Naujausios
Pasiryžo savanorystei
Klovainių miestelio bendruomenės pirmininkės Ramunės Šumskienės telefono numerį žino ne tik jos artimieji ar bendruomenės nariai. Dabar jai paskambina ir tie, kuriems prireikia įvairios buitinės pagalbos – kam karantino laikotarpiu sudėtinga apsipirkti, kieno artimieji toli, o sveikata nebeleidžia atsinešti vandens, malkų.
„Turiu vieną moterytę, su kuria nuolat bendraujam. Tai – neįgali vyresnio amžiaus moteris, sunkiai paeinanti, po vyro mirties gyvenanti viena. Seniūnas apie ją pasakė, tai dabar vis padraugaujam.
Paskutinį kartą prinešiau jai gal šešis kibirus vandens, atnešiau malkų, telefonu man sudiktavo, ko reikia nupirkti iš parduotuvės.
Nepalieku prekių prie durų, užnešu vidun. Juk malkų nepamesi šalia durų. Dėviu apsauginę kaukę, vienkartines pirštines, skyrė dezinfekcinio skysčio.
Siūliau ir bobutei dezinfekuoti rankas – atsisakė. Kaukės mano močiutė nedėvi – sako aš nieko nebijau. Kadangi jau ryžausi padėti, tenka baimes įveikti ir man ir, visokeriopai saugantis, suteikti reikiamą pagalbą“, – pasakoja savanoriauti ir padėti kitiems žmonėms pasišovusi klovainiškė.
Anot moters, daugelis kaimo žmonių ją pažįsta iš bendruomeninės veiklos, o kas nepažįsta, tiems parodo turimą savanorio ženklą, pasisako, kas esanti. Savanorę žmonės atpažįsta ir pamatę ryšimą ryškiai geltoną kaklaskarę, kuriomis aprūpinti visi Pakruojo rajono savanoriai.
R. Šumskienės teigimu, seniems kaimo žmonėms padeda ir kaimynai, paklausia, ar ko nereikia. O tiems, kurių kaimynai toli ar yra užimti, padeda ji, savanorė. Jei atsirastų daugiau klovainiškių, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia pagalba, moteris pasiryžusi padėti ir jiems.
„Gal kiti galvoja, kad ši paslauga mokama, todėl neprašo pagalbos? Bet juk savanoriavimas dėl to taip ir vadinamas, kad padedama kitiems be jokio atlygio“, – sako savanore tapusi bendruomenės pirmininkė.
Trys dešimtys savanorių
Pakruojyje savanorius buria ir jų veiklą koordinuoja Pakruojo savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Dijana Samuitytė.
Jai darbas su savanoriais – ne naujiena. Pakruojiečiai jau porą metų dalyvauja jaunimo savanoriškos tarnybos programoje, pagal kurią vykdo įvairią savanorišką veiklą.
„Paskelbus karantiną, atsirado poreikis padėti senyvo amžiaus, vienišiems rajono žmonėms, daugiavaikėms šeimoms, neturinčioms galimybių išeiti ir nusipirkti vaistų, maisto.
Todėl vėl pradėjome burti savanorius, tik šįkart kvietėme ne jaunuolius, o brandesnio amžiaus, patikimus žmones, kuriais pasitikėtų atsargūs mūsų senoliai“, – redakcijai sakė D. Samuitytė.
Anot D. Samuitytės, imtis savanorystės buvo kviečiami bendruomenių vadovai, socialinį darbą dirbantys specialistai, ugdymo įstaigų darbuotojai. Tai yra, tie žmonės, kurie daugiau ar mažiau yra pažįstami kaimo gyventojams, kuriais šie galėtų pasitikėti. Yra ir Savivaldybės darbuotojų, Tarybos narių.
Savanorių amžiaus vidurkis – per 40 metų, nors yra ir vienas labai norintis padėti nepilnametis, kuriam koordinatorė stengsis parinkti veiklas pagal jo sugebėjimus ir amžių.
„Turiu pasakyti, kad mums visai neblogai sekasi. Pirmadienį jau turėjome 26 savanorius. Žada prisijungti dar keturi. Net nustebau, kad tokiu sudėtingu laikotarpiu žmonės yra tokie geranoriški ir netgi patys siūlosi padėti, nereikia net prašyti“, – pakruojiečių pilietiškumu džiaugėsi koordinatorė.
Pasak D. Samuitytės, po truputį įsidrąsina ir prašantys pagalbos.
„Kaip tik šiuo metu aptariame pagalbos gaires su neįgaliųjų organizacija – sužinosime, kokios pagalbos reikia jų nariams ir stengsimės padėti.
Daugiausia į mus kreipiasi senyvo amžiaus žmonės, prašantys nupirkti maisto ir vaistų. Skambino ir aštuonias dešimtis perkopusios vienos močiutės dukra, gyvenanti Vilniuje. Sužinojusi apie siūlomas paslaugas, ji prašė padėti savo mamai.
Smagu, kad apsirūpinti maisto produktais pakruojiečiams padeda ir mūsų vietinė parduotuvė „Kanrugėlė“, telefonu priimanti užsakymus ir prekes nemokamai išvežiojanti Pakruojo miesto ir aplinkinių kaimų gyventojams“, – apie įsisiūbuojančią savanorystės bangą pasakojo D. Samuitytė.
Vaikšto su skiriamaisiais ženklais
Anot D. Samuitytės, savanorių yra beveik visose rajono seniūnijose. Kol kas jų nėra tik Lygumų ir Pašvitinio seniūnijose.
Daugiausia savanorių – pačiame Pakruojyje. Jų čia – dvylika, Linkuvoje – šeši, Klovainiuose ir Žeimelyje – po penkis, Rozalime, Guostagalyje – po vieną. Kol kas tiek žmonių esą pakanka, nes kol kas nėra didelio paslaugų poreikio.
Kad žmonės savanorius atpažintų, jiems visiems išdalintos geltonos kaklaskarės. Ant kaklo jie turi pasikabinę ženklus-pažymėjimus su Savivaldybės herbu bei savanorio vardu ir pavarde.
Savivaldybė savanoriams skyrė apsaugos priemonių – kaukių, akinių, vienkartinių pirštinių, dezinfekcinio skysčio. Žmones lankantys savanoriai stengiasi turėti kuo mažiau artimo kontakto. Prekės dažniausiai paliekamos prie durų.
„Ir dar palaukia, pasižiūri, ar tikrai prekės paimamos, kad kas nors kitas jų nepaimtų“, – sako koordinatorė.
Anot D. Samuitytės, informacija apie galimą savanorių pagalbą skleidžiama įvairiausiais būdais – ir internete, ir per bendruomenes bei seniūnijas.
