Anų metų kronika

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Šiau­liuo­se lei­džia­ma­me laik­raš­ty­je „Tė­viš­kė“ ke­liuo­se nu­me­riuo­se bu­vo spaus­din­tas Vai­do­tė­no sla­py­var­de pa­si­ra­šiu­sio au­to­riaus- Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko – pri­si­mi­ni­mai apie 1940 me­tų so­vie­tų ar­mi­jos at­si­kraus­ty­mą į Šiau­lius. Įdo­mus tų įvy­kių da­ly­vio liu­di­ji­mas. Pra­de­da­me spaus­din­ti pri­si­mi­ni­mų iš­trau­kas.


Pas­ku­ti­nė Lais­vės die­na mū­sų ka­riuo­me­nės da­li­niuo­se
Tvan­kus bir­že­lio pen­kio­lik­to­sios po­pie­tis Gu­ber­ni­jos ka­rei­vi­nių ra­jo­ne(...) Už­siė­mi­mo ra­jo­ne skam­ba lie­tu­viš­ka dai­na, sau­lės spin­du­liuo­se bliz­ga dur­tu­vai – tai pul­ko mo­ko­mo­ji kuo­pa šeš­ta­die­nio ri­kiuo­tė­je. Mo­no­to­niš­ką ra­jo­no kait­ros ra­mu­mą trum­pom se­ri­jom ret­kar­čiais per­trau­kia šau­dyk­loj kul­kos­vai­džių ka­li­ni­mas. An­tai kaž­ku­ri kuo­pa vyk­do puo­li­mą, o par­ko pa­kraš­ty mi­nos­vai­di­nin­kai su pa­būk­lų krū­viais kei­čia po­zi­ci­jas (...) Pul­kas įpras­tu kruopš­tu­mu at­lie­ka die­nos už­siė­mi­mus. Ir nie­kas ne­nu­jau­čia, kad tai pa­sku­ti­nis toks šeš­ta­die­nis...
Ne­ti­kė­tai, kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus, pul­ko dar­bot­var­kę nu­trau­kia bai­si ir ne­ti­kė­ta ži­nia apie bol­še­vi­kų gau­jų ver­ži­mą­si į mū­sų že­mę. Nut­rau­kę už­siė­mi­mus da­li­niai sku­bė­jo į ka­rei­vi­nes. Ka­rei­viai, už­mir­šę die­nos nuo­var­gį, puo­lė tvar­ky­ti sa­vo ap­ran­gą, va­ly­ti šau­tu­vus ir reng­tis..., nes lie­tu­vis ka­rys sa­vo gys­lo­mis jau­tė, kad rei­kia žy­giuo­ti už­kirs­ti niek­šin­gam prie­šui ke­lią. Jau iš­mu­šė pa­sku­ti­nė va­lan­da tė­vy­nę gel­bė­ti.
Ka­ri­nin­kai per ke­lias mi­nu­tes su­ren­ka­mi pul­ko ra­mo­vė­je. Ner­vai įtemp­ti, vei­duo­se rim­tis ir lau­ki­mas įsa­ky­mo. Po ke­lių il­gų lau­ki­mo mi­nu­čių at­va­žiuo­ja pul­ko va­das. Jo vei­de kaž­kas bai­saus, jis pri­slėg­tas. Va­lan­dė­lę mir­ti­na ty­la – su­si­kau­pę lau­kia­me spren­di­mo...
– Tams­tos ka­ri­nin­kai – ir va­do vei­de įsi­ga­li dar di­des­nis skaus­mas... To­liau jis pri­si­ver­tęs per­skai­to iš­da­vi­kiš­ką ka­riuo­me­nės va­do Vit­kaus­ko įsa­ky­mą..., ku­riuo įsa­ko­ma ne­si­prie­šin­ti ir drau­giš­kai su­tik­ti rau­do­ną­ją ar­mi­ją ir griež­tai sau­go­ti, kad neį­vyk­tų ko­kių iš­si­šo­ki­mų ar eks­ce­sų prieš „drau­giš­ką“ ka­riuo­me­nę. Šio įsa­ky­mo pa­grin­di­nes min­tis bu­vo įsa­ky­ta tuo­jau per­duo­ti ka­rei­viams ir, pa­nau­do­jant sa­vo au­to­ri­te­tą, im­tis vi­sų prie­mo­nių, kad bū­tų iš­veng­ta ga­li­mų ne­drau­giš­kų veiks­mų prieš va­lan­do­mis lau­kia­mas Šiau­liuo­se išal­ku­sias rau­do­nų­jų gau­jas... Da­vęs dar kai ku­rių nu­ro­dy­mų da­li­nių va­dams ir pul­ko bu­dė­to­jui, pul­ko va­das iš­vy­ko į pul­ko šta­bą, pa­brė­žęs, kad ka­ri­nin­kai, pus­ka­ri­nin­kiai ir ki­ti pa­rei­gū­nai bū­tų sa­vo vie­to­se, nes, esą, kiek­vie­ną mi­nu­tę ga­li­ma lauk­ti nau­jų įsa­ky­mų. De­ja, ki­tų įsa­ky­mų ne­su­lau­kė­me.
Pir­mą kar­tą lie­tu­vis ka­rys pa­si­ju­to ap­drėb­tas ne­nup­lau­na­mu pur­vu. Pir­mą kar­tą mes iš­drį­so­me tar­pu­sa­vy­je pa­reikš­ti vy­riau­sy­bės ir ka­riuo­me­nės va­do­vy­bės ad­re­su ne­drau­gin­gų žo­džių. Mes ne­ga­lė­jo­me su­pras­ti, ko­dėl pa­dė­ties tik­ro­vė nuo mū­sų bu­vo sle­pia­ma iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės? Ko­dėl mes tu­rė­jo­me su­dė­ti gink­lus ir be­gink­liai da­ly­vau­ti šiur­pio­je Lie­tu­vos lai­do­tu­vių ei­se­no­je? Dar to­liau iš mū­sų bu­vo pa­rei­ka­lau­ta: mes tu­rė­jom tap­ti veid­mai­niais pa­tys sa­ve ir sa­vo vy­rus tu­rė­jo­me pa­reng­ti rau­do­nų­jų gau­jų su­ti­ki­mui.
Kai įė­jau į kla­sę, da­li­nys dar ir prieš ko­man­dą „ra­miai“ sto­vė­jo kaip žva­kė. Pir­mą kar­tą per ke­lių me­tų sa­vo tar­ny­bą pul­ke taip ryš­kai bu­vo pa­jus­ta gy­va šios bran­gios kla­sės lie­tu­viš­ka dva­sia. Sie­nų už­ra­šai ir pa­veiks­lai at­ro­dė gy­vi ir be­pra­kal­bą. Iš me­di­nių rė­mų Di­die­ji Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiai, ro­dos, sa­vo pa­nie­ki­nan­čiu žvilgs­niu mus smer­kė ir rei­ka­la­vo vyk­dy­ti ne Lie­tu­vos iš­da­vi­ko įsa­ky­mą, bet bo­čių dva­sios va­lią.
– Vy­rai, šian­dien 15 val. rau­do­no­ji ar­mi­ja per­žen­gė mū­sų vals­ty­bės sie­ną ir įvai­riais ke­liais žy­giuo­ja kraš­to vi­dun. Šiau­liuo­se jos ten­ka lauk­ti nak­tį ar ry­ti­nė­mis va­lan­do­mis. Va­do­vy­bės įsa­ky­ta ne­si­prie­šin­ti ir trak­tuo­ti ją kaip drau­giš­ką ka­riuo­me­nę.
Po pra­ne­ši­mų da­li­niuo­se apie pa­dė­tį pul­ko ra­jo­ne ėmė ne­di­de­lė­mis gru­pė­mis kal­bė­tis ka­rei­viai, pus­ka­ri­nin­kiai ir ka­ri­nin­kai. Dau­gu­mos min­tys bu­vo tos pa­čios: ko­dėl ne­si­gi­na­me?
Pas­ku­ti­nė lais­va šeš­ta­die­nio nak­tis praė­jo be ypa­tin­gų įvy­kių, nors ta nak­tis bu­vo ne­ri­mo ir ne­mi­go nak­tis. Išau­šo kait­rus sek­ma­die­nio ry­tas. Apie 10 val. pir­mie­ji rau­do­nų­jų da­li­niai įžy­gia­vo į Šiau­lius, ne­šda­mi kraš­tui siau­bą ir ne­ži­nią.
(Tę­si­nys ki­tą ket­vir­ta­die­nį)

„Tė­viš­kė“, 1942 m. ko­vo 20 d.

Iš šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos

Cie­liau­ka
Šu­nų me­džiok­lė
Be­dar­biams bu­vo siū­ly­ta po 3 lt. už su­gau­tą šu­nį, at­si­sa­kė. Iš mies­to ta­ry­bos po­sė­džio.

Ru­dis, Kud­lis, Mop­sa, Mur­za
ant praei­vių kar­tais urz­gia,
kar­tais ima ir su­lo­ja
ir po tru­pu­tį gy­vuo­ja.

Bai­siai yra ne­pa­to­gu,
kai ap­sto­ja šu­nys žmo­gų,
kai per­kan­da ko­kią kin­ką,
žmo­gui bai­siai ne­pa­tin­ka.

Ne­pa­tin­ka taip­gi žmo­gui,
jei­gu šuo už pal­to gro­bia:
žmo­gus pa­skui čiu­pi­nė­ja, –
pal­to sky­lę žiū­ri­nė­ja.

Mies­to gal­vos tą da­ly­ką
nuo­ša­liai ne­be­pa­li­ko,
nu­ta­rė ku­riuo nors bū­du
iš­nai­kint tą mies­to bru­dą...

„Mū­sų mo­men­tas“, 1932 m. Nr. 39.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.