Naujausios
– Net du kartus prisirišote prie Šiaulių Vilniaus gatvės bulvaro liepų. Ką šiuo veiksmu norėjote pareikšti?
– Masinis medžių kirtimas pačiame miesto centre – tai aukščiausias cinizmo laipsnis. Būtent čia, mieste, ta problema yra labiausiai akivaizdi.
Nors tai, ką matome Šiauliuose, yra tik maža kruopelytė to, kas vyksta visoje Lietuvoje – visur vykdomi masiniai medžių kirtimai – miškuose, regioniniuose parkuose, miestų parkuose, gatvėse, aikštėse.
– Kodėl jums taip svarbu medį ginti?
– Medžio simbolika eina per visą mūsų kultūrą – nuo pasakų iki giminės medžių. Medis ne tik kultūroje svarbus. Norisi jo natūralaus kvapo įkvėpti ir pavėsio atgaivos.
Aš sekiau informaciją apie dalies miesto visuomenės pastangas išsaugoti Kaštonų alėją, po to – Vilniaus gatvės bulvaro medžius. Buvo parašyta daugybė raštų valdžios institucijoms dėl medžių išsaugojimo – ir nieko.
Taip natūraliai ateina pajautimas, kad reikia sakyti "stop", kad jau yra peržengtos ribos. Kiek galima apie tai kalbėti ir rašyti?
Mano tikslas buvo, kad mus išgirstų. Jeigu negirdi žodžių, jeigu neina susikalbėti raštais, tai gal akivaizdus veiksmas turės įtakos?
– Kaip jaučiatės laimėjusi teismus?
– Tai didžiulis advokato darbas – jis visus dokumentus rengė ir patarimų davė. Bet pačiai reikėjo apsiginti teisme.
Pirmajame teisme šoką patyriau, kai skyrė baudą už administracinį nusižengimą. Bet po laimėto apeliacinio teismo ir teismo nutrauktos antrosios bylos, kai pripažino, jog nebuvo mano veiksmuose nusižengimo, palengvėjo.
Teisybė yra. Bet jausmas dviprasmis. Džiaugiuosi, kad teismo buvome išgirsti, kad mes laimėjome. Sakau "mes", o ne "aš", nes manau, jog laimėjo medžių išsaugojimu suinteresuota bendruomenė. Kita vertus, jaučiu apmaudą – nes bulvaro medžių jau nebėra.
Su Alfredu Dauliumi, iniciatyvinės grupės "Išsaugokime Šiaulių medžius" vadovu, buvome susiradę sename "Ogoniok" žurnale bulvaro fotografiją. Pagal ją buvo galima palyginti, jog daugybę metų liepos bulvare augo neprižiūrimos, negenėtos. Kiekvieną medį reikia prižiūrėti.
Labai gaila, kad jų nepavyko išsaugoti. Bet manau, jog postūmis visuomenėje įvyko, dėmesys į problemą yra atkreiptas. Tai svarbu.
– Kokių reakcijų sulaukėte?
– Sulaukiau daug palaikymo žinučių. Man rašė: "Aš jūsų vietoje taip pat būčiau padaręs".
Vis daugiau žmonių mano, jog nebus gerai, jeigu medį nupjausim, gal reikia saugoti.
Prisirišau prie medžio, nes man tai buvo visiškai natūralus dalykas, bandant jį apginti, o tuo pačiu ir savo vertybes. Tai joks ypatingas veiksmas. Kita vertus, nemaniau, kad Šiaulių visuomenėje sukels tokią reakciją. Kaip nemaniau, jog ir į teismus reikės eiti.
Suprantu, jog rangovai, gavę užduotį medžius kirsti, vykdo planus, turi darbą padaryti ir daro – nesipiktinu. Bet manau, kad kiekvienas darbas turi atitikti tam tikras vertybes.
Man nepatinka Savivaldybės uždarumas šiuo klausimu, neatsivėrimas visuomenei.
Nėra atlikto medžių inventorizavimo, nėra informacijos, kokie medžiai kur bus pjaunami, kokie persodinami, kaip prižiūrimi. Ką mes čia slepiame?
Apmaudu, kad tokie dalykai dedasi. Ypač kai pagalvoji, kiek metų medis auga ir kiek kaštuoja medį nupjauti, išrauti, atsodinti.
Vaikštai po miestą ir matai, kokie šaligatviai ištrupėję, išdaužyti, keliukai rajonuose neasfaltuoti. Bet ne juos ima tvarkyti – geriau miesto centre išnaikinti tai, kas teikia gryną orą.
Tokie viešųjų erdvių tvarkymo projektai ypač skaudūs. Ypač kai sveiki medžiai naikinami grindžiant tuo, jog esą yra neestetiški.
– Aiškinama, jog estetiški – tik vienodo aukščio, vienodų lajų medeliai. Lygiuojamės į tokius pavyzdžius kitose šalyse.
– Būtent. Mes vis siekiame į kažką lygiuotis. Estai pažengė į priekį, suomiai padarė taip, anie – anaip ir mes taip darykime.
Kodėl negalime vadovautis amžinomis vertybėmis, kurios nekinta, ir kurti savo identitetą? Savo savastį. Negalvojame savo galva, to labiausiai linkėčiau.
– Aušros alėja pradėta kirsti ir kitų miesto centro gatvių kirvis laukia. Kaip manote, ar atsitokėsime, ar bus stabdomas masinis medžių kirtimas?
– Nežinau. Bet turim ginti medį, kuris duoda mums gyvybės šaltinį – deguonį. Kaip šito nesuvokiame?
Mano tikslas buvo, kad mus išgirstų. Jeigu negirdi žodžių, jeigu neina susikalbėti raštais, tai gal akivaizdus veiksmas turės įtakos?