Naujausios
Spaudos klaitos
Kiekvienas spaudos žurnalistas „su stažu“ gali papasakoti neįtikėtinų istorijų apie klaidas. Apie tas, kurios... tiesiog atsiranda. Žurnalistikos istorijos dėstytojai studentams primena vieną iš neįtikėčiausių spaudos nutikimų...Karūnavo Rusijos carą Aleksandrą, nežinia kelintąjį. Viename Peterburgo žurnalų pasirodė detalus ceremonijos aprašymas: I nadeli na golovu caria koronu. (Ir ant caro galvos uždėjo karūną.) Taip turėjo būti, o pasirodė: I nadeli na golovu caria korovu.(Ir ant caro galvos uždėjo karvę.) Tik viena raidelė, o redaktorius lėkė iš darbo, buvo dar nubaustų. Kitame žurnalo numeryje pasirodė klaidos atitaisymas: tokioje ir tokioje eilutėje turėjo būti: I nadeli na golovu caria koronu. Tačiau skaitytojai mato: I nadeli na golovu caria voronu. (Ir ant caro galvos uždėjo varną.) Ir viena raidelė. Vėl suveikė piktosios jėgos.
Veteranas žurnalistas pasakojo: ateinu ryte į „Raudonąją vėliavą“, o ten – Šiaulių rajono „Leninietis“, vartau žemės ūkio pasiekimų lenteles: ir iškart akis prie Bubių tarybinio ūkio. Štai tau: vietoj raidės u, įrašyta raidė y. Gal taip ir reikia, jeigu blogi rezultatai.
Kaip anekdotas sklandė anais laikais tokia istorija. Vilniuje pensininkas pakalbino „Komunisto“ žurnalo redaktorių H. Zimaną.
– Šaunuoliai, drąsiai parašėte. Redaktorius nustemba: kokia gali būti drąsa jo žurnale, rašoma taip, kaip reikia. Tačiau skaitytojas išsitraukia iš portfelio žurnalą, verčia vedamąjį, kur raudonai pabraukta: „buržuaziniai parlamentarai tuojau po rinkimų užmiršta savo pažadus, o tarybinių deputatų pažadai jau kitą dieną išsisklaido kaip dūmas“. Zimanui vos netrenkė apopleksija. Pasirodo, spaustuvėje kažkaip dingo kelios eilutės ir tekstas tapo... teisingas. Netrukus prie spaudos kioskų pasirodė milicininkai, rinko dar neparduotus žurnalus, o prenumeratoriams jis jau buvo išnešiotas. Skandalo nekilo, turbūt jo straipsnius įdėmiai skaitė tik tas vienintelis pensininkas.
Kartais klaidos labai brangiai kainuoja. Žinomas atvejis, kai anais laikais „Vakarinių naujienų“ redaktorius neteko darbo, kai vietoje žodžio „spartuoliai“ išėjo „srartuoliai“.
Sovietinė žurnalistikos istorija žino daugybę atvejų, kai bolševikinio teroro metais dėl praleistų, sukeistų raidžių, nepavykusių nuotraukų redaktoriai, žurnalistai būdavo ne tik siunčiami pasitobulinti į lagerius, bet ir statomi prie sienos. „Šiaulių krašto“ priede „Trigrašis“ užrašytas pokario laikų Raseinių rajono laikraščio redaktoriaus pasakojimas apie vos tragedija nesibaigusią korektūros klaidą... Naktį redaktoriui skambina spaustuvės mašinistas: bėda. Buvo atspausdintas visas laikraščio tiražas, kai mašinistas pastebėjo, kad po Sralino nuotrauka parašyta ne Vadas Stalinas, o Badas Stalinas. Užkūrė spaustuvės krosnį ir sudegino visus laikraščio egzempliorius. „Buvo vasara, krosnis užkaito iki raudonumo, o mus abu pylė šaltas prakaitas“,– prisiminė redaktorius.
Anais laikais Lietuva vaidino socialistinį lenktyniavimą su Baltarusija. Į Kėdainių rajoną atvyko būrys baltarusių. Rajono laikraštis manė išspausdinęs pasveikinimą „Sveiki, broliai baltarusiai“. Visa laimė, kad jie nebuvo poliglotai ir nemokėjo lietuvių kalbos, mat žodyje „baltarusiai“ vietoje raidės r kažkaip įlindo raidė s.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Literatūra ir menas“ pasveikino savo skaitytojus su TSRS penkiasdešimtmečiu, tačiau iš pat ryto milicija ėmė konfiskuoti tiražą. Kas atsitiko? Pasirodo, žodyje „Tarybų“ iškrito raidė y.
Švenčionių rajono laikraštis rašė apie rajone vykusias kino dienas. Didele nuotrauka pagerbė aktorius Vaivą Mainelytę ir Regimantą Adomaitį. Tame pačiame puslapyje buvo rašoma ir apie stumbrus, įdėta ir šių gražuolių nuotrauka. Du stumbrai, o po ja prierašas: dešinėje – R. Adomaitis, kairėje – V. Mainelytė. O po aktorių nuotrauka: „Štai kokie gražūs Lietuvos stumbrai.“
Atlikdamas praktiką Rokiškio rajono laikraštyje išgirdau apie klaikią spaudos klaidą. Jau tada sau prisakiau ir kitiems kartoju vengti žodžių junginio „šoka ir dainuoja“. Tais laikais klestėjo saviveikla, todėl tokios žodžių kombinacijos buvo virtusios žurnalistiniais „štampais“. Po straipsnio apie labai aktyvią saviveiklininkę, šaunią kaimo mokytoją, kuri kultūros namuose šoka ir dainuoja, pedagogė buvo priversta visiems laikams iš tos vietovės išsikelti. Ir tik dėl to, kad koks apkvaišęs pinčiukas sumanė pažaisti balsių sąskambiais. Manau, kad čia nėra jokios velniavos, nes raidės o ir i neretai susikeičia vietomis, nes jos yra šalia rašomųjų mašinėlių, kompiuterių ir buvusių linotipų klaviatūrose.
Skirtingų raidžių sąskambis kirto ir man, redaguojant Šiaulių statybos tresto savaitraštį „Statyba“. Parengėme pagrindinį straipsnį apie Telšių sūrių gamyklos statybos pabaigtuves. Vienas iš didžiųjų tresto darbų. Laikraščio tiražą į redakcijos kabinetėlį parsinešdavau dviem pakais. Pamačiau, kaip kolegė Laima Dubauskienė, paėmusi naująjį numerį, išbalo. Pagriebiau laikraštį, ir, neįtikėtina, akis akimirksniu užkliuvo ne antraštėje, o teksto viduryje, tarp šimtų kitų žodžių: sūrių gamykla, bet vietoje raidės s, atsiradusi raidė r. Kokia gėda: žmonės ilgai ir sunkiai dirbo, didelė šventė, premijos, o mes lyg tyčia... Mintys galvoje susidėliojo labai greitai: Laima, perbėgusi kabinetus, surinko jau išdalytus laikraščius, užsirakinom duris ir per dvi valandas šratinuku ištaisėm velnio klaidą. O šios klaidos technologija labai paprasta. Skaitant korektūrą kitame žodyje buvo rasta klaidelė, ji pažymėta, o linotipininkas, perrinkdamas visą eilutę, ištaisė klaidą, bet neteisingai surinko žodį „sūrių“, kuris pirmajame variante buvo švarus. Sulygindami du korektūros atspaudus, naujai perrinktos eilutės tiesiog neperskaitėme iki pabaigos. Žinodami visas korektūros vingrybes spaustuvės linotipininkai kartais specialiai įveldavo ypatingų klaidų, o po to parodydavo ir traukdavo per dantį: akli kaip kačiukai. O galėjo ir nepasakyti, jei kokį piktumą širdyje nešiojo...
1989 metais „Respublikoje“ spausdintoje televizijos programoje pasirodė tokia eilutė: „21.30 – Atgimimo banda“. Tuometiniai Sąjūdžio vadovai „Atgimimo bangoje“ samprotavo, kad tai gali būti ne korektūros klaida, bet piktas pokštas.
Įsimintinų akimirkų būta ir per 30 „Šiaulių krašto“ metų. Topo viršūnėje 1993 m. balandžio mėnesį išspausdintas „Šiaulių krašto“ rengtas „Šiaulių prekybos namų“ reklaminis tekstas, kuriame kelios dienos prieš šv. Velykas pasveikinome su šv. Kalėdomis. Manau, kad po tokios „revoliucijos“ prekybos centro apyvarta nesumažėjo, nes vadovai nebuvo labai pikti.
Nemažai kuriozinių liapsusų pasirodė, prasidėjus kompiuterizacijai, duomenų perdavimui į spaustuvę. Kažkokiu stebuklingu būdu nuotraukos pakeliui į spaustuvę pradėjo šokinėti iš puslapio į puslapį. Taip vietoje komentaro autoriaus nuotraukėlės atsirado.. stirna, o žmogaus veidukas – kažkur prie žvėrelių. Javų laukas subangavo vietoj žemės ūkio specialisto nuotraukos – logiška ir verčia nusišypsoti... Tokios aerodinaminės išdaigos baigėsi, išėjus keliems techninio centro darbuotojams.
Ar įmanoma prisiminti: supainiotas pavardes, vardus, iškritusias ar įkritusias raides. Gerai, kad ne taip skaudžiai kaip mokytojai iš Rokiškio rajono ar ne kaip Telšių sūriams. Būta labai rimtų klaidų, atnešusių daug streso ir tiesioginių išlaidų moralinėms skriaudoms. Šaukštas deguto... Jas reikia pamiršti, bet visada prisiminti, kaip gali nutikti.
...Dar vienas mūsų virtuvės kampelis. Jei tinklalapyje bet kurią klaidą gali be vargo ištaisyti ar net visą straipsnį pradanginti, tai laikraštyje, žurnale ar knygoje – jos neiškirsi. Klaidų klaidelių buvo, yra ir bus, kol egzistuos spausdintinis žodis, o jis dar labai gyvas. Krepšinio rungtynių komentatoriai nuolat kartoja, kad teisėjų klaidos – tiesiog žaidimo dalis. Taip ir spaudos virtuvėje. O gal ir skaitytojams būna smagu, kai suranda praleistą raidę arba paradoksalų kalambūrą, dviprasmybę, žurnalistams iš didelio rašto išėjus iš krašto. Apakėliai, nemokšos, beraščiai... Gražu, jei kas nors surinktų į daiktą pačias pačiausias spaudos klaidas, turėtumėme ne tik pamokantį, bet ir šmaikštų leidinį.
Keičiasi ir visuomenės skoniai. Jei prieš trisdešimt metų neįsivaizdavom, kad „Š“ raidės žodeliai būtų viešai vartojami, tai dabar – lyg ir norma, jais pabrėžiama atitinkama emocija, norima išgauti stiliaus originalumo. Dar ištiktukas „pyst“, žodis „pizdukas“ – jau vartotina, tampa normine leksika, atsiranda spektaklių pavadinimuose. Keiksmažodžiai kino filmuose, spektakliuose, net susidaro įspūdis, kuo jų daugiau – tuo linksmiau, tuo meno daugiau. Svarbiausia – pačius tuos ir labai garsiai. Pastebėjau, kad neretai filmų įgarsintojai net specialiai suvulgarina vertimą, pvz., vietoje pavartoto žodžio „velnias“ pateikiamas „š.....“. Tačiau, gerbiamieji skaitytojai, ne mums tokios taisyklės.
Ketvirtadienį vėl ieškosime „Šiaulių krašto“ ideologijos. Viliuosi, kad dar ne visiems pabodo. Yra ir kitų tekstų, juolab kad laikraštis nemenksta, jaučiame jūsų dėmesį ir paramą.
Gali būti aktualu: vertimo paslaugos
