Naujausios
Juodoji skylė
Valdo Adamkaus šlepetės. Gyveno trejus metus V. Adamkus – du kartus Lietuvos Prezidentas – Lietuvoje ar tik imitavo? Klausimas esminis, nes tik po trejų metų gyvenimo šalyje gali varžytis dėl Prezidento posto. Šiauliečiai pasakys: nebent šlepetes, viešėdamas pas gimines, paliko. Vargu ar koks kitas Lietuvos vadovas už savo karjerą gali būti tiek dėkingas teisėjams kaip Prezidentas V. Adamkus. Jei ne teisėjai, V. Adamkaus šlepetės, gulėjusios po lova viename Šiaulių daugiabutyje, nebūtų jo nuvedusios į prezidentūrą. Daugelis ta proga laikraščio kalbintų ekspertų kraipė galvas: gyveno – negyveno, kvapelis ne koks, bet toks teismo sprendimas. Teisinė valstybė, o ne kokia nors Aborigenija.
1997 metų spalio 5 dieną Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nutarė, jog V. Adamkaus pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyveno Lietuvoje. Tame pačiame posėdyje kandidate registruota nebuvo ir Liucija Baškauskaitė. V. Adamkus ir L. Baškauskaitė VRK sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui. Tačiau teisėjų išvados jiems visiškai skirtingos. V. Adamkui atvertas kelias į rinkimus, o L. Baškauskaitei neleista kandidatuoti, nors jos vardą ir veidą nuo kruvinų 1991 metų sausio 13-osios įvykių įsiminę Lietuvos gyventojai neabejojo, kad ji iš tiesų gyveno Lietuvoje. Abu tuo metu buvo JAV piliečiai.
„Gal V. Adamkus į darbą Amerikoje važinėjo iš Šiaulių?“ – nagrinėdama kandidatavimo intrigą skaitytojų klausė žurnalistė Rita Žadeikytė.
VRK interneto svetainėje skelbta kandidato į prezidentus turto ir pajamų deklaracija, užpildyta 1997 metų lapkričio 11 dieną. Joje nurodyta, kad pagrindinė V. Adamkaus darbovietė – bendra Lietuvos, Gibraltaro ir Švedijos įmonė „Timbex arima“, kurioje jis dirba konsultantu, o iki 1997 metų spalio 1 dienos iš darbo santykių gauta pinigų suma sudaro 168 437 litus. Daugiau nei 16 tūkstančių litų per mėnesį. Tokia suma 1997 metais Lietuvoje gerokai viršijo net pačių aukščiausių šalies pareigūnų atlyginimus. Vargu, ar keliolikos tūkstančių litų atlyginimą per mėnesį V. Adamkui mokėjo Radviliškio rajone veikusi ir po kelerių metų bankrutavusi lentpjūvė. Tačiau atsirado ir kita V. Adamkaus deklaracija, kurią išdavė Šiaulių valstybinė mokesčių inspekcija. Joje nurodyta, kad V. Adamkaus pagrindinė darbovietė – JAV aplinkos apsaugos agentūra, ne pagrindinė – minėta lentpjūvė.
„Kyla klausimas, kaip V. Adamkus, dirbantis JAV aplinkos apsaugos agentūroje, administruojantis visą regioną, galėjo nuolat gyventi Lietuvoje? Ar V. Adamkus, rytą atsibudęs Šiauliuose, po pusryčių jau vadovavo agentūros darbui Amerikoje, o pakeliui dar atlikdavo pareigas Radviliškio rajone veikiančioje lentpjūvėje? – klausta „Šiaulių krašte“. – Tai kelia jei ne protestą, tai bent pašaipą“. (Ir dar. Bent du kartus per Prezidento rinkimus Kaune „užlūžo“ kompiuteriai, galbūt nulėmę V. Adamkaus pergalę ir prieš Artūrą Paulauską, ir prieš Kazimirą Prunskienę – prieskoniai Šiaulių šlepečių istorijai.)
V. Adamkaus šlepetės ir Šiauliai – intriguojanti realybė, todėl ir sumanyta mieste pastatyti paminklą šlepetėms.
Toks siūlymas atsirado ne alaus bare ar linksmame vakarėlyje, bet Šiaulių savivaldybės Teigiamo miesto įvaizdžio komisijoje 2006 metų pradžioje. „Šiaulių krašte“ rašyta, kad komisijai buvo pristatytas jaunas skulptorius Gintautas Lukošaitis, sutikęs parengti paminklo eskizus. Komisijoje aptarta ir vieta, kur paminklas galėtų stovėti – prie laikrodžio bulvare. G. Lukošaitis sukūrė ir paminklo eskizą. Ant neaukšto postamento „padėtos“ kambarinės šlepetės iš bronzos. Šiek tiek didesnės, nei įprasta, kad kiekvienas galėtų į jas įsistoti su batais ir nusifotografuoti. „Šlepetėms“ būtų reikėję 9–11 tūkstančių litų. Tačiau keli verslininkai buvo pasiruošę finansuoti paminklo statybą „nors ir rytoj.“
Apie paminklą šlepetėms kalbėta plačiai visoje Lietuvoje, bet Šiauliuose pamanyta, kad valstybės vadovas gali įsižeisti. Idėja numarinta. Po kelerių metų aktyvūs visuomenininkai vis dėlto įpaminklino V. Adamkaus šlepetes, bet jos greitai išgrūstos į Grūto parką.
Ar reikėjo tokio paminklo Šiauliuose? Galbūt nuo V. Adamkaus šlepečių Lietuvos politikos padangėje ir atsivėrė juodoji skylė? Teisiška, nors ir nelogiška. Vsio zakono!
–-
„Šiaulių krašto“ rinkimų žurnalistikos rinkiniuose – daugybė ryškių analitinių rašinių, kurie skaitytojams padėdavo susigaudyti tarp pažadų ir realių darbų. Rinkimų žurnalistikos didysis tikslas ir prasmė.
Viena įsimintiniausių „Šiaulių krašto“ rinkimų žurnalistikos publikacijų – žurnalistės Loretos Klicner parengtas aktyvios sąjūdininkės, buvusios Seimo narės, vėliau tapusios Šiaulių mere Vidos Stasiūnaitės publicistinis pjūvis „Rožė tarp bijūnų“ 1999-ųjų pavasarį. Laikraščio atlankoje sudėliotas apžvalginis straipsnis, nuomonių blokas ir interviu su nepatogiais klausimais.
Neramūs sausio 13-osios įvykiai. Vida Stasiūnaitė kartu su trim sąjūdininkais iš Vilniaus važiavo į Šiaulius ginklų. Už Vilniaus stovėjo rusų armijos tanketė. Su V. Stasiūnaite važiavęs vyriškis staiga prisiminė turįs granatą. Bijodama, kad sovietų kariai sprogmenį ras, V. Stasiūnaitė jį įsikišo į savo žieminius plačius batus – gelbėjo draugą. Automobilį praleido. Taip V. Stasiūnaitė, pamiršusi granatą bato aule, nuėjo į Savivaldybę.
Ar parako V. Stasiūnaitei dar liko ir prieš 2000-ųjų Savivaldybių rinkimus?
„Garsiausias V. Stasiūnaitės darbas – Šiaulių laisvosios zonos idėja. Ji, kartu su A. Salda ir tuometiniu Tarybos pirmininku A. Lankausku, rašė, skelbė ir žadėjo miestiečiams beveik rojų. Naujos darbo vietos, naujos technologijos, eksportas, intensyvi prekyba ir visų ekonominių rodiklių gerėjimas. Eksperimentas nepavyko. Šaunioji trijulė nesugebėjo išsikovoti vietos po saule. Pralaimėję rinkimuose 1995 metais, A. Salda ir V. Stasiūnaitė išėjo dirbti į „Šiaulių skrydį“ – bendrovę, kuri visą laiką siekė valdyti zoną. V. Stasiūnaitė ten buvo A. Saldos pavaduotoja. Privati bendrovė matė praturtėjimo galimybę, jeigu projektas pavyktų. Situacija buvo palanki: meras savas – A. Lankauskas, o jie – tie žmonės, kurie į zoną pritrauks investuotojų. Tokių neatsirado. Šiandien LEZ jo kūrėjams tapo politiniu kryžiumi“, – žurnalistinio pjūvio herojės veiklos faktus sudėliojo žurnalistė.
1993-iųjų metų balandį V. Stasiūnaitė sakė nesiekianti praturtėti, nors „skurdas žemina“. Būdama vicemere ji pripažino: „Buvo galima susikurti padorią buitį. Visi direktoriai yra pažįstami, tad tereikėjo užsiminti, jog tau kažko reikia...“
Tapusi Seimo nare, V. Stasiūnaitė Šiaulius pavadino krizių miestu.
„Negali sakyti, kad ji pati neprisidėjo prie to. Visos jėgos – politinės ir asmeninės – buvo nukreiptos tik į zoną. Miestas dėl to tik nukentėjo. Nei miesto vizijos, nei bent mažiausio vaizdelio, kaip Šiauliai atrodys po metų kitų, niekas nekūrė. V. Stasiūnaitė kartu su bendražygiu A. Salda dabar atsuko nugarą kitam draugui – merui A. Lankauskui, kuris užsidegė naujomis idėjomis: mažoji LEZ (geriau maža negu nieko?), kosmodromas ir kosminis turizmas (žali žmogeliukai iš tiesų egzistuoja?). Atrodo, jog V. Stasiūnaitei praeities pakanka, ir ji norėtų į naująją savivaldybę ateiti švari.“
Ir ne tik dėl LEZ. V. Stasiūnaitė, kol buvo socialdemokratė, priklausė R. Dagio grupuotei. Ši grupuotė kitų socdemų vadinama konservatorių partijos „filialu“, o jos nariai – „landsberginiais infiltrantais“. Ironizuojama, jog „Socialdemokratija-2000“ turėtų vadintis „Konservatoriai-2000“.
Prieš rinkimus V. Stasiūnaitė nuolat lydėjo socialliberalų lyderį Artūrą Paulauską. Šiauliuose partijos reikalus ji greitai sutvarkė. Užsitikrinusi sau pirmąją vietą socialliberalų sąraše, V. Stasiūnaitė neslėpė, jog nori būti Šiaulių mere.
Publikacijos pabaigai – dar viena nepatogi tema.
– Vyrai politikai pastebi, jog vyriškose kompanijose jūs sau nemažai leidžiate. Turimas omeny jūsų išgertas alkoholio kiekis.
– Lygiai su vyrais, jeigu taip sakytume? Viena, juos tai šokiruoja. Paprastai vyrai moteris vertina pagal savo žmonas. Žmonoms leista mažiau. Kartais norisi pašokiruoti.
– Ir tai būdas šokiruoti?
– Taip.
– Tada jūs pasakote daugiau?
– Aš tada labai daug pasakau. Prisimenu, sėdžiu viena moteris vyrų kompanijoje – šešiese buvome. Velniukas kūso kūso paklausti vieno žmogaus. „Tai kaip ten tuo sovietmečiu buvo, kad ir Kanadoje, ir Amerikoje, ir Japonijoje buvai, nors ne partinis?“ Mynė man ir ant kojos. Ką, aš ir paklausti negaliu? Maždaug taip buvo.“
Po mėnesio V. Stasiūnaitė tapo Šiaulių mere. Pagarsėjo „pernykščių morkų rovimu“, keliais skandalais, nuvylė partiečius, sąjungininkus ir visuomenę. Ji tapo ir „Šiaulių krašto“ nuolatinės kritikos objektu. 2001-aisiais V. Stasiūnaitė buvo priversta paleisti miesto vairą.
–-
Vigmantas Butkus, literatūrologas, komentare „Palinkėjimai prieš savivaldos rinkimus“ rašė: „Mes, kaip rinkėjai, esame politiškai neišprusę – taip kone vienu balsu tvirtina įvairūs politologai, politikos apžvalgininkai ir analitikai. Bet nereikia nė jų tvirtinimo. Neišprusimą akivaizdžiai liudija rinkimų rezultatai: tai nugali vaikiškas pasitikėjimas įvairiausio plauko populistais ir perėjūnais, tai balsuojama ne „už“ ką nors, bet „prieš“ ką nors, tai klausoma, ne kas prieš rinkimus argumentuotai kalbama, o į kokį „blizgantį popierėlį“ tas kalbėjimas įvyniotas“.
Intriguojantys tapo Savivaldos rinkimai 2015 metais, kai pirmąkart tiesiogiai buvo renkami merai. Šiauliuose antrajame ture susirungė du nepartiniai kandidatai Valerijus Simulik ir Artūras Visockas.
„Ką rinkėjai pasirinks? Politines partijas keitusį politiką ar nepartinį „narcizą“? Bendražygei parūpinusį vietą ir gerą atlyginimą globėją ar skundais dėl Savivaldybės darbo įvairias institucijas užvertusį veikėją? Šiaulių rinkėjus ne kartą apvylusį politiką, kuris, ne kartą išrinktas į miesto Tarybą, rinkosi ne darbą Savivaldybėje, o sotesnę Seimo nario algą? O gal miestiečiams geriau tiks didžiausias Menų inkubatoriaus priešininkas, staiga virtęs vos ne jo globėju?“ – straipsnyje „Politinis turistas ar nepartinis „narcizas“?“ klausė „Šiaulių kraštas“.
Pateiktuose kandidatų profiliuose išvardyti tik skandalingi ar kontraversiškai vertinami faktai. V. Simulik – iš traukinio į traukinį perbėgantis politinis turistas, ne kartą nuvylęs rinkėjus.
A. Visockas – prieš rinkimus aktyviai politinio pavėsio ieškojęs, bet nesuradęs nepartinis kandidatas. Pats save išsikėlęs ir pirmą kadenciją miesto Taryboje dirbęs A. Visockas teisėsaugos institucijoms buvo apskundęs ne vieną miesto valdžios sprendimą, tačiau tyrimai neduodavo rezultatų, bet projektai dažnai strigdavo.
„Jis ne kuria, o griauna“, – tada „Šiaulių kraštui“ A. Visocko darbo stilių apibūdino keli Tarybos nariai“, – priminta detalių iš kandidato veiklos.
Profiliuose publikuoti ir interviu su kandidatais, kur jie turėjo pasakyti, kokias knygas skaito. Publikacijos pabaigoje pateiktas profesoriaus Arūno Gumuliausko pretendentų veiklą apibendrinantis komentaras.
...Argi viską prisiminsi, kas per prabėgusius dešimtmečius krašto rinkimuose buvo reikšminga, įsimintina ar juokinga. Politiką nuo pat valstybės atkūrimo lydi nepasitikėjimo, įtarumo, juodų darbelių, sąmokslų teorijų, išdavystės ir negailestingų susidorojimų šleifas. Jos platumose turėtų būti labai nejauku ir nesaugu. Daug purvo. Silpnesnieji ten paskęsta arba išsilaiko plūduriuodami. Stipriausieji – skandina. Tad kodėl ten veržiamasi? Kiekvienas jūsų, gerbiamieji, turite savo atsakymą.
Rinkimai – ir prognozių metas. Ar „Šiaulių kraštas“ dažnai prašaudavo? Redakcija – ne lažybų kontora ir ne sociologinių apklausų agentūra. Svarbiausia, kokias problemas akcentavome, kokius nuodėmių dešimtukus publikavome. Daug kartų redakcija komentaruose ar apžvalgose prognozavo Šiaulių socialdemokratų partijos nuopuolį. Po kiekvienų rinkimų miesto Taryboje jų buvo vis mažiau, o skandalų – vis daugiau. Įsimintinas 2009 metais išspausdintas V. Butkaus komentaras „Šiaulių politikų adekvatumas: Edvardo Žakario fenomenas.“ Autorius, pabrėžęs, kad važinėti po miestą visureigiais ar vaikščioti apsirengus treningais – neadekvatu, „nes miesto gatvėse ne tik visiškai nereikalingi, bet net labai žalingi tokio tipo galingi automobiliai.“ Adekvačiausias, anot autoriaus, ilgametis Seimo narys, Šiaulių socialdemokratų vėliavnešys E. Žakaris. Prabėgomis peržvelgęs jo darbus Seime autorius pastebi, kad „daugiausiai pastarųjų metų E. Žakario iniciatyvų susijusios su lengvatų, paramų, išmokų sferomis, ypač – todėl biudžeto perskirstymo klausimais.“ Vaikščiojantis globėjas ir padėkų dalintojas. Todėl V. Butkus apibendrina, kad „Šiauliuose dominuojančių politinių lūkesčių ir nuotaikų realybė, kurią, kaip rodo rinkimai, optimaliai išreiškia minimo politiko veikla, yra adekvati globėjiškai socialinei socialistinės valstybės koncepcijai, tiksliau, rožinėmis spalvomis nušviestai jos atminčiai.“ Autorius pataria tuo „nei piktintis, nei džiūgauti“, tiesiog – šiauliečiai rinkėjai elgiasi adekvačiai.
Visureigiai ir treningai. Šiaulietiškos dominantės bendruomenėje gali nuvesti ir iki antropologinių apibendrinimų, bet politikoje jos ypač ryškios, nes ir iš po angliškos vilnos kostiumo kyšo treningo klešnė. Pasroviui į juodąją skylę. Šiaulietiškų partijų veikimas adekvačiai „pagal Žakarį“ ir pagal bendruomenę eliminavo jas iš miesto politinio gyvenimo. 2011 metais Artūras Visockas, atėjęs iš fotoatelje, per aštuonerius metus išvalė politinį lauką sau ir savo tyliajai komandai. Visockas – nepartinis narcizas – pribaigė socialdemokratus, konservatorius, kitus mažulėlius ir savo parankinius „valstiečius".
Fenomenas. Juodoji skylė. Nepavargstantis, neklystantis, neraustantis. Trinkelizuota erdvė. Nulis fantazijos – valia ir plienas. Adekvačiai dabarties Šiauliams.
Rinkimų žurnalistika – slidinėjimas ant patižusio ledo. Sukniubęs gali ne tik sušlapti, bet ir galvą persiskelti. Tai – žaidimas pagal griežtas teisės aktų ir VRK nustatytas taisykles. Teisės praktika ir taisyklės keičiasi griežtėjimo tvarka, tad redakcijos rizikuoja įspėjimais ir baudomis, nes politizuoti rinkimų sargai neretai vadovaujasi ne įstatymo normomis, o įstatymo dvasiomis. Todėl tos rinkimų žurnalistikos formos, kurios buvo galimos prieš 10–15 metų, dabar tampa rizikingomis, nes žiniasklaidos priemonės gali būti apkaltintos neleistina politine reklama. Mažiau rinkiminės žurnalistikos – daugiau miglos, erdvės populizmui ir rinkėjų kvailinimui. To ir siekiama.
Keičiasi ir spaudos statusas šalies žiniasklaidos sistemoje. Jei dar naujojo amžiaus pradžioje dienraščiai buvo pagrindinis žiniasklaidos arkliukas, tai po 2008-ųjų krizės situacija kardinaliai pakito, nors regioninė spauda dar išsilaiko rinkimų kampanijų prioritetuose...Tiek padrikai apie pačią neįdomiausią temą. Man ji buvo kaip runkelių ravėjimas kolūkyje: pradžia be pabaigos. Lengva ranka sutaršiau prieš šešerius metus parengtą to skyrelio paruoštuką, į užmarštį paleisdamas daugybę politinės komedijos arba politinio bobturgio scenų ir veikėjų. Kam įdomu ir kas beprisimena, juolab kad tik maža dalelytė jų ir verta mūsų dėmesio. Šeštadienį – apie prasmingesnę veiklą...
