Šiauliuose lankėsi JAV astronautė

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Amerikos astronautė Heidemarie Martha Stefanyshyn-Piper apie save pasakojo ukrainiečių kalba.
Antradienį Šiauliuose viešėjo ypatinga viešnia – moteris, mačiusi mūsų Žemę iš kosmoso. Ukrainietiškų šaknų turinti Jungtinių Amerikos Valstijų astronautė Heidemarie Martha Stefanyshyn-Piper Šiauliuose turėjo kelis susitikimus, vienas iš jų – ukrainiečių integracijos centre (UIC) „Malva“. Du kartus į kosmosą kilusi astronautė susitikime „Malvoje“ apie save pasakojo ukrainiečių kalba.

Apie save – ukrainietiškai

Heidemarie Martha Stefanyshyn-Piper susitikimo metu pasakojo, kad gimė ir užaugo Minesotos valstijoje kartu su dar keturiais broliais. Jos tėvai į Ameriką atvyko iš Europos: tėtis buvo ukrainietis, o mama – vokietė. Astronautė sakė linkusi manyti, kad jos vaikystė buvo tipiška, kaip įprasta bet kuriam kitam vaikui Amerikoje.

Tėvai siekė suteikti savo vaikams išsilavinimą. Tėtis norėjo, kad dukra taptų gydytoja, tačiau mergaitę labiau traukė matematika, mechanika, todėl baigusi koledžą nusprendė studijuoti mechaninę inžineriją. Ji taip pat įstojo tarnauti į Amerikos jūrų laivyną – remontuodavo laivus.

H. M. Stefanyshyn-Piper pasakojo, kad kartą išgirdo apie NASA rengiamą astronautų programą ir pagalvojo: „Kodėl gi ne?“ Ten nebuvo reikalavimo būti pilotu. Ji turėjo inžinerinį išsilavinimą ir pasvarstė, kad, užuot remontavusi karo laivus, galėtų statyti kosmines stotis. Užpildžiusi NASA astronautų programai reikalingus dokumentus, moteris greit sulaukė kvietimo į ją įsijungti.

Astronautė į kosmosą skrido du kartus: 2006 ir 2008 metais. Tuo metu jai buvo 43 ir 45 metai. Kosmose iš viso praleido 28 dienas.

Viešnia susirinkusiems į susitikimą „Malvoje“ parodė vaizdo įrašus apie skrydžius, atsakė į klausimus, parodė, kaip iš kosmoso atrodo kai kurios šalys, Kyjivo miestas. Astronautė parodė, kaip darbo atvirame kosmose metu tiesiog „išskrido į kosmosą“ krepšys su brangiais įrankiais. Nusileido „Space Shuttle“ kosminiu laivu Kalifornijoje, o po skrydžio kažkokios reabilitacijos praktiškai nebuvo.

Žmonėms rūpėjo iš viešnios sužinoti, kaip įveikti savo baimes, ar kosmose užsimezga romantiški santykiai, ką veikia dabar, ar turi neišsipildžiusių svajonių. H. M. Stefanyshyn-Piper pasakojo, kad šiuo metu ji yra pensijoje ir važinėja į susitikimus su moksleiviais, studentais, įkvepia juos mokytis ir siekti savo svajonės. Paskutinis klausimas buvo, ar gali patvirtinti, kad žemė yra apvali. Astronautė juokdamasi patvirtino.

Sveikindamas viešnią folklorinis ansamblis „Lastivočki“ atliko keletą ukrainietiškų dainų, o jos vadovė Olena Lastivka sakė, kad žvelgiant į tokią stiprią ir taip daug pasiekusią ukrainietiškų šaknų turinčią moterį kyla dar didesnis tikėjimas savo tauta ir jos pergale.

Prisimins Lietuvos žmones

Susitikimo pertraukos metu H. M. Stefanyshyn-Piper atsakė į žurnalistų klausimus.

– Kokiu tikslu atvykote į Lietuvą?

– Mano kelionę parėmė JAV ambasada Lietuvoje. Keliaujame po Lietuvą, susitinkame su įvairiomis žmonių grupėmis, kalbame apie kosmosą, propaguojame švietimą, lavinimąsi (tą pačią dieną lankėsi VU Šiaulių akademijos STEAM centre, ten susitiko su jaunimu – aut. past.).

– Komose buvote du kartus. Kaip skyrėsi šie skrydžiai ir kuris buvo sunkesnis?

– Abi misijos buvo skirtingos. Pirmojoje misijoje man viskas buvo nauja, aš visko mokiausi. Į antrąją misiją skridau su kita užduotimi. Aš jau buvau vadovė, vyresnioji specialistė, ėjau į atvirą kosmosą ir jaučiau atsakomybę už visą komandą.

– Kas skrydžio metu paliko didžiausią įspūdį?

– Įsimintiniausia žvelgti į Žemę iš kosmoso. Ypač, kai žvelgi į tas vietas, kuriose esi lankęsis, kurias prisimeni. Atstumas 280 kilometrų nuo Žemės yra didelis. Kosmose visai kitaip teka laikas, tenka vadovautis laikrodžiu, nes negali pažiūrėti pro langą, kas ten dedasi, ir susiorientuoti, kiek yra valandų. Sekėme laikrodį ir žiūrėjome, ką turime padaryti. Be to, kitaip teka saulė.

– Ar kosmose buvo momentų, kai apėmė panika, baimė?

– Nemanau, kad esu kada supanikavusi. Tiesiog esi tam ruošiamas, privalai mąstyti, esi mokomas pasikliauti savimi, savo žiniomis, kolegomis, įranga, galvoti, ką turi padaryti. Tam skirta daugybė labai stiprių treniruočių. Antra vertus, neteko susidurti su situacija, kad grėstų grėsmė gyvybei.

– Kodėl jums buvo svarbu susitikti su „Malvos“ globojamais Ukrainos karo pabėgėliais?

– Apsilankėme „Malvoje“ dėl jų teikiamos pagalbos Ukrainos karo pabėgėliams. Ukraina buvo užpulta, žmonėms neliko, ką daryti, jie turėjo bėgti ir ieškoti prieglobsčio kitur. Kažkas turi jais rūpintis, turime juos palaikyti, nes jie yra Ukrainos ateitis.

– Kokius įspūdžius išsivešite iš Lietuvos?

– Prisiminsiu Lietuvos žmones. Čia labai geri ir malonūs žmonės, norintys žengti į priekį. Kai yra tokių šalių, kuriose verda konfliktai, labai malonu matyti tokias šalis, kaip Lietuva, kuriose yra pozityvios bendruomenės, galinčios padėti.

– Ar jums teko pabuvoti Ukrainoje?

– Taip, du kartus: 2006, 2019 metais. Vėliau dėl mano pačios užimtos darbotvarkės ir dėl prasidėjusio nelemto karo neliko galimybių apsilankyti. Ukrainoje turiu giminaičių, su kuriais bendraujame nuotoliniu būdu.

– Kaip jums, gimusiai ir augusiai Amerikoje, pavyko išlaikyti ukrainiečių kalbos įgūdžius?

– Aš apgailestauju, kad mano ukrainiečių kalbos įgūdžiai nėra tokie tobuli, kokie galėtų būti. Už tai reikia dėkoti tėčiui. Ten, kur augau, buvo didelė ukrainiečių bendruomenė, šeštadieniais lankydavau ukrainiečių mokyklą, sekmadienį eidavome į ukrainietišką cerkvę. Dalyvavau ukrainiečių skautų būrio veikloje, šokau, dainavau. Buvo įvairios veiklos, kur ukrainiečių kalba buvo palaikoma.

– Kaip šiandien vertinate situaciją karo draskomoje Ukrainoje?

– Aš manau, kad situacija Ukrainoje yra baisi. Ukrainą užpuolė daug galingesnė jos kaimynė. Iš pradžių tarptautinės bendruomenės parama teikė daug vilčių, ir aš tikiuosi, kad ir toliau darysime viską, kad ukrainiečiai galėtų ne tik egzistuoti, bet gyventi kaip laisvi žmonės.

– Vaizdo pristatyme buvo matyti, kad prie kosminės stoties iškėlėte Ukrainos vėliavėlę.

– Į kosmosą leidžiama pasiimti keletą asmeninių daiktų ir aš pasiėmiau nedidelę Ukrainos vėliavą, kurią kosmose pritvirtinau prie stoties.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Turiu vyrą, sūnų, kuris jau yra vedęs. Džiaugiuosi anūkėle, o antros laukiame gimstant birželį. Sūnus iš dalies pasuko mano keliu. Tarnauja kariniame jūrų laivyne. Bet mano darbas buvo laivų remontas, o sūnaus darbas yra susijęs su nardymu ir sprogmenimis.

– Ar turite neišsipildžiusių svajonių?

– Aš kaip ir visi žmonės svajojau, kad užaugtų mano sūnus, baigtų mokslus, kad jam sektųsi, kad susirastų žmoną, kad mano anūkės sveikos augtų.