Anų laikų kronika. Sutuoktuvės

Sutuoktuvės per prievartą – klėtyje

Tai įvy­ko Už­gi­rių dva­re, apie 3 ki­lo­met­rai nuo Vai­gu­vos. Ta­me dva­re tar­na­vo vie­na mer­gi­na, ku­rią įsi­my­lė­jo vie­nas Vai­gu­vos siu­vė­jas. Ži­no­ma, iš vai­gu­viš­kių nė vie­nas ne­ma­nė, kad šio­ji mei­lė bū­tų idea­liš­ka.
Mer­gi­na, kaip ir pa­pras­tai to­je apy­lin­kė­je, mie­go­jo klė­ties sek­ly­čio­je, ku­rion ir ati­trauk­da­vo Vai­gu­vos fran­tas-siu­vė­jas, nė ne­nu­jaus­da­mas li­ki­mo...
 Apie jo vi­zi­tus sek­ly­čion su­ži­no­jo dva­ro po­nas ir, ska­ti­na­mas do­ro­vės jaus­mo, su­ma­nė mei­lę „le­ga­li­zuo­ti“, ir ne­juo­kais ėmė­si ener­gin­gai sau­go­ti. Nu­sau­go­ti pa­si­ro­dė ne­sun­ku, nes po ke­lių va­ka­rų tik­rai už­klu­po varg­šą siu­vė­ją klė­ty.
Tai bu­vo anks­ti ry­tą. Vos už­klu­pęs, po­nas pa­si­rū­pi­no ge­rai už­da­ry­ti klė­ties du­ris ir tuoj nu­bė­go prie te­le­fo­no, ži­no­ma, pa­sta­tęs prie du­rų ir sa­vo vy­rų sar­gy­bą, dėl at­sar­gos, jei siu­vė­jas mė­gin­tų iš­lauž­ti du­ris. Kad „paukš­te­lis“ su­čiup­tas, te­le­fo­nu pra­ne­šė Vai­gu­vos kle­bo­nui, pa­reikš­da­mas, kad jau pa­siun­tęs ark­lius kle­bo­ną par­vež­ti. Kle­bo­nas, ta­ry­tum to tik te­lau­kęs, už pus­va­lan­džio ne tik ap­si­ren­gė, bet ir vie­ton jau bu­vo at­va­žia­vęs.
 Bu­vo 5 va­lan­da ry­to. Po­nas, te­le­fo­nu pra­ne­šęs apie įvy­kį, pa­ša­li­no vy­rus nuo du­rų ir pa­ts sto­jo sar­gy­bon net su re­vol­ve­riu ran­ko­je. Varg­šui siu­vė­jui nie­ko ne­be­li­ko da­ry­ti, kaip ne­no­ro­mis priim­ti li­ki­mo smū­gį.
Ka­da sek­ly­čion įė­jo kle­bo­nas, pa­skui jį įse­kė ir gink­luo­tas po­nas, ku­ris tuoj už­ra­ki­no du­ris.
Ta­da kle­bo­nas ir klau­sia:
–Tai ką, va­di­na­si, čia pa­leis­tu­vau­ti atė­jai?
– Aš tik taip sau atė­jau...
– Nie­ko nei­šeis – tuoj tu­rė­si ją vest ir aš tuoj pa­ts jus abu su­tuok­siu.
Tai iš­gir­dęs vy­ru­kas ne­juo­kais iš­si­gan­do ir ban­dė pro­tes­tuo­ti, bet ener­gin­gas kle­bo­nas pa­gra­si­no pri­ver­siąs at­likt sa­vo šven­tą pa­rei­gą ir vis­tiek jį su­tuok­siąs.
Ma­ty­da­mas, kad nie­kaip ne­be­ga­li iš­si­sukt, su­mi­šęs ir vi­siš­kai ne­be­sio­rien­tuo­da­mas keis­tuo­se stai­giai jį už­klu­pu­siuo­se įvy­kiuo­se, nu­si­lei­do. Tuoj bu­vo pa­šauk­ta du ku­mie­čiai liu­di­nin­kais, ir ten pat kle­bo­nas juos su­tuo­kė, po to pa­lin­kė­da­mas lai­min­go šei­my­ni­nio gy­ve­ni­mo...
Šis įvy­kis Vai­gu­vos apy­lin­kė­je – tik­ra sen­sa­ci­ja. Bet vai­gu­viš­kiai lau­kia ir dau­giau pa­na­šių da­ly­kų: vie­no Vai­gu­vos bat­siu­vio su­tuok­tu­vių, nes jis net tris iš­kart my­lįs mer­gi­nas ir vi­sas ke­ti­nąs ves­ti. Kle­bo­nas tai tu­rįs gal­voj, sau­go­jąs jį ir lau­kiąs tin­ka­mos pro­gos.
A. Vi­taus­kas
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rug­sė­jo 25 d.

Juo­dos die­nos Šiau­lių uba­gams...
Pas­ta­ruo­ju lai­ku, ypač lapk­ri­čio 1 ir 2 die­no­mis, vi­si Šiau­lių m. po­li­ci­nin­kai stro­piai va­lė mies­tą nuo el­ge­tau­jan­čių­jų. Su­lai­ky­tie­ji bu­vo ga­be­na­mi nuo­va­don, iš kur, su­ra­šius pro­to­ko­lus, pa­dė­ti se­ne­lių prie­glau­don.
Nors apie el­ge­tų gau­dy­mą se­no­kai bu­vo pra­neš­ta, bet dar at­si­ra­do drą­suo­lių, ku­rie no­rė­jo „ap­sta­ty­ti“ po­li­ci­ją ir to­liau el­ge­tau­ti. El­ge­tos, ku­riems krau­tu­vė­se bu­vo duo­da­ma iš­mal­da vie­ną kar­tą sa­vai­tė­je, no­rė­da­mi ap­gau­ti po­li­ci­ją, su­gal­vo­jo to­kį iš­mal­dos rin­ki­mo bū­dą. Pa­ma­tęs, kad jį se­ka po­li­ci­nin­kas ar­ba šis kur nors ne­to­li sto­vi, el­ge­ta nei­da­vo į kiek­vie­ną krau­tu­vę iš ei­lės, bet pa­si­rink­da­vo vie­no­dą krau­tu­vių ti­pą, pav., ei­na tik į ma­nu­fak­tū­ros, pa­skui val­go­mų­jų pre­kių krau­tu­ves ir t. t. Po­li­ci­nin­kas su­stab­do vie­ną el­ge­tą, ku­rį jau ke­le­tą kar­tų pa­ste­bė­jo ei­nant į krau­tu­ves.
– Tai, va­di­nas, el­ge­tau­ji?– klau­sia po­li­ci­nin­kas.
– Ne. Aš tik no­rė­jau nu­si­pirk­ti kel­nes. Bet la­bai bran­giai no­ri, rei­kės ei­ti tur­gun.
– Tai ko ėjai į laik­ro­džių krau­tu­vę, jei no­rė­jai kel­nes pirk­ti?
– Ma­tai, po­nu­li, ne­pri­ma­tau – ap­si­ri­kau ir ne ten pa­tai­kiau.
– O ko bu­vai pas Vai­nei­kį? Juk šnap­so ne­ge­ri?
– Tai, mat, po­nu­li, lie­kars­toms no­rė­jau pus­bon­kė­lį nu­si­pirk­ti.
El­ge­ta pa­te­ko nuo­va­don, kur jam bu­vo su­ra­šy­tas pro­to­ko­las už el­ge­ta­vi­mą ir pa­skui pa­dė­tas prie­glau­don.
–
Per pa­moks­lus baž­ny­čio­se ku­ni­gai ra­gi­no žmo­nes ne­duo­ti el­ge­toms iš­mal­dos, o el­ge­toms drau­dė el­ge­tau­ti. Po pa­moks­lų, el­ge­tos, su­si­rin­kę bū­re­liais, la­bai pik­ti­no­si.
– Ma­tai, – sa­ko vie­nas, – jiems gai­la ki­tų pi­ni­gų.
– Taip, taip, – at­sa­ko ki­tas,– bi­jo „kon­ku­ren­ci­jos“...
– Na, ką da­ry­si – rei­kės trauk­ti į kai­mus, jei jau mies­te ne­bė­ra vie­tos.
Ir abu, pik­tai mur­mė­da­mi, nuė­jo mies­tan.
Vie­nas se­nu­kas ne­to­li šven­to­riaus, ap­si­žval­gęs, pri­si­spau­dė prie sie­nos ir iš­tie­sė ran­ką.
– Ant bied­nas­ties, ant bied­nas­ties, – pra­dė­jo mal­dau­ti jis.
Priei­nu prie jo ir pra­de­du kal­bą.
– Dė­duk, – sa­kau jam, – kam čia da­bar vargs­ti, eik ge­riau į mies­to val­dy­bą, ten tau vis­ko duos be iš­mal­dos.
– Jei tau ten taip pa­tin­ka – ga­li ei­ti, o man ir čia ge­rai! – at­šo­vė se­nis.
– Bet ten ra­miai, be var­go, ga­lė­si baig­ti sa­vo am­žių, – ban­dau jį įti­kin­ti.
– Tams­ta, tur būt, ad­vo­ka­tas, bet man pa­ta­ri­mai ne­rei­ka­lin­gi. Ge­riau pa­si­trauk, ne­truk­dyk man mels­tis!..
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. lapk­ri­čio 6 d.

Pa­tar­lės, po­sa­kiai
•Šiaulietis, ba­ro pa­da­vė­jos ne­pa­ki­bi­nęs, nė­ra tik­ras šiau­lie­tis.
•Šiau­liai be ba­rų at­ro­dy­tų, kaip ka­pi­nės be pa­mink­lų.
•Grei­čiau per Šiau­lių eže­rą py­li­mas sto­sis, kaip šiau­lie­tis laik­raš­tį pre­nu­me­ruo­ti įkal­ba­mas duo­sis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rug­sė­jo 18 d.

Siau­bin­gas gais­ras va­ka­ro tam­so­je
Va­ka­re stai­ga pa­rau­do vi­sa Šiau­lių mies­to pa­dan­gė. Bū­riai šiau­lie­čių rin­ko­si gat­vė­se ir lau­kė pa­si­ro­dant ug­nia­ge­sių ma­ši­nos. Ug­nia­ge­siai, pa­ma­tę gais­rą, – jiems nie­kas apie gais­rą ne­pra­ne­šė, – nu­vy­ko į gais­ra­vie­tę ir ra­do jau ug­nies apim­tą But­kie­nės na­mą. Na­mas bu­vo ne­di­de­lis, se­nas, deng­tas gon­tais, to­dėl ug­nis la­bai grei­tai plė­tė­si ir ja­me gy­ve­ną žmo­nės vos spė­jo iš­bėg­ti, tik da­lį sa­vo tur­to iš­neš­da­mi.
Nors bu­vo tik 18,30 val. va­ka­ro, bet kai ku­rie gy­ven­to­jai jau mie­go­jo.
Be­veik vi­si to na­mo gy­ven­to­jai (gy­ve­no trys šei­mos), bu­vo skait­lin­gų šei­mų. Dvi mo­ti­nos, kai jau nie­ko ne­be­ga­lė­jo iš na­mo iš­neš­ti, pra­dė­jo ieš­ko­ti sa­vo vai­kų. Nors jos vi­sur bė­gio­jo, bet dvie­jų kū­di­kių nie­kur ne­ra­do.
Su­jau­din­tos mo­ti­nos no­rė­jo bėg­ti į de­gan­tį na­mą, bet žmo­nės jas su­lai­kė. Di­džiau­sias klyks­mas, verks­mas skli­do iš vi­sų pu­sių. Vien­marš­ki­nės mo­ti­nos ir tė­vai bė­gio­jo apie na­mą, no­rė­da­mi dar ką nors iš­gel­bė­ti. Kai at­vy­ko po­li­ci­ja ir ug­nia­ge­siai, tuoj bu­vo im­ta­si ener­gin­go ge­si­ni­mo ir su­tvar­ky­ti pa­ni­kos apim­ti žmo­nės. Din­gę vai­kai bu­vo ras­ti pa­si­slė­pę krū­muo­se. Jie iš na­mų iš­bė­go vien­marš­ki­niai ir la­bai su­ša­lo iki pa­mė­ly­na­vi­mo.
Bū­din­gas reiš­ki­nys, kad pir­mie­ji į gais­rą at­bė­gę ne­pa­dė­jo gy­ven­to­jams ne­šti daik­tų, bet rin­ko­si ge­res­nes po­zi­ci­jas, iš ku­rių vis­kas bū­tų ma­ty­ti. Jie su­li­po ant tvo­rų, į me­džius ir lau­kė, kuo vis­kas pa­si­baigs. Vie­nas žmo­gus, ant ku­rio tvo­ros bu­vo su­li­pę la­bai daug žiop­lių, at­si­ne­šė sa­vo van­dens švirkš­lį ir pra­dė­jo žiū­ro­vus šven­tin­ti van­de­niu.
– Čia, jums ne teat­ras! – šau­kė žmo­ge­lis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. gruo­džio 4 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Lu­pi­ka­vi­mas šiais sun­kiais lai­kais skai­to­ma da­bar kaip ir pro­fe­si­ja. Vie­no­dai tas „ama­tas“ mė­gia­mas kaip vy­rų, taip ir mo­te­rų. Bū­din­ga tai, kaip te­ko iš ke­lių nuo lu­pi­kau­to­jų nu­ken­tė­ju­sių as­me­nų iš­girs­ti, kad mo­te­rys pa­si­žy­mi di­des­niu kie­ta­šir­diš­ku­mu, ne­gai­les­tin­gu­mu.
Štai, Šiau­liuo­se, žyd­ka­pių ra­jo­ne, gy­ve­na vie­na to­kių mo­te­rų. Gy­ve­na ji la­bai pa­pras­tai, at­ro­do tik­ra be­dar­bė, bet pi­ni­gų, kaip pa­sa­ko­ja­ma, ji tu­rin­ti mai­šais. O tuos pi­ni­gus ji už­dir­bus: dvi­gu­bais vek­se­liais. Sa­ky­sim, ji pa­sko­li­na žmo­ge­liui šim­tą li­tų. Atei­na ter­mi­nas iš­pirk­ti vek­se­lį, žmo­ge­lis neiš­si­ga­li. Ką da­ry­ti? Bė­ga jis pas kre­di­to­rę pra­šy­ti „los­kos“, kad vek­se­lio ter­mi­ną pra­tęs­tų. Kre­di­to­rė „gai­les­tin­ga“. Ji su užuo­jau­ta iš­klau­so žmo­ge­lio skun­dą, bet kai­po ga­ran­ti­ją už iš­duo­tą vek­se­lį, pa­pra­šo pa­si­ra­šy­ti ant­rą vek­se­lį to­kiai pat su­mai. Kaip įvyks­ta su tais vek­se­liais, ypač tu­rint ome­ny kre­di­to­rės pro­fe­si­ją, aiš­ku. Ir taip ta mo­te­rė­lė „skurs­ta“ šioj aša­rų pa­kal­nėj.
–
Kaip ži­no­me, Lie­tu­vo­je leis­ta pla­tin­ti vo­kie­čių kanc­le­rio Hit­le­rio kny­ga „Mein kampf“. Sa­vo lai­ku šiau­lie­čiai ja do­mė­jo­si, ži­no­ma, ci­ta­to­mis laik­raš­čiuo­se. Bet kaip da­bar pa­si­ro­do, jo­kio su­si­do­mė­ji­mo ja ne­ma­ty­ti. Ma­tyt, šiau­lie­čiams ji yra at­gy­ve­nu­si sa­vo lai­kus. Ne­be­nau­jie­na.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. lapk­ri­čio 27 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio