Naujausios
Projektai – ne saugoti, o "įsisavinti" pinigus
– Kaip reaguojate į Prezidento iškeltą gerovės valstybės viziją?
– Gerai, kai keliamos vizijos. Imame diskutuoti, svarstyti, kas tai yra?
Kai Visvaldas Matijošaitis iškėlė vieningo Kauno viziją, bendruomenės, matydamos, kaip sprendžiami klausimai, ėmė reikšti ir nepasitenkinimą. Ėmė jungtis, vienytis, kad sprendimo balsas grįžtų atgal į bendruomenę.
Su "valstiečiais -žaliaisiais" išėjo tas pats. Jų rinkimų programos pirmas sakinys: "Lietuva turi likti sveikiausia ir žaliausia Europos šalis". O jie padidino miškų kirtimo normas. Žmonės pradėjo klausti, kas vyksta, ir nebegali nusigręžti nuo aplinkos problemų.
Tai kas yra ta gerovės valstybė? Kas ta žalioji Lietuva?
Mums reikia išgryninti vizijas, žiūrėti, kas po žodžiais slepiasi.
– Kaip įsijungėte į aplinkosauginį judėjimą? Kodėl tie dalykai rūpi?
– Aš esu gimusi per Pasaulio aplinkos apsaugos dieną – birželio 5-ąją. Manau, tai pašaukimas nuo gimimo.
Vilniuje baigiau kraštovaizdžio dizaino studijas, Šiaulių universitete tęsiu magistro studijas – gamtos sistemų valdymą.
Kai matai, kaip sparčiai dingsta medžiai iš miesto erdvių, negali nesusirūpinti. Turiu atiduoti duoklę savo miestui. Asociacijos "Gyvas miškas" tikslas padėti bendruomenei, suteikti teisinę pagalbą, įrankius, kaip veikti.
Jeigu nėra tvirtos bendruomenės, labai sunku išsaugoti žaliąsias erdves, o Šiauliuose bendruomenė sunkiai buriasi.
Šiauliečiai yra individualistai. Kituose miestuose, kai kertami medžiai gatvėse, parkuose, buriasi bendruomenės ir sprendžia, ką daryti, kaip bendrauti su savivaldybe.
Šiauliuose viena mergina protestuodama prisirakino prie medžio, o kas ji tokia, niekas nė nežino. Tai individualus protestas žmogaus, kuriam skauda. Bet gal ir iš to, kas nors stebuklingai gims? Kaip kažkada Šiauliuose gimė žaliųjų judėjimas.
Aš gimiau ir augau Nepriklausomybės metais. Bet matau, kad mes neturime vidinės nepriklausomybės. Jausmas toks, kad užmigom ant gražaus Baltijos kelio paveiksliuko. Esame laisvi, o požiūrio, kad reikia kurti savo valstybę, nėra. Laisvė atsirado – ir daugiau už nieką nebeatsakingi?
Mane "užkabino" viešoje erdvėje vis sklidusi informacija apie masiškai kertamus medžius pagal įvarius projektus. Susimąsčiau, kad kažkas ne taip vyksta? Tada organizavau pirmąjį piketą dėl Reformatų sodo rekonstrukcijos Vilniuje. Tuometinis aplinkos ministras Kęstutis Navickas pasikvietė, sako: štai, rengiame naują Želdynų įstatymą. Užpernai tai buvo, o įstatymo nėra iki šiol.
Viešųjų erdvių tvarkymo projektų labai daug ir visur veikiama pagal tą patį mechanizmą. Medis – kreivas, palinkęs, ne pagal gatvės ašį – vadinasi, neestetiškas, netinkamas. Nors sveikas, bet kerta, ir sodina modifikuotą medelį.
Tiesa sakant, per kraštovaizdžio studijas mus mokė į skverą ar parkelį žiūrėti tik kaip į "plotą", kuriame projektuok želdinius, kaip nori. Nė nebuvo skatinimo išsaugoti ten augančius medžius. Architektai iš viso neturi jokio supratimo apie žaliąsias erdves.
Viešųjų erdvių rekonstrukcijų mechanizmas yra pinigų įsisavinimo mechanizmas. Ir niekas už nieką nėra atsakingas – nuo Vyriausybės, ministerijų iki savivaldybių.
– Kodėl taip teigiate?
– Visur kreipėmės dėl Šiaulių projektų ir visur atsakė: "Viskas tvarkoje". Jie gauna popierius dėl atliktų ekspertizių ir nėra jokios priežiūros, kaip jos atliktos.
Kodėl medžius kerta? Tai didžiulis pinigų pasidalijimas: už kertamą medį darbų vykydytojui moka po beveik 300 eurų, už naujo sodinimą – dar daugiau, o perka naujus medžius net ne Lietuvoje
Su urėdijų reforma medelynų pas mus smarkiai mažėja. Greitai ir miškams vešimės iš užsienių vadinamuosius plantacinius medžius. Jie per 20 metų užauga, nukerti ir vėl naujus sodini.
O miestams perkame tokius, kurie tiesiog neužauga – visus vienodus, lygius, mažalapius, siauromis lajomis. Šaknų gumulas į tokį gruntą sodinamas, kad medis tiesiog neturi šansų užaugti. Po 30 metų juos jau reikės keisti.
Problema, kad tada europinės paramos jau nebus ir reikės ieškoti valstybės lėšų.
Apie valdžios reakcijas
– Oponentai jus vadina "medverkiais", o medžių gynėjai Šiaulių merą ir jo sekėjus – "medkirčiais". Bet gal valdžios vyrai yra sistemos įkaitai?
– Manau, kad taip. Jiems trūksta valios keisti situaciją ir sukasi biurokratiniame mechanizme: projektas–pinigai–įsisavinimas.
Bet ne į merą mes fokusuojamės, ne meras – mūsų veiksmų tikslas, o medžiai. Grįžkime visi prie esmės – mes už tai, kad sveiki medžiai būtų išsaugomi.
– Šios dienos aktualija – padangų gaisras Alytuje. Kaip į šią ekologinę nelaimę reaguojate?
– Nebuvau gimusi, kai įvyko Černobilio katastrofa, bet jaučiu panašumą – Alytaus gaisras taip pat baisi nelaimė. Esu buvusi "Darom" akcijos koordinatorė ir domėjausi padangų tarša.
Alytaus meras veikė taip, kaip ir turi veikti – čia joks stebuklas. Bet sunku suprasti, kodėl Vyriausybė neskelbė ekstremalios situacijos? Nors užterštas ir maistas, ir vanduo, ir dar nežinia, kokios bus to gaisro pasekmės žmonėms.
– Šiaulių meras Artūras Visockas medžių gynėjams siūlo klimato kaitą sieti ir su "pirtelės užkūrimu".
– Beje, ta nuomone jis pasidalijo tądien, kai Alytaus meras kilo į kovą su padangų gaisru.
Klimato kaita – tai bendra įvairių faktorių dėlionė. Elementaru būtų tiesiog pasižiūrėti į oro taršos mieste rodiklius ir į mokslinius tyrimus, kiek medis sugeria taršos ir koks yra žaliųjų erdvių poveikis žmogaus sveikatai.
Meras kvietė mus į pasitarimą dėl bulvaro rekonstrukcijos ir medžių likimo. Pristatėme ir sveikatingumo tyrimus, bet jis neatėjo nė pasiklausyti.
Lietuvoje, Baltijos šalyse, dar turime išlaikę genetinį ryšį su medžiu, su gamta. Dar sugebame atskirti, kas yra žalia, gyva.
Kalbama apie "žaliąjį verslą", bet ar jis neįvelkamas tik į "žalią" popieriuką?
Labai bijoma diskutuoti dėl vėjo jėgainių. Sakoma, čia – žalioji energetika, čia – viskas gerai. Planuojama 65 procentus elektros energijos gaminti iš vėjo jėgainių, palengvinami leidimų išdavimai. Jos statomos visur, o pagal mokslininkų sudarytą žemėlapį beveik visa Lietuva yra vėjo jėgainėms jautri zona. Dėl saugomų šikšnosparnių rūšių, dėl paukščių migracinių koridorių. Statant vėjo jėgaines numeliuoruojamos žemės, o nuo melioracijos Lietuva ir taip yra nukentėjusi.
Sakoma, naudokime biokurą, kirskime miškus – čia irgi žalioji energetika, viskas gerai.
Palaukite, čia ne "žalia" – čia verslas.
– Tai ką, žalieji, siūlote?
– Jeigu Lietuva pakeistų kryptį į žaliąją Lietuvą, galėtume taptume turtingiausia šalimi. Pažiūrėkite, kiek dar turime gamtos lobių, gamtos perlų – tokių natūralių vietų, kokios Europoje ir pasaulyje smarkiai nyksta.
Jeigu valstybės pozicija bus saugoti gamtą, tai kursis rekreaciniai ir kiti verslai.
Anglijoje, Škotijoje gydytojai išrašo miško terapijos receptus, kad žmonės eitų į mišką. Tai įdiegta valstybės lygmeniu. Japonijoje miško terapija labai populiari.
JAV, pavyzdžiui, aplinkosauginė organizacija laimėjo bylą prieš angliakasybos įmonę, o kai ji buvo uždaryta, už prisiteistus milijonus apmokė angliakasius bitininkystės.
– O kaip, įsivaizduojate, Lietuva spręstų energetikos problemas, jeigu nebetinka nei vėjas, nei biokuras?
– Nesakome, jog tie variantai blogi. Klausiame, kodėl nevyksta diskusija apie tai, kokios energetikos norime ir kaip ją vystyti?
Biokurui, pavyzdžiui, juk nebūtina miškų kirsti, karklus tam galima auginti, jie auga greitai ir dirvožemį atgaivina.
BVP auga, o kur gerovė?
– Manote, jog gerovės valstybę reikia kurti aplinkosaugos pagrindu?
– Aplinkosauga neatsiranda iš niekur. Po kertamomis liepomis stovi žmonės ir jų vertybės. Tai – vertybinis dalykas.
Kita vertus, mokslininkai įrodinėja, jog be biologinės įvairovės, be gamtos, kurios didžią dalį jau sunaikinome, ir patys neišgyvensime.
– Gerovę esame įpratę matuoti pinigais, šalies bendruoju vidaus produktu. Tai ar yra vietos medžiams gerovės valstybėje?
– Nežinau, koks virsmas turėtų įvykti, kad gerovės valstybę sukurtume tik ant BPV pagrindo? Lietuvos BVP juk visą laiką auga, o kur gerovė?
Kai Šiauliuose kertant liepas vaikinas prisirišo prie medžio, praeidama pro šalį moteris apsiverkė. Negali jaustis saugus, kai matai masiškai krentančius medžius. O tai vyksta daugelyje Lietuvos vietų.
Su medžiais mus sieja emocinis, dvasinis ir moralinis ryšys. Prarasdami juos žmonės tampa apatiški. Prarandame ir reliktus, jungiančius praeitį su dabartimi. Medžiai, sodinti mūsų senelių, tėvų, kaupia atmintį, kurią turėtume išlaikyti. Vis daugiau žmonių tai supranta ir bunda.
O miškams apginti turime likusius tik ketverius metus.
– Kodėl?
– Todėl, kad pagal kirtimų mastą po ketverių metų Lietuvoje neliks brandaus miško. O vietoj natūralaus miško sodinamos "plantacijos" – vienos rūšies, vieno amžiaus medžiai. Tai ne miškas.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, kerta miškus kas 20 metų ir susodina tokius miškelius. Tie miškai serga, medžiai yra silpni, nebeturi imuninės sistemos. Prancūzai patys sako, jog tuose miškeliuose nebėra nei paukščio, nei žvėries.
Pagal statistiką Lietuvoje miškai užima 33 procentus šalies teritorijos, bet skaičiuojama miško paskirties žemė, o ne realus miškas.
Tikro natūralaus miško, sengirės, yra likę mažiau nei 1 procentas.
Kas svarbiausia pagal Austę
– Kokia būtų gerovės valstybė pagal Austę Juozapaitytę?
– Kad neatsidurtume tokių plantacijų zonose, būtina stipri bendruomenė. Ji yra tarp šeimos ir valstybės. Jeigu yra bendruomenė, rūpės bendri reikalai ir aplinka. Bendruomenių balsas turi lemti sprendimus, kaip tvarkyti erdves.
Tiesa sakant, dėl to nieko nereikia kurti. Reikia įgalinti ORHUSO konvenciją, kurią Lietuva yra ratifikavusi.
Kiekviena bendruomenė pasirūpins savo erdve. Bendruomenė prie bendruomenės – ir gražės miestas, gražės Lietuva.
– Bet ar jūsų netrikdo, kad su savo nuostatomis esate mažuma?
– Sakoma, jog užtenka 1 procento aktyvių žmonių perversmui padaryti – ir protuose, ir nuostatose.
Pati matau, kaip greitai žmonės keičiasi dėl medžių kirtimų. Iš pradžių ginčijasi, kas čia blogo, kad medį kerta – juk atsodins. O kai akivaizdžiai pamato, kas vyksta, tas pats žmogus sako: "Einam, stabdom".
Tolygiai įsijungia ir jauni, ir vyresni žmonės. Mūsų daugėja. Tai yra procesas – visuomenės augimo procesas.
Kiek gamtos išliks, tiek būsime jos verti.
Pasakę žodžius apie gerovės valstybę, turime ir parodyti, kad esame įgalūs ją kurti. Aplinkosaugoje negali būti vedlio, kiekvienas turi būti atsakingas už save ir už bendruomenę.