilties, kad kokį kartą bus surengta, pvz., penkiolika parodų iškart, tada tikrai būtų įdomu užsukti pasižvalgyti).
Edukacijai direktorė skiria daugiausiai dėmesio, nes, įsivaizduokite sau, nebus edukacijų, tai „nebus ko kabinti ant sienų”. Kokia problema? Nebus kabinamo, bus toje vietoje, pvz., Edukacijų centras. Nuo picų iki piešinių... (rodos, dar tokio niekur nėra), praeis kiek laiko, nuslops ta mada, bus kokie Miesto bendruomenių rūmai ir t. t. Kiekvienas laikas atsineš ir savo madas, ir poreikius.
Čia reikėtų įterpti prasmingą dailininko Sigito Prancuičio pasakojimą apie mokytojus ir veikusią dailės mokyklą Bugailiškio namuose (dabar Laiptų galerija). Ar Mokytojas (jis dabar jau rašomas mažąja raide, nes vaikų teisės nelygios pareigoms, o mokytojas teisės nebeturi, tik pareigas?) prilygsta edukatoriui?
Užsimena direktorė ir tautodailininkus (nujaučia, kad prašovė pro šalį). Esą niekas nesuprato, kad metai iš metų rodomos tautodailės parodos labai vienodos. Klausimas, ar tautodailininkai nėra tautos buities ir būties vertybių saugotojai ir puoselėtojai? Galima, žinoma, vietoj tautinio kostiumo prijuostės prikabinti kokią silkę. Žinoma galima surengti performansą ir įlindus į pelėsiu papuoštą kubilą... drožti prieverpstę. Kaip bus šiuolaikiška! Negaliu nepacituoti dr. Regimanto Tamošaičio minties, kad vertybės „niekuomet nėra banalios, nes jos yra žmogaus egzistencijos pagrindas: be vertybinio metmens nėra nei mąstymo, nei literatūros, nei paties žmogaus”.
Reedukacija (perauklėjimas)
Kas vyksta Šiauliuose, pavadinčiau žodžiu reedukacija (perauklėjimas). Masinis kultūrinimas ir „žvaigždučių”, matomų per Savivaldybės langus šviesa, pasigirsta kaip moto, cituoju: „Netrukdykit mums dirbti”. Šiur, jokia kritika negalima ir negirdima, mes dirbame labai gerai. Tai kodėl jiems neleista dirbti? Kuo užkliuvo Laiptų galerija? Profesionalumu? Meno sklaida Šiaurės Lietuvoje, kad ją norite suvaryti į „mūsųjų smėlio dėžę”? Tiesa, buvau pamiršusi, jog Šiaulių miesto kultūra taip pat skleidžiama, pvz.: Pakruojui pasiūlėm kiemus? O kada išvešim kažkada buvusį kiemų statinį – lauko tualetus – kaip kultūros objektą? Paskui gal persikelkim į balkoną, virtuvę, miegamąjį ir pan. Ar ne geriau populiarinti svetainės kultūrą? Beje, Laiptai Pakruojyje surengė Pavelo Giunterio ir jo draugų koncertą.
„Mes” tyliai šnibžda esantys modernizmo nešėjai, o tokia išsišokusi juodvarnė nesupranta. Tikrai? Cituoju tada protingesnius, kad vis dar posovietinėje erdvėje masinės kultūros formos užuot naikinusios prarają tarp aukštosios ir žemosios kultūros, „apdairiai produkuoja save aptarnaujantį elitą su savąja galios hierarchija, įtakos sferomis bei specifinio žargono džiunglėmis. Posmodernizmas šiandieninėje Lietuvoje yra didžiąja dalimi virtualus, t. y. tikrovę imituojantis, bet joje neegzistuojantis, iš jos autentiškai neišaugantis ir į ją nesugrįžtantis” (Marijus Šidlauskas 2023: 249). Iš čia randasi ir „kultūros vartotojas”, bet ne kultūros žmogus. Iš čia kyla kultūros deformuotojai, nuolankūs valdžios elito tarnai, imituojantys, informuojantys ir... tyliai pusryčiaujantys. Sakau tyliai, nes į esmines Laiptų galerijos problemas KP Nr. 2 oficialūs kultūros formuotojai nereagavo, tikriausiai todėl, kad vis ragavo...
Kiti KP ir pusryčiotvarkė
Jau numanau kultūros pusryčių Nr. 3 programą. Susirenkame Šiaulių kultūros centre. Išklausome jos vadovo (šiaulietiškai vedėjas ar vedėja, plg.: Vidas Bareikis „Aš nepamesiu savo dainos...”) visų veiklos metų ataskaitos, visų pavykusių krypčių, strategijų, renginių derinimo su Kultūros skyriumi, veiklos plano iki 2028 m. Įsmeigiame durklą į nugarą ir paliekame metams kankintis taip, kaip Laiptų galerija. Pažiūrėtume, kaip at(si)laikytų.
Kultūros pusryčiai Nr. 4 jau būtų suorganizuoti Šiaulių dailės galerijoje. Pusryčiotvarkė tokia pat. Tada viską aptartume Šiaulių savivaldybės Kultūros skyriuje.
Pusryčiai Nr. 5 būtų baigiamieji. Kultūros skyriaus vedėja atsiskaitytų už kultūros griovimo darbus, kurie turėtų išryškėti atsiskaičius proteguojamoms organizacijoms, ir sudėtų visus ginklus (psichologinius, žvalgybinius, ekonominius, auklėjamuosius, ciniškuosius ir pan.) ant stalo. Būtų įspūdinga paroda! Visi pasirašytų Taikos sutartį ir Susitarimą dėl kultūros įstaigų, numatantį, kad kultūrinės įstaigos turi būti įvairios. Išsirinktume Laiptų galerijos direktorių (ę) ir Kultūros skyrius pavaišintų mus, dirbusius kone savaitės trukmės pusdienius, užsakytais moderniaisiais pietumis iš aukščiausios klasės restorano (jei toks Šiauliuose yra?). Prie stalo būtinai padeklamuočiau Maironį, pastebėjusį, kad lietuvis daug išsižadės:
Tautos, kalbos, net pavardės,
Bet mėgsta šiupinį jis tirštą;
[...]
Užgautas šiupinio garu
Jisai kitus garus užmiršta.
Laiptų galerija kol kas šiupiniu nekvepia. Čia tebevyksta šiurpės, einant kone metus „kultūristų žvyruojamu” kultūros taku dar abiem kojomis: etnine (vertybine) ir šiuolaikine (moderniąja). Gal neįgrius prarajon. O kaip žinia, Šiaurės Lietuvai grasina unikalus geologinis reiškinys – karstinės įgriuvos (smegduobės), pastebėtos jau ir Pakruojo r., Guostagalyje. Taigi artėjama prie Šiaulių – Šiaurės Lietuvos (pastebėjot, kokios duobės Šiaulių keliuose? Jas „taiso” ir „tvarko” kas?). Iš vienos smegduobės, tarsi iš Karvės olos, ataidi Šiaulių informacijos centro teiginys: „Su ku-ltūra (o gal cha... toliau po brūkšnelio tos pačios raidės) pas mus viskas gerai” (plg.: S kultūroj y nas vsio chorošo), – atklydęs iš KP Nr. 1. Buvo rašyta, kad ŠIC jau yra žaidimas, kurį gali žaisti visi šiauliečiai nuo 3 iki X metų. Vunderkindai Šiauliuose auga, jei nuo 3 metų jau skaito (aiškinama, kad skaitydamas ir sudėliosi Prisikėlimo aikštės ateities vaizdus).
Pavartau „Savaitę” Nr. 9 (kartais ten skelbiami ir Šiaulių miesto renginiai). Vilnius, Kėdainiai, Kaunas, Klaipėda, Alytus prisigalvoję į valias visokių renginių), bet tik Povilo Višinskio biblioteka švenčia Moters dieną. Pasakykit, kada Vyrų diena? Juk lygios teisės. Gal ir gegužės pirmąją išeisim į paradą su kokia nors atributika?
„Savaitėje” Nr. 10 informuojama, kad nešime vėliavą (jau visa šalis nešiojo, reikia ir mums). Bet ne visi – dalyvaus švietimo įstaigos ir pučiamųjų orkestras, o šiauliečiai nedalyvaus, nekviečiami?..
Ausis priprato, ir akis nemato. Lietuviai – taiklaus žodžio meistrai. Tarsi būtų pasakyta apie mus ir keistą mūsų laiką. Išgyvename ir gyvename jau ne pirmas dešimtmetis hibridiško sovietinio paveldo ir vakarietiško vartotojiškumo keistenybių laikmetį. Todėl kultūros politikos neturėjimas (kažkokios gairės lyg ir yra?), kaip ir sovietmečiu, leidžia būti tiems patiems asmenims ir kultūros subjektams, ir objektams. Taip atsiranda valdžią įgavusių pavienių asmenų (ar šeimų) noras iškreipti kultūros tėkmę. Yra vilties, kad kitais metais kultūros reitinguose gal ir pasieksim 60 vietą. Bus lengviau atsispirti...