Medžių gynėja: "Jau yra peržengtos ribos"

– Net du kar­tus pri­si­ri­šo­te prie Šiau­lių Vil­niaus gat­vės bul­va­ro lie­pų. Ką šiuo veiks­mu no­rė­jo­te pa­reikš­ti?

– Ma­si­nis me­džių kir­ti­mas pa­čia­me mies­to cent­re – tai aukš­čiau­sias ci­niz­mo laips­nis. Bū­tent čia, mies­te, ta pro­ble­ma yra la­biau­siai aki­vaiz­di.

Nors tai, ką ma­to­me Šiau­liuo­se, yra tik ma­ža kruo­pe­ly­tė to, kas vyks­ta vi­so­je Lie­tu­vo­je – vi­sur vyk­do­mi ma­si­niai me­džių kir­ti­mai – miš­kuo­se, re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se, mies­tų par­kuo­se, gat­vė­se, aikš­tė­se.

– Ko­dėl jums taip svar­bu me­dį gin­ti?

– Me­džio sim­bo­li­ka ei­na per vi­są mū­sų kul­tū­rą – nuo pa­sa­kų iki gi­mi­nės me­džių. Me­dis ne tik kul­tū­ro­je svar­bus. No­ri­si jo na­tū­ra­laus kva­po įkvėp­ti ir pa­vė­sio at­gai­vos.

Aš se­kiau in­for­ma­ci­ją apie da­lies mies­to vi­suo­me­nės pa­stan­gas iš­sau­go­ti Kaš­to­nų alė­ją, po to – Vil­niaus gat­vės bul­va­ro me­džius. Bu­vo pa­ra­šy­ta dau­gy­bė raš­tų val­džios ins­ti­tu­ci­joms dėl me­džių iš­sau­go­ji­mo – ir nie­ko.

Taip na­tū­ra­liai atei­na pa­jau­ti­mas, kad rei­kia sa­ky­ti "stop", kad jau yra per­ženg­tos ri­bos. Kiek ga­li­ma apie tai kal­bė­ti ir ra­šy­ti?

Ma­no tiks­las bu­vo, kad mus iš­girs­tų. Jei­gu ne­gir­di žo­džių, jei­gu nei­na su­si­kal­bė­ti raš­tais, tai gal aki­vaiz­dus veiks­mas tu­rės įta­kos?

– Kaip jau­čia­tės lai­mė­ju­si teis­mus?

– Tai di­džiu­lis ad­vo­ka­to dar­bas – jis vi­sus do­ku­men­tus ren­gė ir pa­ta­ri­mų da­vė. Bet pa­čiai rei­kė­jo ap­si­gin­ti teis­me.

Pir­ma­ja­me teis­me šo­ką pa­ty­riau, kai sky­rė bau­dą už ad­mi­nist­ra­ci­nį nu­si­žen­gi­mą. Bet po lai­mė­to ape­lia­ci­nio teis­mo ir teis­mo nu­trauk­tos ant­ro­sios by­los, kai pri­pa­ži­no, jog ne­bu­vo ma­no veiks­muo­se nu­si­žen­gi­mo, pa­leng­vė­jo.

Tei­sy­bė yra. Bet jaus­mas dvip­ras­mis. Džiau­giuo­si, kad teis­mo bu­vo­me iš­girs­ti, kad mes lai­mė­jo­me. Sa­kau "mes", o ne "aš", nes ma­nau, jog lai­mė­jo me­džių iš­sau­go­ji­mu suin­te­re­suo­ta bend­ruo­me­nė. Ki­ta ver­tus, jau­čiu ap­mau­dą – nes bul­va­ro me­džių jau ne­bė­ra.

Su Alf­re­du Dau­liu­mi, ini­cia­ty­vi­nės gru­pės "Iš­sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius" va­do­vu, bu­vo­me su­si­ra­dę se­na­me "Ogo­niok" žur­na­le bul­va­ro fo­tog­ra­fi­ją. Pa­gal ją bu­vo ga­li­ma pa­ly­gin­ti, jog dau­gy­bę me­tų lie­pos bul­va­re au­go ne­pri­žiū­ri­mos, ne­ge­nė­tos. Kiek­vie­ną me­dį rei­kia pri­žiū­rė­ti.

La­bai gai­la, kad jų ne­pa­vy­ko iš­sau­go­ti. Bet ma­nau, jog po­stū­mis vi­suo­me­nė­je įvy­ko, dė­me­sys į pro­ble­mą yra at­kreip­tas. Tai svar­bu.

– Ko­kių reak­ci­jų su­lau­kė­te?

– Su­lau­kiau daug pa­lai­ky­mo ži­nu­čių. Man ra­šė: "Aš jū­sų vie­to­je taip pat bū­čiau pa­da­ręs".

Vis dau­giau žmo­nių ma­no, jog ne­bus ge­rai, jei­gu me­dį nu­pjau­sim, gal rei­kia sau­go­ti.

Pri­si­ri­šau prie me­džio, nes man tai bu­vo vi­siš­kai na­tū­ra­lus da­ly­kas, ban­dant jį ap­gin­ti, o tuo pa­čiu ir sa­vo ver­ty­bes. Tai joks ypa­tin­gas veiks­mas. Ki­ta ver­tus, ne­ma­niau, kad Šiau­lių vi­suo­me­nė­je su­kels to­kią reak­ci­ją. Kaip ne­ma­niau, jog ir į teis­mus rei­kės ei­ti.

Sup­ran­tu, jog ran­go­vai, ga­vę už­duo­tį me­džius kirs­ti, vyk­do pla­nus, tu­ri dar­bą pa­da­ry­ti ir da­ro – ne­si­pik­ti­nu. Bet ma­nau, kad kiek­vie­nas dar­bas tu­ri ati­tik­ti tam tik­ras ver­ty­bes.

Man ne­pa­tin­ka Sa­vi­val­dy­bės už­da­ru­mas šiuo klau­si­mu, neat­si­vė­ri­mas vi­suo­me­nei.

Nė­ra at­lik­to me­džių in­ven­to­ri­za­vi­mo, nė­ra in­for­ma­ci­jos, ko­kie me­džiai kur bus pjau­na­mi, ko­kie per­so­di­na­mi, kaip pri­žiū­ri­mi. Ką mes čia sle­pia­me?

Ap­mau­du, kad to­kie da­ly­kai de­da­si. Ypač kai pa­gal­vo­ji, kiek me­tų me­dis au­ga ir kiek kaš­tuo­ja me­dį nu­pjau­ti, iš­rau­ti, at­so­din­ti.

Vaikš­tai po mies­tą ir ma­tai, ko­kie ša­li­gat­viai iš­tru­pė­ję, iš­dau­žy­ti, ke­liu­kai ra­jo­nuo­se neas­fal­tuo­ti. Bet ne juos ima tvar­ky­ti – ge­riau mies­to cent­re iš­nai­kin­ti tai, kas tei­kia gry­ną orą.

To­kie vie­šų­jų erd­vių tvar­ky­mo pro­jek­tai ypač skau­dūs. Ypač kai svei­ki me­džiai nai­ki­na­mi grin­džiant tuo, jog esą yra nees­te­tiš­ki.

– Aiš­ki­na­ma, jog es­te­tiš­ki – tik vie­no­do aukš­čio, vie­no­dų la­jų me­de­liai. Ly­giuo­ja­mės į to­kius pa­vyz­džius ki­to­se ša­ly­se.

– Bū­tent. Mes vis sie­kia­me į kaž­ką ly­giuo­tis. Es­tai pa­žen­gė į prie­kį, suo­miai pa­da­rė taip, anie – anaip ir mes taip da­ry­ki­me.

Ko­dėl ne­ga­li­me va­do­vau­tis am­ži­no­mis ver­ty­bė­mis, ku­rios ne­kin­ta, ir kur­ti sa­vo iden­ti­te­tą? Sa­vo sa­vas­tį. Ne­gal­vo­ja­me sa­vo gal­va, to la­biau­siai lin­kė­čiau.

– Auš­ros alė­ja pra­dė­ta kirs­ti ir ki­tų mies­to cent­ro gat­vių kir­vis lau­kia. Kaip ma­no­te, ar at­si­to­kė­si­me, ar bus stab­do­mas ma­si­nis me­džių kir­ti­mas?

– Ne­ži­nau. Bet tu­rim gin­ti me­dį, ku­ris duo­da mums gy­vy­bės šal­ti­nį – de­guo­nį. Kaip ši­to ne­su­vo­kia­me?

Ma­no tiks­las bu­vo, kad mus iš­girs­tų. Jei­gu ne­gir­di žo­džių, jei­gu nei­na su­si­kal­bė­ti raš­tais, tai gal aki­vaiz­dus veiks­mas tu­rės įta­kos?