Naujausios
Atkirsti nuo maisto grandinių
Per du dešimtmečius pasaulinė prekyba maisto ir žemės ūkio produktais padidėjo daugiau nei du kartus ir pasiekė 1,5 trln. JAV dolerių. Maždaug trečdalis pasaulinio eksporto vyksta pagal maisto produktų tiekimo grandinių sistemą, eksportuojami produktai mažiausiai du kartus kerta valstybių sienas.
Tačiau pastaraisiais metais tas pergalingas eksportuotojų žygiavimas stabtelėjo. Trečiosios šalys, ypač Persijos įlankos emyratai ir sultonatai, dėl COVID-19 pandemijos, taip pat karų, stichinių nelaimių, klimato kaitos pasidarė labai priklausomos nuo maisto produktų importo iš Europos Sąjungos (ES), kuri jau nespėja patenkinti padidėjusios paklausos. Pasak FAO, problemą galėtų išspręsti smulkiųjų ūkininkų produkcija, bet dabar jie atkirsti nuo pasaulinių maisto tiekimo grandinių.
Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros ateinančių septynerių metų strateginis planas taip pat numato šeimos ūkiams daugiausia ES ir mūsų šalies biudžetų lėšų, kad iki 100 ha valdantys ūkininkai, kurių mūsų šalyje net 96 proc., ne tik išgyventų, bet ir gamintų, eksportuotų produkciją.
Prie suskilusios „geldos“
„Nepavydime, linkime mažiesiems ūkininkams sėkmingai, naudingai ir, svarbiausia, pelningai išleisti valstybės paramą. Apmaudu, kad žiniasklaida, nesąžiningi politikai nuolat kursto mažųjų ir didžiųjų ūkininkų tariamą „prigimtinę“ nesantaiką. Kadaise visi sėdėjome tuose pačiuose Žemės ūkio rūmuose ir puikiausiai susitardavome dėl gyvybiškai svarbių visai žemdirbių bendruomenei reikalų. Palaikome bet kokį siūlymą kooperuoti 88 tūkst. ūkių, kurių valdos tesiekia 10 ha. Tegul tik išsilaiko. Bet visuotinės kooperacijos iniciatorių žodžiai skiriasi nuo darbų. Tiek metų apie tai kalbama, Žemės ūkio rūmai gavo milžiniškų lėšų iš valstybės, kad konsultuotų, mokytų ūkininkus, parengtų kooperuotis, bet visada liekame prie suskilusios „geldos“. Duok Dieve, kad ir šį kartą taip neatsitiktų“, – „Ūkininko patarėjui“ susirūpinęs kalbėjo Lietuvos žemės ūkio tarybos (ŽŪT) ir Grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas.
Anot grūdininkų vadovo, smulkieji ūkininkai netobulės, nepajus jokio poreikio kooperuotis, jeigu ir toliau gaus europinę paramą vien už turimą žemę. „Ir į maisto tiekimo grandines neprasiskverbs. Jie turi ne tik kartu perdirbti, bet ir gaminti produkciją, įsigyti našios technikos, drauge pasistatyti šiuolaikinius produkcijos sandėlius. Nieko panašaus dabar nematome“, – apgailestavo ŽŪT pirmininkas.
Šokčiojanti produkcijos kreivė
Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) neseniai labai išsamiai įvertino šalies agrarinius ūkius pagal jų veiklą, dydį ir apskaičiavo ūkių pelningumą.
Galvodama, kaip teisingiau paskirstyti naujojo ES finansinio programavimo laikotarpio lėšas, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) rėmėsi šia studija.
Kaip rodo LAEI tyrimas, pelningesni ūkiai iki 10 ha. Turint daugiau nei 10 ha, ūkių pelningumas jau krenta, jie dirba nuostolingai. Šioks toks pelnas atsiranda tik nuo 100–150 ha, o labiau pelningi – valdantys daugiau nei 150 ha ūkiai. Tokį patį dėsningumą rodo ir produkcijos kreivė – iki 10 ha ji aukšta, vėliau mažėja ir vėl pradeda kilti nuo 150 ha.
Kenčia ne nuo maisto trūkumo
LAEI direktorė Rasa Melnikienė „Ūkininko patarėjui“ netikėtai paaiškino, kad Lietuvos ūkininkams reikėtų labiau atsigręžti į savus pirkėjus, užuot laukus, kol ministerija ir mūsų diplomatai suras naujų eksporto rinkų.
„Ir ES, ir Lietuva žemės ūkio produkcijos pagamina per daug. Raginti dar labiau stengtis būtų pražūtinga. Kiltų perprodukcijos krizės. Jos dar skaudesnės negu sumažėjusios pajamos. Žemdirbių sūriu prakaitu užauginti ir pagaminti obuoliai, sūriai, kumpiai ir kitos gėrybės degtų grioviuose, pūtų užkastos į žemę, jas traiškytų valdiški buldozeriai kaip Rusijoje. Ne nuo maisto trūkumo kenčia pasaulis. Daug trečiojo pasaulio gyventojų dėl didelio skurdo nepajėgia nusipirkti produktų. Visas mūsų dėmesys turi būti sutelktas į vidaus rinką. Importą mažinkime (išskyrus Lietuvoje neaugančius vaisius), užuot didinę eksportą. Geriausi vietiniai produktai turėtų atsidurti ant savų, Lietuvos gyventojų virtuvių stalų“, – tikino R. Melnikienė.
Nacionalinio saugumo garantai
Kaip teigė LAEI direktorė, visas pasaulis savą žemės ūkį ir vietinę maisto pramonę laiko nacionalinio saugumo garantais. „Žinoma, kai kurioms valstybėms, ypač Afrikos žemyno šalims, maisto importas svarbesnis, nes jos badauja“, – pripažino R. Melnikienė.
Agrarinės ekonomikos instituto vadovė trumpai papasakojo apie dabartinio Lietuvos žemės ūkio struktūrinį tyrimą, kurį LAEI atliko bendradarbiaudama su ŽŪM.
„Ne tik stambiuosiuose ūkiuose gali susiformuoti ūkininkas. Smulkiuosius šeimų ūkius reikia labiau remti dar ir dėl to, kad ūkininkų vaikai pamiltų tėvų profesiją, žemės ūkį, o užaugę perimtų „vadžias“ iš nusenusių tėvų. Maži ūkiai su dideliais gali ir turi puikiai derėti tarpusavyje, gražiai sutarti vieni su kitais. Tik vienas, bet esminis juos skiriantis bruožas – smulkieji dažniau renkasi ekologinį, o stambieji beveik visada – intensyvųjį ūkininkavimą, kuris išsekina žemę tiek, kad vėliau sunku atkurti užteršto dirvožemio normalią struktūrą. Gerbkime žemę maitintoją, tada ji atsilygins mums dideliais derliais“, – ragino R. Melnikienė.
Komentaras
Antanas VENCKUS, ŽŪM Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas
Kooperacija gali išspręsti daugelį dabar mūsų žemės ūkį kamuojančių rūpesčių. Tačiau vis dar tebesklandanti Lietuvos kaime kolūkių šmėkla, kartūs anų laikų prisiminimai verčia ūkininkus, ypač vyresnius, atsargiai, nepatikliai vertinti bet kokią bendruomeninę veiklą, bendrą darbą su kitais žemdirbiais.
Žinoma, žemės ūkio kooperatyvo nė iš tolo negalima lyginti su sovietiniais kolūkiais. Vakarų Europos, ypač Italijos, ūkininkai labiau supranta kooperacijos naudą, svarbą. Nereikia didelių paraginimų. Tose šalyse atsiranda naujų kooperatinių vienetų, asociacijų, savo produkciją jos žymi vienodais prekių ženklais. O juk Lietuvoje lengviau paskatinti kooperuotis. Mūsų įstatymai tam palankūs.
Susikooperavus galima gaminti sveikesnį maistą, kontroliuoti jo kokybę. Pirkėjams tai patinka.
Mūsų ūkiai labai maži palyginti net su ES vidurkiu, todėl po vieną prasmukti į pasaulines maisto tiekimo grandines jiems beveik neįmanoma. Per daug išlaidų, kurios tikriausiai neatsipirks. Ne visiems mūsų smulkiesiems ūkininkams pavyks atsiliepti į FAO raginimą. Bet pabandyti verta. Iš pradžių susikooperavus.
