Naujausios
Ką mano apie padėtį fronte ir ar dar tiki pergale, Charkove užklausiau 62 metų kiemsargio Anatolijaus Limarenkos. Tai ne šiaip sau kiemsargis, tai – žmogus legenda Saltovkos mikrorajone.
Saltovka per karą išgarsėjo visame Pasaulyje, nes yra arčiausiai Rusijos ir buvo labiausiai subombarduota Charkovo dalis. Priešai tikėjosi šį antrą pagal dydį Ukrainos miestą užimti per pusdienį, nes jis nuo pasienio yra nutolęs vos trisdešimt kilometrų.
Ukrainiečiai okupantus pasitiko ne su gėlėmis, bet pasiaukojančia gynyba, tad Saltovkoje užvirė kruvinos kovos. Iš šalia esančių gatvių išsibėgo visi gyventojai. A. Limarenka pasiliko, slėpėsi rūsyje, vėliau metro, o po pusmečio grįžo į savo butą 9 aukštų name ir jau 1,5 metų gyvena vienas pats, be kaimynų.
Į A. Limarenkos namą pataikė ne viena bomba, keliose vietose žioėja didelės skylės. Į vyriškio butą nepataikyta, tačiau visi langai skeveldrų išdaužyti ir teko gyventi be šildymo, elektros, dujų, vandens.
„Vasarą ir rudenį be langų gyventi įmanoma, vėliau visaip užsikamšiau, bet per speigus lauke buvo šilčiau nei viduje; gerai, kad netoli pastatė palapinę, kur galima pasikrauti telefoną ir susišildyti, o man leidžia per speigus miegoti“, – paaiškino Anatolijus.
Vyro butą, kaip ir kitų kaimynų butus, apšvarino ir duris sugadino marodieriai. Neseniai miesto valdžia įstatė naujus plastikinius langus, įvedė elektrą ir dujas. Tačiau namas dar nėra šildomas, todėl Anatatolijui ir nusiprausti ne visada pavyksta, nes vanduo kibire užšąla.
„Kai mūsiškiai per 2022 metų vasaros kontrpuolimą priešus nuginė toli nuo Charkovo ir ilgai nebesigirdėjo sprogimų, tada tvirtai tikėjau, kad laimėsim, o dabar, kai sprogimai vėl ėmė gausėti ir artėti, o dėl jų dažną naktį nepamiegu, pergale ne tiek tikiu, kiek viliuosi“, – paaiškino kiemsargis.
Anatolijus neketina iš Saltovkos bėgti net jei Rusija iš naujo bandys užimti Charkovą, o būtent tokia baimė paskutiniu metu ir sklando mieste.
„Gal nerašykit, kad netikiu pergale, tikiu ir laukiu jos; bet prastos žinios iš fronto ir apie stringančią Vakarų paramą liūdina“,– atsisveikindamas pasakė vyras.
Panašiai kalbėjo ir Tiški kaimo, esančio dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos, gyventoja Svetlana Haničeva. 55 metų moteris iki karo dirbo ekonomiste vietos seniūnijoje, o trečią mūšių dieną su vyru bei dukros šeima per Rusiją išvyko į Ispaniją.
Tai, kad padėtis Charkove yra pablogėjusi, pajutau, grįžęs po pusantro mėnesio į šį didmiestį. Gatvėse padaugėjo patikros punktų, o kontrolė juose tapo griežtesnė.
Tuo įsitikinau, vykdamas susitikti su keturių Lietuvos medikų grupe, atvažiavusių dvi savaites nemokamai gydyti žmones pafrontės vietovėse, į kurias nevažiuoja kitų šalių medikai.
„Tavo lietuviški dokumentai atrodo įtartini, iškviečiau saugumiečius“, – pareiškė karys patikrinimo poste prie Hoptivkos kaimo, nutolusio vos tris kilometrus nuo Rusijos sienos.
Gerai žinojau, kad kariškių nurodymams privaloma paklusti, tad išlipau iš mašinos ir atsisėdau brezentu dengtoje pašiūrėje laukti saugumiečių. Į savo iš rąstų bei smėlio maišų suręstą „namelį“ kariškiai nekvietė, tačiau pasiūlė atnešti arbatos.
Po pusvalandžio atvyko du jauni kareiviukai, kurių vienas įsėdo į mano mašiną, o kitas važiavo priekyje ir rodė kelią. Su kartu sėdėjusiu kariu pavyko įsikalbėti.
Paaiškinau, jog Ukrainoje esu nuo antros karo savaitės, o į Hoptivką vykstu jau trečią kartą.
28 metų vaikinas į frontą savanoriumi išėjo drauge su 57 metų tėvu Olegu, kuris su okupantais buvo išvykęs kovoti dar 2014 metais. Po dvejų metų tėvas patyrė rimtą kontūziją ir grįžo į kaimą Černovcų regione.
Šiuo metu tėvas kovoja ties Bachmutu, kur prieš pusmetį buvo ir Pavelas.
Jo būrį pervedė į Charkovą, ir dabar čia daro įtvirtinimus, saugo pasienį. Atsisveikinau su Pavelu Charkovo pakraštyje, trisdešimt kilometrų nuo Hoptivkos.
Čia į savo mašiną mane persisodino du trisdešimtmečiai civiliai. Pirmą valandą jiedu labai nuodugniai naršė dvejuose mano telefonuose, tikrino dokumentus ir beveik nieko neklausinėjo. Po pusantros valandos atvyko gerokai vyresnis ir matomai viršesnis saugumietis, kuris paprašė mane persėsti į savo mašiną.
„Iš kur pažįsti žmogų, kurį savo telefone įvardijai „Vadas“, ir kokiu tikslu jis tau atsiuntė detalų vienos vietovės Charkove žemėlapį“, – vienintelį klausimą uždavė atvykėlis.
Paaiškinau, kad minėtas kariškis prašė padėti išsiaiškinti korupcinę žemės sklypo aferą, tačiau to nesugebėjau padaryti, ką liudijo ir mudviejų susirašinėjimas.
„Ką tik paskambinau į Hoptivką ir paprašiau tave praleisti, bet, jei atvirai, nepatariu nei dabar, nei artimiausiomis dienomis ten vykti; pastarąjį mėnesį pasienyje esame apšaudomi gerokai intensyviau, ir zona tapo per daug pavojinga“, – grąžindamas dokumentus perspėjo saugumiečių vadas.
Pasukau atgal į Hoptivką.
„Neberodyk to savo paso ir varyk greičiau iš čia, atitempei kartu su savimi „droną“, tad melskis, kad jisai mūsų visų neištaškytų; dink iš čia, bet neskubėk, neparodyk, kad panikuoji“, – tokius žodžius kartu su keiksmažodžiais pro sukąstus dantis iškošė tas pats kareivis, kuris anksčiau draugiškai siūlė pavaišinti arbata.
Nuliejo šaltas prakaitas, nes neturėjau nė mažiausio supratimo, kad mašiną seka dronas.
Nedidindamas greičio pasukau į kairę keliuku link centro ir skubiai užsimaukšlinau šalmą, kuris iki tol gulėjo ant sėdynės. Širdis neramiai daužėsi, tad nebesupratau, ar girdžiu drono zvimbimą ar toks garsas vaidenasi.
Privažiavau kuo arčiau cerkvės ir sustojau. Vyliausi, kad drono operatorius nepanorės granatos sprogdinti šventovės pašonėje. Išlipęs drono nepamačiau. Nežinau, kokiu momentu jisai pasišalino. Nesužinosiu ir to, kodėl drono operatorius mane sekė, ir ar taikėsi paleisti granatą.
Vietiniai gyventojai, kurių kaime iš 1100 liko vos 60, sakė, kad dronus regi beveik kasdien, tačiau šie skrenda didesnių gyvenviečių link.
