Naujausios
Pažįstamas maršrutas
P. Melničenko maršrutas į Lietuvą jau gerai pažįstamas. Prasidėjus karui, ukrainietis su žmona ir nepilnamečiu sūnumi saugų prieglobstį rado Akmenės rajone. Vyras iškart ėmė ieškoti būdų, kaip padėti ukrainiečiams, likusiems kare – Šiauliuose susipažino su ukrainiečių integracijos centro „Malva“ vadovu Sergejumi Achmetovu, tapo savanoriu.
Pirmą kartą nuo karo pradžios P. Melničenko į Ukrainą grįžo 2022 metų gegužės 2 dieną. Nors ir kankinamas sveikatos problemų, keliones su humanitarine parama kantriai tęsė.
Su Pavelu susipažinome praėjusių metų lapkritį („Iš Šiaulių atvažiuojantį geradarį ukrainiečiai pasitinka su malda“, 2022-11-13), tąkart ukrainietis pasakojo, kokia svarbi ir laukiama yra pagalba Ukrainoje.
Metų pradžioje P. Melničenko iš Šiaulių į Ukrainą išgabeno paramą, kurią papildė generatoriai, finansuoti Šiaulių miesto ir rajono LIONS klubų.
Pastarąjį kartą Šiauliuose Pavelas lankėsi kovo mėnesį. Praėjusią savaitę sugrįžo po ilgesnės pertraukos, ši kelionė į Lietuvą nuo karo pradžios jau buvo aštuntoji.
Trumpai viešnagei atvyko su žmona ir sūnumi. Į namus Ukrainoje šeima sugrįžo prieš septynis mėnesius – nėra nieko mielesnio už savo namų sienas. Gyvenimas aprimo, sodyboje kol kas jaučiasi gana saugiai. Sūnus tęsia mokslus: savaitę mokosi mokykloje, savaitę nuotoliu. Kai prasideda oro pavojus, pamokos keliasi į rūsį.
2022 metų vasario 24 dieną Pavelas gulėjo ligoninėje, o šeima buvo namuose Brovaruose (Kyjivo sritis). Nors vyras žmoną iš anksto ragino susidėti daiktus, ji netikėjo, kad bus karas. O Pavelas duotus ženklus perskaitė teisingai: „Aš žinau, kas yra Rusija. Mokymuose Baltarusijoje dalyvavo 300 tūkstančių, kodėl? Iš to buvo aišku, kad ruošiamas puolimas.“ Ukrainietis numatė ir puolimą Černobylio kryptimi.
Prasidėjus karui, vyras akimirksniu išskubėjo pas šeimą, nes raketos atakavo Brovarų karinius objektus. „Šeši, aštuoni, devyni sprogimai“, – tą dieną skaičiais prisimena Pavelo sūnus. Šeima išvyko į sodybą kaime, kur šilumą teikė krosnis, o maisto augino patys.
Šeimos sodyba yra netoli Baltarusijos, iki pasienio – tik 23 kilometrai. Būtent šia kryptimi, Pavelo žodžiais, rašistai pajudėjo į Ukrainą. Išlaukusi tinkamo momento, šeima 2022 metų kovo 15 dieną ištrūko iš kaimo. Okupacija čia tęsėsi iki balandžio 1 dienos.
„Šiuo metu lyg ramu, stovi ukrainiečių kariai, visas pasienis užminuotas“, – sako Pavelas.
Sodyboje, pasidžiaugia, turi visko. Labai myli įvairiausių veislių vištas, žąsis, naminiai paukščiai šeimininkui – tarsi geriausi draugai.
O dabar dar ir grybų metas, atgaiva širdžiai aistringam grybautojui. Aplinkinės vietovės, sako Pavelas, jau išminuotos. Bet išsiaiškinti, kur galima važiuoti, eiti dabar gyvybiškai svarbu – neseniai kelyje sprogo vieno grybautojo mašina.
Nuotraukose ukrainietis gėrisi pilnais krepšiais rudmėsių, baravykų, lepšių. Gražuoliai! Sūdytos rudmėsės žiemos jau laukia rūsyje. O kaip namai pakvimpa džiovinamais baravykais, kai šilumą ima skleisti krosnis! Malonios akimirkos atitraukia mintis nuo karo.
Pavargsta visi
„Kokios dabar nuotaikos? Reikia padėti, nes labai sunku. Labai sunku. Labai sunku vaikinams priešakinėse linijose, – žodžius vis pakartoja Pavelas. – Atvirai kalbant, vaikinai pavargo.“ Reikia visko: termovizorių, naktinio matymo prietaisų, priekabų, transporto, šiltų rūbų – artėja žiema.
Pavelas supranta, kad pavargsta visi – ir paramos teikėjai Lietuvoje, bet labai dėkingas visiems padedantiems. Pasidžiaugia ir vietos gyventojų savanoryste: susibūrę draugėn, gamina maistą ir siunčia kariams. Nugabenti paramą į frontą iki saugesnės vietos – itin sudėtinga. Jei vieną akimirką ramu, nereiškia, kad už kelių minučių neatskris raketa.
Pirmaisiais karo metais Pavelas iš Šiaulių savo krašto gyventojams veždavo produktų, higienos priemonių. Geradarį visko stokoję žmonės pasitikdavo verkdami ir melsdamiesi. Dabar trūkumo civiliams nebėra, tad parama skirta tik kariams.
Prieš ukrainiečiui atvykstant į Šiaulius, „Malva“ kreipėsi su prašymu į jų būstinę atnešti šiltų kojinių, pirštinių, drėgnų servetėlių, talko miltelių, ilgalaikio galiojimo maisto produktų, medikamentų (nuo peršalimo). Paramą Pavelas pristatys vienai iš motopėstininkų brigadų.
O ar nepavargsta pats Pavelas? „Tiesiog kitaip negaliu – kare yra du mano vaikai. Tik galimybės nedidelės, esu pensininkas, tad finansai itin riboti“, – sako buvęs kariškis.
Karo piktžaizdės
Pavelas paramą veža itin atsakingai. Telefone parodo dokumentus, kuriam kariniam daliniui bus pristatytas krovinys. Pasitiki tik perduodamas iš rankų į rankas. Žino įvairiausių istorijų, kai parama „paklysta“ ir nebeįmanoma rasti galų.
„Pas mus labai vagia. Už korupciją aš šaudyčiau prie sienos pastatęs, nes nuo to visi kenčia, nuo kariuomenės iki civilio. Žmogus paskutinę kapeiką pagalbai atiduota, o čia sėdi ir turtėja. Reikia priimti karo meto įstatymą: už tokius dalykus turto konfiskacija ir sušaudymas. Žiauru, bet arba padedame, arba nieko nedarome“, – žodžių į vatą nevynioja ukrainietis.
Nors kariuomenei skirta ekipuotė, uniformos žymimos etikete, jog draudžiama parduoti, prekės atsiduria turguose. „Kariai ateina, pasimatuoja ir sako: „Ačiū. Matote, kas parašyta?“ Tai jiems skirta, o ne parduoti.“
Kas laukia ateityje, Pavelui labai sunku prognozuoti. Svarsto karišku žvilgsniu: yra taktinės operacijos, vieną dieną kariai atsitraukė, kitą dieną sugrįš. Šiandien perėmė, rytoj atidavė. Svarbu įvertinti taktinius momentus: galvoti, kad kuo mažiau žmonių žūtų, o nauda būtų kuo didesnė.
Pavelas kalbėjo su sūnumi, kariaujančiu Zaporižės kryptyje. Priešo bangos didžiulės, karių metama labai daug, sunku ir suvokti, iš kur jų vis atsiranda, kiek besunaikintų. „Net šaudyti pavargsta...“
Ukrainiečių aukos, deja, irgi didelės. „Eina kariauti kaimo darbininkai, traktorininkai, vairuotojai, kombainininkai. „Kieti“ nenori į karą, sėdi ant pinigų maišo. O kariauja paprasti. Jie kalba: ateis laikas, kai viskas baigsis, mes grįšime, bet grįžus dar bus daug kovos, kad išsiaiškintume su visais tokiais“, – perpasakoja Pavelas.
Kas ukrainiečiui padeda neprarasti optimizmo? „Aš ir pats išgyvenęs tokius momentus, antra – tokie pat ir mano vaikai, be jokių komandų, patys 2014 metais užsirašė į kariuomenę, 2015 metais išėjo į ATO su antra banga. Ir dabar vienas iškart išvyko kariauti, kitas nespėjo, nes jo gyvenamoji vieta buvo okupuota, todėl iš pradžių įsijungė į teritorinę gynybą.“ Dabar teritorinės gynybos būriai jau įjungti į ginkluotąsias pajėgas, siunčiame į priešakines linijas.
Vienas iš Pavelo sūnų šiame kare patyrė siaubą ir stebuklą – po raketos pataikymo į pastatą liko vienintelis gyvas. Žuvo 48 kariai.
Ukrainietis nutyla, akyse susikaupia ašaros. Sūnus septyniems mėnesiams buvo išsiųstas į namus su 500 grivinų mėnesine pašalpa (kiek daugiau nei 10 eurų). Dabar vėl kare.
Veikla plečiasi
Į „Malvą“ Pavelas atėjo su sūnumi. „Svarbu dėl jo pasaulėžiūros, kad suprastų ir žinotų, kuri šalis jam padėjo sunkiu momentu, suteikė galimybę“, – sako ukrainietis.
„Malvos“ vadovas Sergejus Achmetovas su Pavelu – jau geri bičiuliai. Sergejus pademonstruoja, kokie „Malvos“ savanorių pasiūti neštuvai ryt iškeliaus į Ukrainą.
„Malva“, šypsosi Sergejus, per tuos metus išmoko daugybę dalykų: pinti tinklus, siūti kepures, pošalmius, balaklavas. Praeitą žiemą savanoriai iš senų megztinių numezgė net 2 200 kojinių.
„Sutarėme, kad kojines dabar megs ir Šiaulių artrito kolektyvas. Kiekvieno pagalba mums svarbi. Būna, kad žmonės nežino, kaip gali padėti Ukrainai. O gali padėti labai paprastai. Pavyzdžiui, 86 metų moteris paklausė, ar galime duoti megztinių, kurių niekas neima. Kam? Sako, išardysiu, bus siūlų, duosiu draugėms ir megsime. Taip ir prasidėjo. Kiekvienas gali padėti bet kuo, bet kokia mintimi. Pernai gavome odinių striukių, iš jų pjovėme padus. Dar viena moteris iš bitininkų surinko vašką su priemaišomis, iš jo gaminome apkasų žvakes. Visuomet laukiamos senos pirmosios pagalbos automobilių vaistinėlės“, – vardija S. Achmetovas.
Ukrainiečių integracijos centro Šiauliuose „Malva“ veikla plečiasi. Neseniai paskelbta, kad JAV vyriausybė devynioms nevyriausybinėms organizacijoms iš Kauno, Klaipėdos, Telšių, Šiaulių ir Vilniaus, remiančioms Ukrainos pabėgėlius Lietuvoje, paskirstė 1,56 milijono JAV dolerių. Paramą gavusi „Malva“ teiks psichologines, teisines ir konsultacines paslaugas, taip pat lietuvių, anglų kalbų bei kompiuterinio raštingumo kursus.
„Tikimės, kad šie žmonės atstatinės nepriklausomą Ukrainą“, – apie kursų lankytojus sako S. Achmetovas.
„Malvos“ vadovas pasidalija naujausia statistika: per tris paskutinius mėnesius į Šiaulių apskritį naujai iš Ukrainos atvyko 150 šeimų – apie 380 žmonių.
