Naujausios
Kuršėnų sentikių chuliganizmas
Velykų antrą dieną Smilgių prad. mokykloje (Kuršėnų v.), vietos Jaunųjų ūkininkų ratelis, mokyklos vedėjo padedamas, suruošė mokykloje šeimyninį vakarėlį. Buvo numatyta suvaidinti „Miško kertelė“, padainuoti, padeklamuoti, pažaisti ir t.t. Vakarėlis buvo taikintas daugiausia vaikams, tai iš tėvų buvo pakviesta tik vienas kitas.
Pradedant vakarėlį, netikėtai atėjo du girti vietos jaunuoliai rusai-sentikiai. Mokyklos vedėjas, matydamas, kad nepatogu bus prie vaikų leisti girtus asmenis, neįsileido šių burliokų.
Kurį laiką patriukšmavę prie durų, šie triukšmadariai pasitraukė. Bet po pusvalandžio jie atsivedė visą būrį girtų burliokų ir pareikalavo mokyklos vedėjo, kad juos visus įsileistų vidun.
Mokyklos vedėjas ir vakarėlio rengėjai tai padaryti nesutiko, ir šie pradėjo laužti duris ir jėga veržtis į vidų. Pagaliau pareikalavo išduoti jiems mokyklos vedėją, kad čia pat „atsiskaičius“ ir, kaip jie sako, padarius iš jo „vėdarus“.
Ir prasidėjo „pogromas“... Valkatos ėmė mėtyti į mokyklą akmenis, pagalius ir, pagaliau, pradėjo šaudyti į duris. Rezultate – visi mokyklos ir mokytojo buto langai iki paskutinio išdaužyti, vietomis net su visais rėmais. Vaikai, moterys blaškosi po kambarius, klykia, o tuo tarpu akmens numušta lempa krinta ant grindų, išsilieja žibalas ir pradeda degti grindys. Šiaip taip pavyksta užslopinti ugnį, nuraminti įbaugintus vaikus ir moteris. Keletas ginkluotų šaulių išsiveržia iš mokyklos ir pradeda šaudyti į aukštą, kad nubaidžius įsiutusius burliokus.
Pagaliau banda atsitraukia nuo mokyklos. Vaikai išsiskirsto, o keletas ginkluotų šaulių palieka, kad apsaugoti mokytojo ir jo šeimos gyvybes.
Rytą prieš akis stojosi šiurpus vaizdas: vieton mokyklos langų – juodos skylės, durys suskaldytos. Mokytojo kambariuose krūvos akmenų ir pagalių. (Viename kambary buvo rasta 18 akmenų). Mokytojo baldų dalis sulaužyta. Durys, pro kurias bandė įsilaužti užpuolikai, visai sušaudytos. (Suskaityta keturiolika įstrigusių kulkų).
Pasirodo, kad šiam „pogromui“ burliokai buvo pasiruošę iš iš anksto, nes mokyklą puolė ne tik girti mušeikos, bet kartu moterys ir seniai, pristatydami jiems į vietą akmenis ir pagalius. Mat, lietuviška mokykla vietos sentikiams seniai nepatiko, nes veik kiekvieną mokyklos vakarėlį jie panaudodavo savo tikslams: įsibraudavo be jokios kontrolės, be mokesčio ir elgdavosi kaip norėdavo, ir niekas nedrįsdavo jų paliesti ar pasipriešinti jiems. Išniekindavo nustatytą tvarką, tyčiodavosi iš lietuviškos dainelės, vaikų deklamuojamos eilutės ir t.t.
Pavyzdžiui, per šių metų vasario 16 dieną, giedant mokykloje Tautos Himną, ruseliai tyčia užsidėjo kepures. Mokyklos vedėjo prašymai, įrodinėjimai, kad taip daryti negražu, nieko čia nepadėjo. Reikia pastebėti, kad išsišokimų mūsų burliokų prieš lietuviškumą dažnai tenka pastebėti, daugiausia jaunimo tarpe. Mokytojai nusiskundžia, kad sunku esą daryti mokyklose vakarėliai dėl burliokų sauvalės. Tai pasirodė Amalių, Kužių, Gilaičių mokyklose.
Išeitų, kad lyg kieno nematoma ranka mūsų sentikius pjudo prieš mus. Štai vienas būdingas reiškinys, buvęs Gilaičių prad. mokykloje. Kartą mokytojai kalbant mokykloje apie buvusias Kražių skerdynes, atsistoja vienas burliokiukas ir pareiškia, jog gerai, girdi, kad jų ten nebuvę, nes jei tuomet jie būtų buvę Kražiuose, tai visus katalikus jie būtų išpjovę. Nejaugi mūsų sentikiai pamiršo, kad čia nebe „matuška Rusija“? Šis „pogromas“, tikėsimės, taip lengvai mūsų burliokams nepraeis.
„Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. gegužės 3 d.
Brangiai kaštavusi alyvų šakelė...
Pagyžių – Muziejaus gatvių kampe įvyko toks nuotykis. Apie 11 val. vakaro jaunas vyrukas, Leonas Varnas, eidamas pro P. Motuzo namus, sumanė nusiskinti palangėj augančių alyvų žiedų. Jam beskinant, netikėtai prasidarė P. Motuzo miegamojo kambario langas ir pasigirdo du šūviai.
Varnas pasileido bėgti, bet, vos kelis žingsnius žengęs, sukniubo ir ėmė vaitoti. Pradėjus rinktis žmonėms, iš kiemo prie sužeistojo atbėgo Motuzas, kuris nukentėjusį nuvežė ligoninėn.
Ligoninėj paaiškėjo, kad Varnas sužeistas į kairiosios kojos šlaunį vienu šūviu. Kulka atsimušė į kaulą, jį perskeldama. Pavojaus gyvybei nėra.
Apie šį įvykį pats P. Motuzas papasakojo taip:
– Mano paprotys –visuomet einant gulti – pasidėti po pagalvių ginklą, kad reikalui esant nedelsiant galėčiau jį panaudoti.
Įvykio vakarą nuėjau gulti gerokai prieš vienuoliktą. Apie vienuoliktą valandą staiga aš nubudau ir išgirdau už lango kažką šlamant. Pagriebęs brauningą ir pradaręs langą, paklausiau „Kas ten?“ Bet niekas neatsakė. Tuomet paleidau vieną šūvį į žemę, po to antrą – taip pat į žemę. Nugirdau kažką bėgant ir netoliese kažką sugriūvant, o po to pasigirdo dejavimai: „Oi, oi!“ Tuomet aš iššokau pro tą patį langą ir nuskubėjau prie sužeistojo, kurį tuoj pat nugabenau į ligoninę.
„Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. gegužės 31 d.
Senovės grindinys Bačiūnuose
Neseniai apie 1 km. nuo Bačiūnų į rytus durpyno darbininkai, kasdami durpes Degimų durpyne, 115 cm gilumoje atkasė grindinį. Grindinys tęsiasi iš pietų vakarų į šiaurės rytus apie 37 metrus. Jo pietvakarinis galas yra per 115 cm gilumoje ir 6,2 m platumo, o šiaurės rytų galas yra 160 cm gilumoje ir susiaurėja iki 3,7 m, pasisukdamas kiek į pietus. Į pietus nuo grindinio per 6 m yra didžiulis akmuo; jo rytiniame šone buvęs židinys (rasta pelenų ir anglių).
Prie grindinio rasta keletas gyvulių kaulų ir pušinių bei beržinių, žmogaus ranka apdirbtų medžių. Aplinkui rasta daug ugniakurų. Manoma, kad šis grindinys bus kūlgrinda, nes jo apačioje yra smėlis ir žvyras su šlynu, o aplinkui žemuma.
„Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. rugpjūčio 2 d.
Inž. Vaclovo Bielskio laidotuvės
Įžymiojo šiauliečio laidotuvės „Lietuvos žinios“ taip aprašo: „Visuomenės veikėjo, kultūros darbuotojo, visaamžio savivaldybininko ir politinio veikėjo inž. Vaclovo Bielskio kūno, grąžinto iš Lenkijos, laidotuvės įvykusios Šiauliuose, buvo nepaprastai iškilmingos ir įspūdingos... Iš pat ankstyvo ryto eglių šakutėmis apibarstytos gatvės, vedančios iš geležinkelių stoties į laisvąsias kapines, skelbė nepaprastą Šiauliams įvykį. Mieste matyti buvo daug ne vietinių veidų. Vietos gyventojų nuotaika pakili, laukianti, rimtumu nusiteikusi. Pašaliečiui atrodė, kad visas miestas atjaučia didį nuostolį ir liūdi traure.
Jau prieš 13 val prie gelež. stoties susitvarkė gedulinga eisena: ilga eilė vainikų, traurinis autovežimis su karstu, paskui jį dukterys, giminės, artimieji, idėjos draugai, visuomenės veikėjai, orkestras ir daugybė šiauliečių, kurių buvo apie penketą tūkstančių. Visi trotuarai miesto gatvių, kuriomis ėjo gedulinga procesija, pilni buvo žmonių. Atrodė, kad visas miestas atėjo atsisveikinti ir palydėti savo piliečio, kuris dar nuo prieškarinių laikų buvo nuolatinis savivaldybininkas ir rūpinosi jo gerove ir piliečių reikalais iki pat paskutinės gyvenimo dienos.
Lygiai 13 vai. prasidėjo eisena, užtrukusi per pusantros valandos. Besiartinant gedulingai eisenai prie laisvųjų kapinių, sužibo ten daugybė fakelų. Susidarė savotiškai didingas ir prakilus vaizdas: gedulingo maršo tragingai graudi harmonija, eilė žmonių, nusitiesusių ilga lėtai siūbuojančia eisena ir ant kapų kalnelio liepsnomis beplastą fakelai, o iš tolo elektros žiburiais sužibą Šiauliai ir Gubernija, kuriuose velionis gyveno, dirbo svajojo geresnį šiauliečių ir Lietuvos žmonių gyvenimą.“„Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. gruodžio 15 d.
